Irakas: ar taika - tinkama išeitis?

Jau beveik metai, kai Irakas tebėra JAV prezidento Džordžo Bušo užsienio politikos centre. Tam galima nustatyti begales priežasčių, tačiau neįmanoma paneigti, kad Irako klausimas svarbus tiek Dž.Bušo administracijai, tiek Amerikos piliečiams, tiek užsieniečiams. Taip pat negalima tikėtis, kad šįkart, užvirdamos karo veiksmus Artimuosiuose Rytuose, JAV turės tokią paramą kaip 1991-aisiais. Tik prasidėjęs karas sulauks atkaklios opozicijos, kuri vargu ar sulaikys JAV nuo karo.
Pasak strateginės analizės kompanijos „Stratfor“ įkūrėjo ir pirmininko dr. Džordžo Frydmano, pastaruoju metu opozicija JAV karui Irake sparčiai išaugo: masinės demonstracijos ir šalių, besipriešinančių karui, nuomonės tvirtumas ir nekintamumas ėmė kelti Dž.Bušo administracijos nerimą. Suprantama, ją jaudina ne paramos stygius karinėje kampanijoje, nes karinio potencialo bei karių išteklių Amerika turi pakankamai ir be sąjungininkų indėlio. Nerimą kelia visų oponuojančių veiksnių sąlygojamas psichologinis barjeras ir bandymas izoliuoti JAV nuo transatlantinės bendruomenės.
Šiuo metu visos JAV viešosios nuomonės tyrimo organizacijos įnikusios į psichologinio amerikiečių nusistatymo analizę. Kaip ir anksčiau, dauguma Amerikos piliečių remia JAV karą Irake, bet atsiranda vis daugiau abejojančiųjų prezidento administracijos planų teisumu. Maža to, didžiulis procentas pritariančių karui amerikiečių pabrėžia būtiną sąlygą: tik jeigu karinius veiksmus sankcionuos Jungtinių Tautų rezoliucija. Tačiau, net ir turėdama pakankamą savo tautos paramą, JAV vadovybė susiduria su naujomis galimo karo problemomis.
Visų pirma ištikimiausia Amerikos sąjungininkė Didžioji Britanija per pastaruosius mėnesius išgyveno pribloškiamą vidaus politikos nesėkmių srautą. Tonio Bleiro vyriausybė „puse lūpų“ kalba apie rimtas šalies vidaus problemas, galinčias suvaidinti lemiamą vaidmenį tolesniame Didžiosios Britanijos paramos JAV maratone. Priešingai nei kitos šalys, Didžioji Britanija yra tiesioginė karinės amunicijos ir išteklių tiekėja Amerikos karinei kampanijai, todėl šios paramos netekimas, be abejo, paveiktų JAV karo planų eigą. Taip pat iškyla ir antra, t.y. karinė, problema: greita JAV pergalė Irake pakeistų globalinį politinių jėgų santykį ir taptų esminiu nūdienės pasaulio tvarkos destrukcijos faktoriumi, net jei ir kare būtų atsipirkta neilga karinės kampanijos trukme ir minimaliu aukų skaičiumi. Deja, kaip visi įsivaizduojame, karo eiga yra sunkiai prognozuojamas reiškinys.
JAV privalo įvertinti rizikos laipsnį. Net ir įkyriu spaudimu išgavusios JT pritarimą, JAV ir toliau neturėtų visuotinės paramos. Suprantama, pergalė tokiai supervalstybei kaip JAV yra beveik neabejotina, tačiau joks generolas ar pulkininkas negali prieš karą įsteigti sau ir kariams nusiteikimą, kad karą jie privalo ne tik laimėti, bet ir padaryti tai kuo greičiau, kuo mažesnėmis lėšų bei pajėgų sąnaudomis ir išvengti bjaurių staigmenų. Gali būti, kad pradėjus karą išsipildys baisiausias JAV košmaras: karas truks daug ilgiau nei tikėtasi, pareikalaus milžiniškų aukų, o visam šiam nesėkmių paradui akompanuos dar ir globalios opozicijos karui spaudimas.
Antra vertus, politikos apžvalgininkai mano, kad visai logiškas Amerikos vadovybės sprendimas būtų nuryti gėdos kartėlį ir atsisakyti savo ketinimų Irake. Dar realesnis jis atrodo po rugsėjo 11-osios įvykių, žvelgiant į jį Dž.Bušo diplomatinės ir psichologinės iniciatyvos kontekstu.
