Horizontai

Pasirengęs kautis su oligarchais ir komunistais

Michailas Gorbačiovas

Kovo mėnesį pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas mini dvi datas - 72-ąjį gimtadienį ir 18 metų, kai, būdamas 54-erių, tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi. Tačiau nei amžius, nei politiniai išgyvenimai nepavertė jo tyliu pensininku. Jau rudeniop M.Gorbačiovas su savo vadovaujama Socialdemokratų partija rengiasi stoti į mūšį dėl vietų Rusijos Valstybės Dūmoje.
Rusijos ir užsienio žurnalistai nepraleidžia progos pakalbinti M.Gorbačiovo, o jo populiarumas, ypač Vakarų pasaulyje - gana didelis. Paskutiniame savo pokalbyje su žurnalistais M.Gorbačiovas sakė, kad dabar jį labiausiai domina Irako krizė. Paklaustas, kaip jis dabar pasielgtų V.Putino vietoje - „atiduotų“ S.Huseiną ar gintų jį, rizikuodamas susipykti su Amerika, M.Gorbačiovas atsakė, jog iki šiol V.Putinas elgėsi teisingai. Pasak jo, nors nėra jokių įtikinamų argumentų dėl Irako puolimo būtinumo, V.Putinas siekia išvengti santykių su JAV pablogėjimo. M.Gorbačiovas patarė JAV prezidentui Dž.Bušui pasekti prezidento Džono Kenedžio pavyzdžiu, kuriam irgi nepatiko Kubos diktatorius F.Kastro, kaip Dž.Bušui - S.Huseinas. Tačiau Dž.Kenedžiui „užteko proto“ neįsivelti į karą su Sovietų Sąjunga dėl sovietų raketų bazių Kuboje.
M.Gorbačiovas kritikavo JAV, kurios dabar esą sergančios vartotojų visuomenės liga. Todėl, anot M.Garbačiovo, JAV siekia žūtbūt išsaugoti dabartinius amerikiečių gyvenimo standartus. O tam išsaugoti reikia labai daug energetikos šaltinių, konkrečiai - naftos. Taip pat ir iš Irako. Buvęs SSRS prezidentas pabrėžė, jog amerikiečiai, kurie sudaro 5 proc. pasaulio gyventojų, sunaudoja 42 proc. pasaulio energijos. „Tai monstras, kuris pasirengęs viskam dėl savo tikslų“, - teigė M.Gorbačiovas.
Buvęs sovietų lyderis atmetė kritiką, kad jis gėdingai nusileido Vakarams ir nieko neuždirbo Rusijai, atiduodamas Rytų Vokietiją ir paleisdamas Varšuvos bloką. Jis sakė jokiu būdu negalėjęs sutikti pasiųsti tankų, kad šie numalšintų visose Varšuvos bloko šalyse prasidėjusių demokratinių procesų. Tai būtų buvusi tikra katastrofa. Tas pats ir dėl Sovietų Sąjungos skolos buvusiai Vakarų Vokietijai, tos skolos panaikinimą, anot M.Gorbačiovo kritikų, jis privalėjo išsiderėti. Bet M.Gorbačiovas pažymėjo, kad Maskvai skolino pinigus ne Vokietijos vyriausybė, o privalūs kreditoriai, kurie niekada nepamiršta, kad paskolino pinigų. „Tai turime įprotį - viską norime gauti už dyka („na chaliavu“)“, - piktinosi M.Gorbačiovas.
Įdomų klausimą buvusiam sovietų lyderiui uždavė žinomas rusų žurnalistas Vitalijus Cepliajevas: „Michailai Sergejevičiau, kas jūs esate šiandien – gal federalinės reikšmės pensininkas? Ar juntate valstybės rūpinimąsi jumis?“ Į tai M.Gorbačiovas atsakė, jog gauna keturių minimalių atlyginimų dydžio pensiją - 4400 rublių. O apie minėtą rūpestį paskutinysis SSKP gensekas atsiliepė labai ironiškai. Jo žodžiais tariant, po atsistatydinimo jam buvo paskirta prezidento atlyginimo dydžio pensija - 4000 rublių. Tačiau po savaitės buvo paleistos kainos, prasidėjo infliacija ir jo pensija sumažėjo iki keturių, o netrukus - iki dviejų dolerių. Tiesa, buvęs premjeras V.