Pentagonas ryžtasi komentuoti karo prieš Iraką plano detales

„The Washington Post“ teigimu, Dž.Bušo administracija parengė galimo Irako puolimą planą. Jame numatyta JAV kariuomenę dislokuoti visoje šalyje ir apsupti Bagdadą. Anot vyresniųjų JAV pareigūnų, neatmetama galimybė, kad Sadamas Huseinas nuo valdžios bus nuverstas dar prieš amerikiečių kariuomenei apsupant Irako sostinę.
Antra vertus, Pentagonas tikina esąs nusiteikęs ilgalaikei kovai tiek pačiame Bagdade, tiek už jo ribų. Prezidento administracijos karo strategijos planuotojai sako, jog net ir S.Huseino nuvertimo nuo posto atveju bus neišvengta aštrių konfliktų šalies sostinėje ir gimtajame S.Huseino mieste Tikrite.
Karinis planas, dažnai viešų ginčų tarp vyresniųjų civilinės ir karinės valdžios pareigūnų priežastis, pastarąsias savaites itin aktyviai svarstytas ir derintas Dž.Bušo administracijos pasitarimuose, susilaukia neblogų karinės strategijos analitikų vertinimų. Pareigūnai teigia, jog planas dar nėra galutinai nustatytas ir svarbiose srityse (kaip karių skaičius) gali keistis. „Jei Irakas paniekins Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją dėl ginklų inspekcijos darbo šioje šalyje, JAV kariniai daliniai pasirengę pradėti karinius veiksmus“, - dienraščiui teigė Amerikos karinių struktūrų vadai.
Pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį, kad planas orientuotas į tokią operacijų strategiją, kuri kuo mažiau veiktų regioną ar padarytų žymesnės žalos. Pagrindinis principas – veikti staigiai sutelkiant palyginti nedideles pajėgas, nukreiptas į specialias atakas. Numatoma, jog į Iraką bus pasiųsta maždaug 150 tūkst. amerikiečių ir jų sąjungininkų sausumos karių. Taip pat yra pagalbinių pajėgų rezervas, jei Irako pasipriešinimas pasirodytų atkaklesnis nei tikėtasi. „Jei viskas klostysis ne pagal mūsų planą, imsimės atsarginio varianto“, - sakė dar spalio mėnesį su pagrindinėmis plano detalėmis susipažinęs Gynybos departamento pareigūnas.
Dvilypis JAV plano pagrindas turėtų padrąsinti irakiečius sukilti prieš šalies diktatorių. Kaip savo interviu „The Washingon Post“ teigė vienas administracijos pareigūnų, „planas siekia sukurti tokias sąlygas, kuriomis irakiečiai galėtų tai padaryti“. „Mano nuomone, tai, kas vyks Irake, labiau panašės į revoliuciją, o ne į JAV karinių pajėgų įsiveržimą“, - įsitikinęs jis.
„Turite sukrėsti šį režimą lig pat jo gelmių, - agitavo vienas gerai žinomas gynybos ekspertas. – Turite suskaldyti jį laikančias kolonas į šipulius“.
Teigiama, kad Dž.Bušo Irako puolimo planas numato, jog karinė operacija prasidės ne oro antpuoliu, kaip buvo 1991-aisiais Persijos įlankos karo pradžioje, bet staigia įvairių karinių veiksmų sinteze: oro reidų bei kitų atakų „fone“ JAV kariuomenė užims šiaurinę, vakarinę ir pietinę Irako dalis. Didžiulis dėmesys bus skiriamas „karštiesiems režimo taškams“ - specialiosioms pajėgoms ir įtariamoms cheminių bei biologinių masinio naikinimo ginklų saugykloms.
Vadinamosios „psichologinio poveikio operacijos“ netrukus bus pradėtos vykdyti: radijo laidomis bei brošiūromis bus stengiamasi įtikinti Irako karinę vadovybę pereiti į JAV pusę ir nuraminti tautą, jog operacijos nebus nukreiptos prieš ją. Tokia kampanija tikimasi įspėti kareivius ir civilius apie cheminio ar biologinio ginklo panaudojimo padarinius.