Pasak strateginės analizės kompanijos „Stratfor“ pirmininko dr.Dž.Frydmano, JAV atsitraukimas iš karo yra pasmerktas likti tik utopine idėja, nes savo planų Dž.Bušo administracija neatsisakys tiek dėl strateginių, tiek dėl politinių priežasčių. Štai, pavyzdžiui, apkaltindamos Iraką masinio naikinimo ginklų gamyba ir laikymu, JAV pačios paspendė sau spąstus. Nusižengimo JT rezoliucijai dėl masinio naikinimo ginklų mintį pasigavo tokios šalys kaip Vokietija, Prancūzija ir Rusija. Savo opoziciją kariniams veiksmams Irake jos ėmė motyvuoti būtinybe visų pirma surasti pavojingų ginklų gamybos vietas ir pagrįsti pagrindiniu karo pretekstu tapusius argumentus, nors išties niekam ne paslaptis, kad savo prieštaravimu karui minėtos šalys ir daugybė kitų siekia išvengti pokarinio Amerikos dominavimo regione.
Sukeldamos masinio naikinimo ginklų psichozę, JAV, pasak oponentų, pradėjo strateginį žaidimą, kurį dabar pačios atsisako žaisti pagal taisykles.
JAV atsitraukimas iš karo Dž.Bušo administracijai mestų strateginį, psichologinį ir vidaus politikos iššūkius. Tai tartum šachmatų žaidimas - žvelgiant iš šalies atrodo, jog yra daug galimų ėjimų, tačiau, sėdint prie žaidimo lentos ir ją nuodugniai išanalizavus, tampa akivaizdu, kad bet kuri klaida gali būti esminė, o pasirinkimo galimybės yra smarkiai ribotos.
Visų pirma derėtų aptarti strateginį iššūkį, kuris, pasak Dž.Frydmano, yra nepaprastai didelis. Po rugsėjo 11-osios JAV nebuvo kūrusios rimtos karinės strategijos. Iškart po teroro aktų Amerikos atsakas į „Al Qaedos“ teroro aktus buvo „gimtosios žemės gynimo strategija“ ir piktavališko teroristinio tinklo medžioklė Afganistane. Turint mintyje, kad „Al Qaeda“ veikia globaliu mastu ir turi begales vis naujų ir naujų taikinių, naikindamos jos bazes viena po kitos, JAV pasirinko racionalų, bet ne patį efektyviausią būdą. Karas Afganistane parodė, kad pergalė ir efektyvus rezultatas nėra tas pats, tai yra pasiekiama strategiškai skirtingais būdais.
Apeliuodamos į visas pasaulio vyriausybes dėl būtino jų susirūpinimo „Al Qaedos“ padalinių naikinimu, JAV vėlgi nepasiekė norimo rezultato. Tokios vyriausybės, kaip Saudo Arabijos, nė neketina išduoti su minėtu teroristiniu tinklu susijusių nusikaltėlių, nes tai greičiau sukeltų jai rimtesnes vidaus gyvenimo politines pasekmes, nei priartintų kokias nors JAV sankcijas.
Irako puolimas įeina į šios „Al Qaedos“ triuškinimo kampanijos planus. Strateginiu požiūriu, karinių pajėgų dislokavimas Irake būtų idealiausias variantas, nes iš čia būtų galima daryti spaudimą tokioms šalims kaip Sirija, Iranas ir Saudo Arabija. Sumanytas kaip žingsnis kovoje prieš „Al Qaedą“, Irako puolimas ilgainiui tapo centriniu JAV užsienio politikos klausimu.
Jei JAV nepultų Irako, tuomet joms reikėtų sukurti naują kovos prieš „Al Qaedą“ strategiją. Bėda ta, kad kitos strategijos Vašingtonas ir neturi tuo atveju, jei žlugtų ši: jei JAV atsitrauktų nuo operacijos Irake, naujos operacijos prieš „Al Qaedą“ būtų kur kas sudėtingesnės.
Visų pirma operacijos neturėtų bazės, kurioje būtų įkurdintos karinės pajėgos ir iš kurios būtų koordinuojami visi kariniai veiksmai. Dera pažymėti, kad šiuo metu JAV yra dislokavusi milžiniškas mobilias karių pajėgas konfliktiškame regione, kurios negalės čia būti neribotą laiką: tik tiek, kiek reikia karo grėsmei neutralizuoti. Po JAV pasitraukimo, vargu ar Kuveitas, Kataras, Bachreinas ir Omanas norės tęsti bendradarbiavimą su JAV dėl paaštrėjusių jų vidaus ir užsienio politikos pavojų. Tas pat atsitiktų su bet kuria JAV rėmėja, kurią nuviltų toks JAV poelgis. Juk koalicijų pagrindai grindžiami „patikimumo“ sąvoka. Šis žodis vėlgi gali atsiskleisti dviem prasmėmis: juo kuriamos sąjungos arba vardan jo atgavimo šalys nebūtinai savo noru jungiasi į sąjungas. Patikimumas yra įgyjamas, ir jis nėra nuolatinis dalykas. Jei JAV anksčiau laiko kapituliuotų, jos prarastų patikimumą. Taip pat Osamos bin Ladeno pasekėjams atsirastų pagrindo manyti, kad Amerika nėra pajėgi atremti pavojus. Politikos apžvalgininkai siūlo atkreipti dėmesį ir į tai, kad islamiškojo pasaulio proamerikietiškosios šalys atsisakys remti JAV jau vien dėl to, kad „Al Qaeda“ yra pajėgi kelti realią grėsmę regioniniams režimams, nuo kurios jų neapgins amerikiečiai.