Černomyrdinas kreipėsi į prezidentą B.Jelciną, kad padidintų M.Gorbačiovo pensiją. Tačiau B.Jelcinas neva grubiai atšovęs: „Atstokite nuo manęs su tuo Gorbačiovu“. Todėl kilo klausimas: kaip pragyventi? „Mudviejų su žmona Raisa santaupos tesudarė tik 26 tūkstančius rublių. Tiesa, man siūlė dirbti profesoriumi užsienyje. O čia niekas nieko nesiūlė. Už bet kokius pasiūlymus mano atžvilgiu Borisas (Jelcinas) skaudžiai mušdavo per rankas kiekvienam. Taigi aš pradėjau važinėti po pasaulį skaitydamas paskaitas, rašydamas knygas. Taip mano situacija iš esmės pasikeitė. Dabar mano šeima viskuo apsirūpinusi“, - sakė M.Gorbačiovas. Jis dar nuo SSKP politbiuro laikų turi vasarnamį, keturių asmenų apsaugą ir automobilį „Mersedes“.
Paklaustas, kodėl jis, užsidirbęs nemažai pinigų, dar sutiko reklamuoti vienos firmos picą, M.Gorbačiovas nesutriko ir pasakė, jog, kilus krizei 1998 metais, pritrūko pinigų jo vardo fondo pastatui užbaigti. Jis pripažino, jog už picos reklamą gavo labai didelius pinigus. Taip ir pasakė - „labai didelius“. Apskritai M.Gorbačiovas gyrėsi, kad jo sąžinė absoliučiai švari. Ir šaipėsi iš B.Jelcino aplinkos žmonių, kurie skleidė gandus apie jo prabangias vilas Floridoje, Baltijos šalyse, netgi Tibete. Buvo sudaryta net komisija tam klausimui ištirti bei ieškoti M.Gorbačiovo vilų ir sąskaitų užsienio bankuose. Anot M.Gorbačiovo, ta komisija tik aptiko 22 B.Jelcino favorito J.Gaidaro vyriausybės narių didžiules sąskaitas įvairių užsienio valstybių bankuose.
„Šiandien ir jūs, ir Jelcinas - abu pensininkai. Ar jūs pasirengęs jam atleisti už praeitį?“ - klausė vienas žurnalistas. M.Gorbačiovas atsakė: „Ne. Aš ir pats negaliu sau atleisti už tai, kas atsitiko šaliai. O tuo labiau Jelcinui. Mes su juo nebuvome susitikę ir nė karto nesikalbėjome po 1991 metų. Jeigu susitikčiau, niekada nepaduočiau Jelcinui rankos“.
Be to, M.Gorbačiovas sakė esąs visiškai įsitikinęs, kad Rusijoje būtų socialdemokratinė tvarka. Kaip atsakas komunistams, kurie vėl nori grąžinti Rusijoje senąją tvarką, ir Jelcino pseudoliberalams, kurie sugriovė ir išvogė valstybę. M.Gorbačiovas sakė negalįs atsistebėti, kaip resursai, priklausantys valstybei, atsidūrė vagių, cinikų, viskuo pertekusių gobšuolių rankose. O dabar, pasak buvusio SSRS prezidento, tie „chapūgos“ nori visiškai nusipirkti Valstybės Dūmą ir jau skaičiuoja, kiek šimtų milijonų dolerių reikės tam tikslui. Tačiau, kaip sakė M.Gorbačiovas, dabartinis prezidentas V.Putinas turi išlikti. Tik jam būtina naujos sudėties Valstybės Dūma, nes dabartinė visiškai sugedusi, perdėm korumpuota. Taip pat reikalinga ir kitos sudėties vyriausybė.
M.Gorbačiovas paragino Irako vadovą S.Huseiną atsistatydini. Tai yra vienintelė galimybė karui Irake išvengti, sakė jis Maskvoje. M. Gorbačiovas teigė abejojąs, kad JAV pakeistų savo poziciją. S. Huseino atsistatydinimas, anot jo, atvertų kelią permainoms ir naujai politinei vadovybei. Kaip priverstinio atsistatydinimo pavyzdį M .Gorbačiovas paminėjo savo paties pasitraukimą 1991-ųjų pabaigoje ir caro Nikolajaus II - 1917-aisiais.

Petras KATINAS