Jei S.Huseinas bus nuverstas greitai ir su tuo susitaikys, JAV sausumos pajėgos nešturmuos Bagdado. „Tikimasi, jog pirmoji karo stadija bus sėkminga ir antrosios jau nebeprireiks, nes žlugus vienam režimui jo vietoje susikurs nauja proamerikietiška valdžia“, - sakė vienas karo strategijos planuotojų. JAV žvalgybos tarnybos spėja, kad suvokę tokio išpuolio neišvengiamumą irakiečiai patys nuvers S.Huseiną.
Pasak į pensiją išėjusio oro pajėgų pulkininko Ričardo Atkinsono, kuris, beje, buvo specialaus žvalgybinio būrio vadas Persijos įlankos kare, būsima karine kampanija norima ne tik apriboti S.Huseino savivalę vidaus politikoje, bet ir neleisti jam pulti kaimynų. „AtkirtęS.Huseiną nuo šiaurinės šalies dalies, užkirsime kelią jo bendraminčių paramai; telkdamiesi pietinėje dalyje mes turėsime maištingiausiai S.Huseino režimo atžvilgiu nusiteikusių Irako piliečių paramą, - sakė būrio vadas. – Tuomet bus galima imtis naujos Irako valdžios formavimo proceso“.
Kalbėdamas apie vakarinę Irako dalį R.Atkinsonas paminėjo kelis strategiškai svarbius objektus – greitkelį, dvi karines oro bazes ir ginklų sandėlius. „Nuo to reikia ginti Jordaniją ir Izraelį“, - įsitikinęs buvęs JAV karinis pareigūnas.
„The Washington Post“ pažymi, jog apžvalgininko Tomo E.Rikso straipsnis apie Irako puolimo planą iš pradžių buvo apsvarstytas kelių Gynybos departamento pareigūnų. Jų prašymu, kai kurie plano aspektai nepublikuoti. Juose kalbama apie konkretesnes veiksmų datas, taikinius, jų puolimo eigą, eiliškumą ir taktiką.
Kai kurie šių pareigūnų teigė matantys dvilypio karinio plano atskleidimo privalumą. Tai padės arabiškajam pasauliui įsitikinti, kad JAV visomis išgalėmis vengs civilių Irako žmonių aukų ir nevykdys agresijos prieš juos. Tuo pat metu tai padės Irako karo vadams ir ginkluotosioms pajėgoms suprasti, kad JAV kariuomenė sunaikins bet kurį jai pasipriešinti bandantį dalinį.
Tačiau pabrėžiama, jog plano principai įpareigoja JAV karines pajėgas vengti susidūrimų ir karinių veiksmų miestuose ir tankiau gyvenamuose regionuose, kai civilių aukų išvengti taptų nebeįmanoma.
Pirmojoje karinės operacijos stadijoje JAV kariuomenė turėtų pasitraukti į beveik negyvenamą vakarinę, su Jordanija besiribojančią, dykumą. Šių veiksmų tikslas – apsaugoti Izraelį nuo Irako puolimo raketomis ir cheminių bei biologinių ginklų atakų. Spėjama, kad bus ieškoma vakarinėje dalyje išdėstytų raketinių bazių, nors JAV žvalgybos tarnybos ir teigia, jog ten tokių bazių nėra.
Tuo pat metu į Irako šiaurę iš Vokietijos ir Turkijos karinių bazių judėtų 101-oji JAV oro divizija ir sunkiosios oro technikos britų daliniai. Tokie veiksmai pasipriešinimo sulaukti neturėtų, nes nuo Persijos įlankos karo pabaigos šiaurinė Irako dalis yra autonomiškas kurdų gausiai gyvenamas regionas. Tikima, kad čia jau kurį laiką veikia CŽV.
Anot „The Washingotn Post“, į Šiaurės Iraką telkiamos nemažos karo planuotojų viltys, nes įsteigus čia karines oro bazes taptų ypač patogu vykdyti karines operacijas visoje šalyje. Tokia strateginė pozicija būtų ideali pirmiausia kariniams veiksmams Tikrite, 50 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, įsikūrusiame šalia Tigro upės, maždaug per šimtą mylių į šiaurę nuo Bagdado.
Irako šiaurėje įsikūrusios JAV pajėgos neleistų turkų kariams savivaliauti ir vykdyti agresyvių veiksmų prieš vietinius kurdus, su kuriais Turkija įsivėlusi į ilgamečius konfliktus.