Jei JAV atsitrauks, S.Huseinas liks ne tik laimėtojas, bet ir įtakingų jėgų palaikomas nepajudinamas valdovas. Sunku įsivaizduoti, kad tokia konflikto baigtis galėtų būti demokratijos svajonė ir tinkamiausia pribrendusios kulminacijos išeitis.
Taigi jei po šitokių aktyvių įrodinėjimų, kad JAV karinė jėga yra nepalyginamai pranašesnė už islamiškojo pasaulio karinę galią pajėgų dislokavimo regione, ar garsaus „žvanginimo ginklais“ JAV apsisuks ir „spruks“ iš Artimųjų Rytų, pasauliui gali susidaryti visiškai priešingas įspūdis nei dabar bandoma įrodyti.
JAV atsitraukimas suvienytų skirtingų ideologijų, bet panašių tikslų islamo radikalus ir S.Huseiną. Suvokę, kad JAV galima įbauginti žengiant „petis petin“, radikaliosios grupuotės ims noriau palaikyti viena kitą.
Be to, nederėtų pamiršti ir galimų vidaus politikos padarinių, susijusių su Irako klausimu. Tai bene svarbiausi svarstymų objektai bet kuriam šalies vadovui, svarstant kariauti ar ieškoti taikaus kompromiso. Ir dažniausiai sudėliojami visi „už“ ir „prieš“, atsižvelgiant į esamą politinių jėgų paramą ir pasekmes, susijusias su šios paramos netekimu.
„Stratfor“ analitikai neabejoja, kad, atsisakęs karo Irake ir palikęs S.Huseino pozicijas tokias, kokios jos yra dabar, Dž.Bušas praras didžiąją dalį savo partijos palaikymo. Kaip žinoma, respublikonai nepasižymi antikarinėmis nuotaikomis ir net 83 proc. entuziastingai remia karinę kampaniją Irake, net ir be JT sutikimo. Praradęs „savųjų“ palankumą, herojaus vardo Dž.Bušas nesulauktų ir tarp nusiteikusiųjų prieš karą Irake. Protestuojančios organizacijos tiesiog pareikštų, jog tai esą jų dėka blokuoti karo veiksmai Irake. Taigi visų pirma Dž.Bušas patirtų itin nemalonų respublikonų partijos (greičiausiai dabar jai lyderiaujančio senatoriaus Džono Mak Keino) spaudimą, ir jis rizikuotų būti apšauktas neryžtingu ir „minkštu“ prezidentu. Turėdamas galimybę būti perrinktas antrajai prezidentavimo kadencijai, Dž.Bušas negali dovanoti savo konkurentams „pliusų“ dėl to, kad esą jų pastangomis buvo išvengta karo Irake lygiai taip pat, kaip ir negali išduoti savo rėmėjų ir bendražygių.
JAV vadovo problema ta, kad jau metus jis stengiasi akcentuoti Irako klausimo svarbą. Jis jau tapo centrine Dž.Bušo viešosios diplomatijos ir vidaus politikos pagrindų dalimi. Irako puolimas atspindi politiškai karišką Amerikos strategiją po rugsėjo 11-osios teroro aktų. Juk galima teigti, kad planuojama karinė kampanija Irake nėra vien sudedamoji atkaklios kovos prieš „Al Qaedą“ dalis, o vienintelė išeitis Amerikai, nenorinčiai vieną rytą pabusti griuvėsių ir liepsnų rūke. Daugelis didžiųjų JAV dienraščių pritaria šiai minčiai, neretai pabrėždami, kad Amerika ne turi, o privalo pulti Iraką dėl savo pačios žmonių ir sąjungininkų saugumo.
Kad ir kaip būtų, sunku įsivaizduoti tokią stiprią asmenybę kaip Dž.Bušas atsitraukiant nuo karo ir teisinantis miglotais pareiškimais, jog „esą pagrindiniai tikslai jau pasiekti“. Buvo laikas, kai Dž.Bušas galėjo „tyliai“ atsisakyti konfrontacijos su S.Huseinu; taip pat buvo laikas, kai JAV galėjo pulti Iraką be tokios visuomeninės isterijos proveržio. Tačiau visa tai - tik būtasis laikas. Dabar jau nebegalima pasitraukti arba pulti be tarptautinio pasipiktinimo. „Dž.Bušas turbūt gailisi „prisikalbėjęs“ apie Irako puolimą, - sako Dž.Frydmanas, - ir kremtasi, kodėl nepradėjo karinės kampanijos kur kas anksčiau. Tačiau, atsižvelgdami į minėtus strateginius, diplomatinius ir politinius barjerus, tikimės, kad JAV įsiverš į Iraką - nesvarbu, kad ir kaip pakryps diplomatiniai pasaulio įvykiai“.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2003 "XXI amžius"