"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. kovo 5 d., Nr. 5 (50)

PRIEDAI

Faustiškoji literatūra – bandymas atsakyti, kas yra žmogus

Silvestras Gaižiūnas jam įteikus Latvijos Trijų Žvaigždžių ordiną
Knygos „Baltų Faustas ir Europos literatūra“ viršelis

“Pasaulinėje ir Europos kultūroje yra keli “amžinieji siužetai”, kurie migruoja iš vienos literatūros į kitą - “klajojančio olando”, Amžinojo žydo, Uliso-Odisėjo ir kt. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus tipą, tam tikrą mentaliteto tipą ir – tam tikrą kultūros tipą. Don Žuanas, Don Kichotas visų pirma asocijuojasi su Pietų kultūromis. Faustas gali būti laikomas Šiaurės kultūros simboliu, per kurį vokiečiai, o paskui ir kitos tautos įprasmina pačias aktualiausias bendražmogiškas problemas. Faustas – tai vienas iš europinės kultūros bandymų apibrėžti, kas yra žmogus ir kokia yra žmogaus prigimtis”, – sako literatūrologas ir vertėjas Silvestras Gaižiūnas, ką tik pasirodžiusios knygos “Baltų Faustas ir Europos literatūra” autorius. Silvestrą Gaižiūną kalbina žurnalistas Arvydas JOCKUS.

Kas paskatino ir subrandino minį imtis “Baltų Fausto” temos?
Paskatino latvių literatūra – jos ryšiai su Europos, pirmiausia vokiečių, literatūra. Faustas ir tuo pačiu viena turtingiausių, ryškiausių Europos literatūros tradicijų į latvių kultūrą atėjo gana anksti. Vienas populiariausių mitų, viena ypatingiausių legendų jau XIX a. antroje pusėje buvo žinoma Latvijoje. Tuo metu latviai jau buvo išsivertę garsiąją legendą apie Faustą, kuri vokiečių kalba pasirodė XVI amžiuje. Lietuvių kalba jos neturime iki šiol. Ši legenda, beje, apkeliavo visą Europą, ją anksčiau ar vėliau išsivertė įvairios tautos, pavyzdžiui, ji labai anksti pasirodė Čekijoje. Ši legenda negalėjo nepaveikti ir besiformuojančios latvių literatūros.
Antras labai svarbus įvykis – palyginti ankstyvas Gėtės “Fausto” vertimas į latvių kalbą. Tiksliau sakant, XIX a. pabaigoje du autoriai imasi versti “Faustą” į latvių kalbą. Beje, tuo metu Rytų ir Vidurio Europos literatai – čekai, lenkai, slovėnai - taip pat susidomi Gėtės “Faustu” ir bando versti į savas kalbas, pasirodo pirmasis vertimas japonų kalba. 1897 metais J.Rainio išverstas Gėtės “Faustas” yra įvykis, kuris sudrebino visą latvių kultūrą, padarė didžiulį poveikį ne tik literatūrai, bet ir kultūrai. Sakoma, kad iki 1940-ųjų sunku surasti garsesnį latvių aktorių, kuris nebūtų vaidinęs “Fauste”. Pastatymų būta labai daug įvairiuose teatruose. Svarbu tai, kad J.Rainis išvertė abi dalis. Šiaip jau daugelis to meto vertėjų iš esmės įveikdavo tik vieną Gėtės “Fausto” dalį. Knygoje pateikiu lentelę – 20 “Fausto” vertimų į Europos šalių kalbas. Matome, kad tarp pirmųjų vertimų iki 1934 metų abi dalys išverstos tik į lenkų, danų, latvių ir slovakų kalbas – t.y.labai mažai. Taigi J.Rainis atliko didžiulės reikšmės darbą. Beje,tuo metu jis dar nebuvo žinomas kaip rašytojas. Antras minėtinas Jakobo Maseno vertimas liko rankraštyje.
Kodėl Gėtės “Faustas” taip vėlai išverstas į lietuvių kalbą? Ar pas mus nebuvo J.Rainiui prilygstančių vertėjų?