Tikimasi, jog Irako pietuose, Basros uostamiestyje (į šiaurę nuo Kuveito), britų kariai ir JAV jūrų pėstininkai užvaldys oro ir sunkiąją sausumos karinę techniką be didesnio vargo. Čia gyventojų daugumą sudarantys šiitai nusiteikę gana proamerikietiškai, o jų islamo tikėjimo forma gerokai skiriasi nuo S.Huseino ir jo administracijos. Jie priklauso kitai musulmonų šakai – sunitams.
Jei S.Huseinas vis dar laikysis valdžioje, JAV tankai ir sunkioji sausumos technika bus pasirengusi Bagdado ir Tikrito šturmui. Anot JAV žvalgybos tarnybų, centrinė Irako dalis turėtų kelti didžiausių problemų Amerikos ginkluotosioms pajėgoms, nes visa priešlėktuvinės gynybos technika ir sunkioji karinė ginkluotė buvo surinkta iš kitų Irako dalių ir sutelkta būtent čia.
Savo organizacija ir principais planas primena 1989-ųjų Panamos puolimą. „Tai vis labiau panašėja į Panamos atvejį. Tokia veiksmų derinimo ir eigos koncepcija nebuvo būdinga 1991-ųjų Persijos įlankos karui“, - įsitikinęs Amerikos instituto gynybos analitikas, knygos apie Panamos operaciją autorius Tomas Donelis.
Pajėgų, suburtų Irako operacijai, skaičius sukėlė begales karštų diskusijų tarp vyresniųjų Pentagono pareigūnų. Neoficialiais duomenimis, karinei kampanijai prireiks 250 tūkst. oro bei sausumos pajėgų karių, jūrų pėstininkų ir sąjungininkų karių. Kai kurie Amerikos Kongreso nariai mano, kad JAV nederėtų pasikliauti tokiomis, palyginti su ankstesniais karais, negausiomis pajėgomis. Prezidento administracija nusprendė: užuot į Iraką siuntusi didžiulę kariuomenę, ji pasitenkins specialiųjų dalinių, oro antpuolių ir maištaujančių irakiečių deriniu. Šiai minčiai pritarė ir vienas buvęs oro pajėgų generolas, pridūręs, kad toks veiksmų planas ne visai artimas pačiam centrinės komandos vadui Irake ir Artimuosiuose Rytuose armijos generolui Tomiui R.Frenksui.
Kai kurių karinių pareigūnų tvirtinimu, karinių pajėgų dydis, prilygstantis pusei JAV kariuomenės, dislokuotos Persijos įlankoje, yra aiškiausias ženklas Irakui, kad JAV nusiteikusios jame padaryti permainų. „Jie turi būti pasirengę apsispręsti: ar priešintis tokiai kariuomenei, ar stengtis tiesiogiai arba darant įtaką jo aplinkos žmonėms nuversti S.Huseiną“, - apie Irako piliečius kalbėjo karo planuotojai.
Anot „The Washington Post“, generolas T.R.Frenksas jau susitaikė su nedidelės kariuomenės idėja ir joje įžvelgia netgi privalumų. Tai galima pavadinti radikaliu pokyčiu po to, kai, Frenksui išdėsčius savo pasiūlymus dėl Irako puolimo, D.Ramsfeldas „be gailesčio“ juos visus lig vieno atmetė ir liepė generolui permąstyti savo pažiūras. „Jo planai buvo sumalti į miltus, - sakė vienas D.Ramsfeldo ir T.R.Frenkso diskusijos dalyvių. – Jam buvo liepta pasitelkti daugiau vaizduotės ir leista suprasti, kad didžiulės armijos modelis yra atgyvenęs dalykas“.
Anot Gynybos departamento, dabartinis Irako planas yra tarsi kompromisas tarp tradicinio Frenkso kariuomenės modelio ir XXI amžiaus grėsmėms atremti būtinos nedidelės, bet itin gerai parengtos kariuomenės.
Tačiau ir dabar negalima sakyti, jog Irako puolimo planas yra konkretus. Pirmiausia neaišku, kokios šalys po pergalės prieš diktatorišką režimą imsis Irako atkūrimo ir naujos sistemos jame diegimo.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2003"XXI amžius"