Latvijoje XIX a. antroje pusėje pasirodė daugybė skandinavų literatūros vertimų – labai anksti pradedamas versti Ibsenas, Hamsunas, verčiama Dantės kūryba, antikinė literatūra. XIX a. antroje pusėje latvių literatūroje paraleliai su tautiniais romantikais iškyla kultūrinis ir politinis judėjimas “Naujoji srovė”. Šito judėjimo vienas pagrindinių šūkių buvo atsisukti veidu į Europos kultūrą, išvesti savo nacionalinę kultūrą į Europos platumas. Latvių inteligentija – ne atskiri vienetai, o visas būrys – suprato, kad reikia savo nacionaline kalba paskelbti kuo daugiau kitų tautų kūrinių, savo kultūra integruotis į europinę kultūrą ir jos vertybes priartinti prie savo nacionalinės sąmonės. Tokiu būdu vertimai tampa kultūrų suartėjimo pagrindiniu tiltu.
Lietuvoje ne tik Gėtės “Faustas” išverstas vėlai. Čia buvo skirtinga ir kultūrinė, ir politinė situacija. Aišku, atsiliepė ir spaudos draudimas, ir kitos kultūrinės orientacijos, valstietiška mąstysena. Lietuvoje palyginti vėlai susiformavo miestų kultūra. Nors XX a. pradžioje ne vienas lietuvių literatas skelbia poreikį atsisukti į Europą, – ir J.Čiurlionienė, ir A.Herbačiauskas, ir daugelis kitų. Bet kodėl tuo metu neišverčiamas “Faustas”? Kodėl labai mažai pasaulinės literatūros vertimų?
Tokiems vertimams reikia subręsti, turi būti ir brandi literatūrinė sąmonė, ir tam tikrą lygį pasiekusi literatūrinė kalba, ir reikalinga tam tikra mokykla. Neužtenka būti geru literatu, mokėti rašyti, gerai mokėti kitą kalbą. Reikia tam tikrų tradicijų. Tarkime, J.Rainis imasi versti “Faustą”, kai jau buvo išversta minėta legenda apie Faustą, labai populiarūs XIX amžiaus latvių kultūroje Gėtė, Vagneris, ryšiai su kitomis Europos kultūromis. Buvo išpurenta dirva.
Nuo 1587 metų, kai pasirodė Fausto legenda, šis siužetas nemiršta štai jau keturi šimtmečiai. Kuo Faustas traukia įvairių tautų ir kultūrų menininkus? Kodėl Fausto siužetas priklauso “amžinųjų siužetų” kategorijai?
Pasaulinėje ir Europos kultūroje yra keli “amžinieji siužetai”, kurie migruoja iš vienos literatūros į kitą – “klajojančio olando”, Ahasfero ar Amžinojo žydo, Uliso-Odisėjo ir t.t. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus tipą, tam tikrą mentaliteto tipą ir – tam tikrą kultūros tipą. Pietuose šitie siužetai buvo labai populiarūs, ten sukurta savotiška Don Žuano ir Don Kichoto filosofija, paskui pasklidusi ir po Europą, įvairios tautos ją savaip transformavo. O vadinamasis Šiaurės žmogaus tipas atsiskleidžia Fausto siužete. Beje, Europos kultūroje Šiaurės sąvoka yra labai plati. Šiaurės kultūra nebūtinai sutapatinama su geografine Šiaure. Juozas Eretas viename savo veikale yra pastebėjęs, kad riba tarp kultūrinės Šiaurės ir Pietų gali būti išvesta ties Frankfurtu, taigi ta riba eina per Vokietiją. O Frankfurtas yra Gėtės gimtasis miestas. Faustas gali būti laikomas Šiaurės kultūros simboliu, per kurį vokiečiai, o paskui ir kitos tautos įprasmina pačias aktualiausias įvairiems laikams bendražmogiškas problemas. Fausto legenda, o paskui ir Gėtės “Faustas” teigia tai, kad kiekvienas žmogus yra dvilypis. Ne veltui Gėtė pasirinko faustiškos sielos simbolį – ginkmedžio lapelį. Žmogaus dvilypumas – vienas Fausto skiriamųjų ženklų. Tas dvilypumas gali turėti labai daug aspektų – prieštaravimas tarp dvasingumo ir materialumo, amžina kova tarp dvasios ir materijos, kurią išgyvena kiekvienas žmogus, vyriškas ir moteriškas pradas žmoguje. Tai matome garsiajame Fausto monologe. Šitoje scenoje ir išryškėja, kad Vagneris, kaip mokslininkas, yra ne faustiška siela, jis vienaplanis, ir Faustas sako Vagneriui: tau gerai, tu nepažįsti to dvilypumo, tos amžinos kovos; nes Faustas, nusivildamas mokslu ir paskui patraukdamas į menų gimtinę Graikiją, taip pat parodo amžiną racionalumo ir intuicijos, mokslo ir meno prieštarą. Tokiu būdu, faustiška siela gali turėti ir daugybę kitų aspektų. Pavyzdžiui, Osvaldas Spengleris išryškina dar keletą faustiškos sielos požymių, labai plačiai supranta faustišką sielą savo “Vakarų saulėlydyje”. Faustas – tai vienas europinės kultūros bandymų apibrėžti, kas yra žmogus ir kokia yra žmogaus prigimtis.
Fausto siužetas - tai pirmiausia žmogaus sandėris su Šėtonu. Žmogus parduoda savo sielą, kad patenkintų nepasotinamą malonumų troškimą ir begalinį intelektualinį smalsumą. Ar tas sandėris su Šėtonu yra esminė Fausto archetipo, keliaujančio per įvairias literatūras, dalis, ar tik detalė?
Tai labai svarbi dalis, nors gal ne pati svarbiausia. Be jos neįsivaizduojama legenda, neįsivaizduojamas ir Gėtės “Faustas”. Aiškinant šėtoniškos jėgos vaidmenį faustiškame siužete galima nueiti iki istorinių laikų. Šitoje sutartyje matome dviejų priešingų pasaulių, amžinųjų jėgų kovą. Jas galima įvardyti kaip dieviškąsias ir šėtoniškas, šviesiąsias ir tamsiąsias jėgas – apskritai gėrio ir blogio kovą. Kiek amžina šita kova, tiek pasirodo ir tas sutarties motyvas. Vėlesnėse literatūrinėse Fausto transformacijose tas motyvas ne visada iškyla tiesiogiai, bet jį galima nujausti. Ir XX amžiaus garsiuosiuose kūriniuose apie Faustą šita sutartis vienaip ar kitaip iškyla. Mefistofeliškas herojus įvairiais pavidalais vienaip ar kitaip pasirodo. Ten, kur yra dieviškoji kibirkštis, būtinai iškyla ir jos priešingybė. Gėtės Faustas, patekdamas į Mefistofelio pinkles, kartu atspindi amžiną šitų dviejų priešingų jėgų sąveikavimą. Prologe - Dievas, o vėliau Faustą jau lydi Mefistofelis. Sutarties motyvas įdomus tuo, kad ta sutartis nėra kažkoks blogio troškimas. Matome, kad Faustas, leisdamasis į kelionę su Mefistofeliu, pasiduodamas jo valdžiai, atveria sau naują pažinimo kelią, tenkina savo smalsumą, nes pažinimas niekada nesibaigia, už vieno pažinimo prasideda kitas, už jo trečias ir t.t. Pirmajame Gėtės “Fausto” monologe matome, kad visos tradicinio, racionalaus pažinimo galimybės išsemtos, ir žmogus jaučiasi išsisėmęs, jis trokšta dar kažko, taip ir prisišaukiamas Mefistofelis.
Ar tuose faustiškuose siužetuose visada triumfuoja Šėtonas, ar yra ir kitaip? Beje, Gėtės „Fauste“ lyg ir laimi žmogus.
Taip, Gėtės Fausto sielą iš Šėtono paveržia angelų šeimyna. Toks autoriaus požiūris. Bet faustiškųjų kūrinių repertuaras milžiniškas, interpretacijos labai įvairios ir šiuo požiūriu – kas laimi, kas pralaimi – susisteminti būtų labai sunku. Kiekvienoje epochoje dominavo tam tikri požiūriai, kiekvienas autorius šią problemą sprendė savaip. Gėtė žiūri optimistiškai į Fausto gyvenimo kelio pabaigą. Bet jo amžininkas Frydrichas Klingeris romane “Fausto gyvenimas, darbai ir kelionė į pragarą” į Fausto istorijos pabaigą žiūri labai pesimistiškai. Pragaro jėgos nubaudžia Faustą už jo begalinį smalsumą. Tai rodo, kaip tiesmukai audrininkai žiūrėjo į Fausto problemą. Tai “Audros ir veržimosi” didžiojo skepsio požiūris į žmogų. Po šimtmečio čekų literatūroje pasirodo puiki Aloizo Jiraseko novelė “Fausto namas”, kurios irgi neturime lietuvių kalba. A.Jiraseko požiūris giminingas audrininkams. Autorius pasakoja, kaip į apleistą, legendomis apipintą Fausto namą atsitiktinai užėjęs benamis studentas randa lubose skylę, pro kurią velnias kažkada išnešė Fausto sielą. Įdomu, kad novelėje nėra Fausto, tik Fausto namas ir atsitiktinis studentas, kuris tik stebi, kas tame name vyksta. Name randa daug talerių, praturtėja ir jis taip pat dingsta, o jo draugai randa antrą kruviną skylę, pro kurią velnias išsinešė studento sielą. Ši novelė išryškino tarsi atsitiktinės sielos faustiškumą. Peršasi daugybė išvadų. Visų pirma, kad faustiška siela - amžina, ji po šimtmečių atsikartoja kitose sielose. Antra, šėtoniška jėga nubaudžia kiekvieną, kuris per daug trokšta.
Ar visuose siužetuose ryškus ir žmogaus konfliktas su Dievu?
Nebūtinai. Gal Dž.Bairono “Manfrede” ryškiausias. Romantikams, ir ypač Baironui, konfliktas su Dievu buvo ypač aktualus, prisiminkim jo “Kainą”, kitas dramas.
Ką nauja į faustianą įnešė XX amžius? Ar šiuolaikinės Fausto interpretacijos labai nutolusios nuo Gėtės tradicijos?
XX amžius yra Fausto renesanso amžius. Literatūra pateikia dešimtis įdomiausių Fausto variacijų. Amerikiečių tyrinėtojos Felicios Londre duomenimis, vien XX amžiuje (iki 1991 m.) buvo sukurtos 76 faustiškos pjesės. Kita tyrinėtoja Renata Usmiani teigia, kad vien Vokietijoje 1900-1970 metais sukurta apie šimtas kūrinių apie Faustą. Sunku rasti Europoje literatūrą, kur Faustas neiškiltų kaip pagrindinis herojus. Ir, beje, dažnai tai nėra antraeiliai veikėjai. Matome ir rusų, ir portugalų, ir vokiečių, ir čekų, ir latvių, ir nyderlandų literatūrų, kur veikia faustiškasis personažas, nebūtinai pavadintas Fausto vardu. Taigi XX amžius – jau moderniosios faustianos laikai. Tas modernumas reiškiasi tuo, kad dažnai Fausto problema siejama su moderniąja filosofija, pavyzdžiui, egzistencializmu. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – portugalų rašytojo Fernando Pessoa “subjektyvioji tragedija” “Faustas”. Faustiškasis personažas tampa parodijos ar satyros herojumi, ir šiuo požiūriu pasirodo labai įdomių poleminių pjesių, kurių autoriai polemizuoja su Gėtės “Faustu”. Vienas ryškiausių pavyzdžių – puiki latvių rašytojo Edvardo Vulfo parodija “Faustinis”. Jau pats pavadinimas rodo, kad čia Fausto vardas sulatvintas. Faustiški veikėjai gali būti ir vyrai, ir moterys. Latvių literatūroje šiuo požiūriu įdomi Aspazija, vokiečių literatūroje amžiaus pradžioje pasirodo Franko Wedekindo misterija “Franciska”, kurios pagrindinė veikėja – mergina. Šioje pjesėje pagrindinė veikėja sudaro sutartį su velniu, bet tas žaidimas jau vyksta visai kitokioje – estetinėje – plotmėje. Franciska – mergaitė, kuri nori tapti vyru. Ji sutinka šėtoniškąjį personažą, kuris tėra viso labo draudimo agentas. Autorius visą veiksmą nukelia į kultūros problemų pasaulį.
Ši pjesė yra savotiškas iššūkis miesčioniškai sąmonei, miesčioniškam menui. Hermanas Hesė romane “Stepių vilkas” polemizuoja su Gėte dėl žmogaus dvilypumo ir savo romanu teigia, kad žmogus anaiptol ne dvilypis, o daugialypis, žmogaus siela – tai ištisas žvaigždynas. Galima kalbėti apie formos naujumą ir modernumą, stiliaus transformacijas. Pavyzdžiui, Gertrūdos Štein libretas “Daktaras Faustas uždega šviesą” parašytas kaip sąmonės srauto kūrinys, kuriame sunku įžvelgti ir tradicinius veikėjų paveikslus, ir tradicinę sampratą.
Gėtės “Faustas” ir Tomo Mano „Daktaras Faustas“ lyg ir užgožia gausią šios tematikos literatūrą. Ar kitų tautų autoriai išties neprilygsta šiems didiesiems vokiečiams?
Iš tiesų dažnai užgožia. Kartais susidaro įspūdis, kad tik apie juos reikia kalbėti, kad tik jie yra pagrindiniai, ir tai suprantama. Gėtės “Faustui” mažai kas gali prilygti, taip pat T.Mano “Daktaras Faustas” yra vienas XX amžiaus literatūros šedevrų. Tačiau yra viena problema. Gėtė ir T.Manas buvo vokiečiai, jie stovėjo pagrindinėje Europos literatūros magistralėje, į kurią išeina visos tautos. Daug kas gali skaityti vokiečių kalba, daug kam prieinami šitie kūriniai, kita vertus, jie išversti į daugelį kalbų. Tačiau yra nemažai Faustų, kurie priklauso vadinamoms mažosioms literatūroms – portugalų, čekų, latvių. Netgi Fausto muziejuje Vokietijoje nieko nematome iš baltų literatūros, išskyrus Gėtės “Fausto” vertimus. Taigi tie kūriniai mažai žinomi, o tyrinėtojai, kurie susiliečia su tais kūriniais, neretai sako, kad tai didelės meninės vertės literatūra, kad jie taip pat galėtų tapti lygiaverčiais veikalais faustiškoje plejadoje. Savo knygoje sakau, kad ir portugalo F.Passoa “Faustas”, ir čeko Vaclavo Havelo pjesė “Gundymas”, ir latvių literatūros kūriniai, tokie kaip Aspazijos poema “Saulės dukra” ar Janio Poruko faustiškos novelės, ir daugybė kitų kūrinių priklauso literatūros apie Faustą aukso fondui ir jų yra nemažai. Tiesiog dar turi pasirodyti jų vertimai į lietuvių, kitas kalbas, kad jie taptų lygiaverčiai ir būtų minimi šalia jau minėtų.
Gal šiek tiek apie istorinį Faustą. Kas apie jį žinoma, kodėl šis žmogus tapo nemirtingojo siužeto prototipu?
XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje gyvenęs Johannas Georgas Faustas, tyrinėtojų nuomone, kilęs iš Knitlingeno, kur išlikęs jo gimtasis namas ir veikia Fausto muziejus. Ši asmenybė pasižymėjo skandalingu gyvenimo būdu, skandalingomis pažiūromis, nes ėjo prieš to meto ryškiausias renesansines tendencijas, oficialiąją ideologiją, kultūrą, mokslą. Dėl to jis pasirinko juodosios magijos kelią, buvo netikras pranašas ir dėl to populiarus. Žinome, kad tokie pranašai liaudies mėgstami. Visa tai tapo pretekstu jį apgaubti įvairiomis legendomis. Faustas anksti virto legenda, tačiau šimtmečiais mokslas juo nesidomėjo. Ir tik maždaug prieš šimtą metų istoriniu Faustu susidomėjo istorikai. Dabar jau turime Fausto muziejaus ir archyvo Knitlingene vadovo dr.Gunterio Mahalo solidžią monografiją apie jį. Istorinis Faustas, pradėjęs gyvenimo kelią Knitlingene ir, pasak pasakojimų, jį baigęs Štaufene, šiandien kultūrai yra įdomus pirmiausia dėl to, kad jį išpopuliarino legenda. Tačiau jis nepaliko jokių raštų, išliko tik garsių amžininkų gana neigiami pasakojimai apie jį. Pavyzdžiui, Martynas Liuteris ir Pilypas Melanchtonas Faustą laikė tiesiog piktosios dvasios įrankiu.
Dėkoju už pokalbį.

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija