Horizontai

Europa ir Jungtinės Valstijos: partnerės ar konkurentės?

Neseniai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išleista amerikiečių žurnalisto ir mokslinio Karnegio taikos instituto bendradarbio Roberto Keigano knyga ,,Apie rojų ir galybę: Amerika prieš Europą naujajame pasaulyje“. Knyga sulaukė didžiulio atgarsio visame pasaulyje dėl joje aptariamų klausimų aktualumo.
Daugelis tokių knygų dienos šviesą išvysta tik todėl, kad įvairiuose populiariuose žurnaluose spausdinami straipsniai priverčia autorius kur kas plačiau supažindinti skaitytojus su analizuojamomis problemomis. Pirmąja tokia knyga tapo pirmaisiais metais po šaltojo karo pabaigos išleistas Frencio Fukujamos veikalas ,,Istorijos pabaiga“. Tokios didelės sėkmės vėliau sulaukė ir Samuelio Hantingtono ,,Civilizacijų susidūrimas“ bei šiandien aptariamas Roberto Keigano kūrinys, kuriam pradžią davė žurnale ,,Policy Review“ išspausdintas straipsnis ,,Jėga ir silpnumas“.

Abipusis nepasitikėjimas ir filosofinės teorijos

Savo knygoje R.Keiganas teigia, kad dabartinių Vakarų Europos valstybių vadovai į Jungtines Valstijas žvelgia įtariai ir nepasitikėdami. JAV vis garsiau kaltinamos tuo, kad pirmenybę konfliktų sprendimui dažniau linkusios teikti jėgai, o ne deryboms ir kitoms diplomatinėms priemonėms. Europiečiai šaiposi iš Amerikos istorijos bei socialinės organizacijos, pašaipiai ją vadina ,,mirties kultūra“, kurioje klesti visuotinis šaunamojo ginklo bei mirties bausmės kultas. Tuo tarpu daugelis amerikiečių europiečius kaltina bailumu ir veidmainiavimu, nenoru skirti daugiau lėšų savo saugumui užtikrinti bei slėpimusi už Jungtinių Valstijų nugaros.
R.Keiganas mano, esą amerikiečiai labiau linkę remtis anglų filosofo Tomo Hobso socialine teorija, tvirtinančia, kad žmonės iš prigimties agresyvūs ir nepatikimi, o bet kokias socialines institucijas turi valdyti jėgos struktūros: policija, armija ar pati valstybė. Europos gyventojai labiau remiasi Švietimo epochos filosofija bei jos atstovo Imanuelio Kanto XVIII amžiuje suformuluotais teiginiais, todėl ir bet kokias iškilusias problemas tikisi išspręsti derybomis bei paklusimu galiojantiems įstatymams.
Pasak R.Keigano, nei amerikiečiai, nei europiečiai nėra absoliučiai teisūs. Jei ateityje nepavyktų rasti bendro vieningo Amerikos ir Europos požiūrio, šias teorijas būtų galima tiesiog išmokti toleruoti, o tai būtų naudinga abiem pusėms. Kitaip tariant, R.Keiganas pripažįsta, kad Europoje ir Amerikoje gyvenama laikantis skirtingų taisyklių. Tiesa, jis smerkia žodines politikų ir politikos apžvalgininkų atakas, kai kritikuojama nė nepamėginus suprasti oponentų pozicijos. Tai ypač būdinga užsienio politikai, kur dar visai neseniai europiečių ir amerikiečių požiūriai, galima sakyti, buvo visiškai prieštaringi.

Praeitis ir dabartis

Europos valstybės, bent jau iki Pirmojo pasaulinio karo, nuosekliai laikėsi savo pačių interesus ginančios politikos, t.y. gyveno taip, kaip tai įvardijo T.Hobsas. Jungtinės Valstijos tokiai politikai nepritarė, pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas garsiojoje atsisveikinimo kalboje liepė amerikiečiams nesekti europiečių pavyzdžiu ir nesigriebti jėgos. Todėl visą XIX amžių amerikiečiai įnirtingai kovojo už tarptautinės teisės normų laikymąsi, o Europa šiomis normomis stengėsi pridengti savo pačios nedorus tikslus. Taip atsitiko dėl keleto priežasčių. XIX amžius buvo Europos klestėjimo epocha, imperijų lyderiai jautėsi esą visagaliai. Jungtinės Valstijos iki pat Pirmojo pasaulinio karo praktiškai neturėjo nei reguliarios armijos, nei karinio laivyno ir toli gražu nebuvo panašios į stipriausią pasaulio valstybę.
Prabėgus dviem šimtmečiams (nuo JAV susikūrimo), situacija visiškai pasikeitė. Pastaraisiais dešimtmečiais gerokai pakito jėgų balansas. Jungtinės Valstijos tapo galinga valstybe, kuri nebenori elgtis taip, kaip privalėjo elgtis anksčiau. Europiečiai pasijuto esantys silpni. Visa tai turėjo įtakos vėlesnės šių šalių piliečių pasaulėžiūros formavimuisi.
Knygoje pabrėžiama, kad Jungtinės Valstijos net ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai visas pasaulis įsitikino šios valstybės galia, neišsižadėjo ankstesnio idealizmo. JAV prezidentas siekė užbaigti karą taip, kad visi būtų patenkinti, bet neva buvo apgautas europiečių. Tačiau amerikiečiams pavyko pasiekti, kad stiprioms jūrinėms valstybėms nebūtų leista turėti pernelyg didelį karinį jūrų laivyną.
Amerikiečiai iki šiol su nuoskauda mini du geografinius vietovardžius – Miuncheną ir Pearl Harborą. Miunchene Vakarų Europos lyderiai, galima sakyti, išdavė savo sąjungininkus iš Vidurio Europos šalių. Pearl Harbore Japonija pažeidė visas tuo metu galiojusias tarptautines konvencijas, kuriomis Jungtinės Valstijos nesėkmingai bandė pažaboti jos agresyvius instinktus. Dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pabaigos trukęs šaltasis karas nesuteikė lauktos ramybės ir saugumo pasauliui, kurį dar kartą sudrebino tragiškieji 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai Niujorke ir Vašingtone.
Atrodytų, kad šios R.Keigano, kuris jau ne vienerius metus gyvena Briuselyje, mintys gerokai paaiškina amerikiečių pozicijas ir nuostatas. Tačiau Europos analizei knygoje skirta kur kas mažiau vietos. Dar visai neseniai vienas vadinamųjų postkomunistinio pasaulio pranašų S.Hantingtonas teigė, kad, pasaulyje likus vienintelei supervalstybei, netrukus derėtų tikėtis Europos karinių struktūrų vienijimosi, kurios sieks sudaryti atsvarą kitoje Atlanto vandenyno pusėje esančiai valstybei milžinei. Deja, ši prognozė nepasitvirtino ir vargu ar pasitvirtins. Taip yra tikrai ne dėl skirtingo Amerikos ir Europos ekonominio lygio, kuris, beje, dabar jau gana panašus. Stiprinti Europos karines pajėgas kartkartėmis ragina tik Prancūzija, kitos valstybės šiai pozicijai nelinkusios pritarti. Pastaraisiais metais daugelis Europos valstybių gerokai sumažino gynybai skirtas išlaidas, kurios šiandien paprastai sudaro mažiau nei du procentus metinio šalies biudžeto. Jungtinėse Valstijose gynybai ir ginkluotei skiriama kur kas daugiau lėšų ir kasmet jos vis didėja.

Europa nori taikos

Praeitis atskleidžia, kodėl Europa, kurios daugelis valstybių įsikūrusios buvusių imperijų teritorijoje, šiandien nėra itin galinga. Pasaulinė situacija, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nepriminė plėšrūnų kovos dėl grobio, kaip būta ir po Pirmojo pasaulinio karo. Pasaulis svarstė, kaip neutralizuoti Vokietijos vyravimą Europoje bei jos nacionalistinę galią. Dėl šios priežasties susikūrė Europos ekonominė bendrija, vėliau išaugusi į Europos Sąjungą. Visi Europoje kylantys konfliktai buvo sprendžiami derybose ir atrodė, kad europiečiams savo žemyne pavyko įgyvendinti I.Kanto utopiją.
I.Kantas pabrėžė, kad jo utopijos neįmanoma įgyvendinti praktiškai. Norint, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės normų, būtina galinga pasaulinė vyriausybė, kuri pajėgtų užtikrinti kiekvieno piliečio lojalumą, tačiau pati netaptų despote. R.Keiganas mano, jog Europoje pavyko išvengti despotizmo, sąmoningai pasirinkus silpnesniojo poziciją. Tiesa, šis silpnumas apgaulingas – prisiminkime karinį konfliktą Balkanuose, kur Europos karinės pajėgos kovoja priimdamos amerikiečių pagalbą. Tačiau nė viena Europos šalių neturi tokių stiprių karinių pajėgų, kad galėtų pulti vieną iš valstybių kaimynių. Todėl visai suprantama, kodėl Europa nepalaikė Jungtinių Valstijų noro rengti karinę operaciją Irake.
Pasak R.Keigano, europiečiai padarė teisingą išvadą: geriau susitaikyti su Sadamo Huseino viešpatavimu Irake nei rizikuoti savo saugumu, mėginant jį pašalinti iš užimamų pareigų. Amerikiečiai, šiandien turėdami kur kas didesnes ir geresne karine technika aprūpintas karines pajėgas, po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių baiminasi galimo Irake laikomo masinio naikinimo ginklo panaudojimo.
Eilinis europietis mąsto kitaip nei eilinis amerikietis. Europiečiui galimas karinės jėgos panaudojimas sugriautų tikėjimą Europoje veikiančia tvarka, nes tai reiškia, kad vieną dieną karinis konfliktas gali kilti ir bet kurioje Europos šalyje. Tokiu atveju mes ir vėl atsidurtume ten, kur buvome XX amžiaus pradžioje, kai žlugo visos ankstesnės iliuzijos.
R.Keiganas yra įsitikinęs, jog šiandieninės Europos tvarka svarbi ir Jungtinėms Valstijoms. Žemyne, kuriame ištisus šimtmečius kariauta dėl religinių bei rasinių priežasčių, pakvipo taika. Panašią Europos viziją turėjo ir JAV prezidentas D.Ruzveltas. Deja, jai nepritarė nacionalistinių pažiūrų prancūzų politikas Š. de Golis.
Amerikiečiai – tai idealistai, idėjas realizuojantys jėga. Tačiau jie vis dar tebetiki, kad žmogus gali tapti geresnis, kad pasaulyje galima taika. Amerikiečiai realistiškai žvelgia į esamą situaciją, todėl neretai griebiasi ginklo. Tuo tarpu europiečiai tvirtina, kad amerikiečiai linkę įsivaizduoti esą vieninteliai, galintys išspręsti visas problemas, ir vieninteliai tapti didvyriais. Jie pasiryžę ginti kitus net ir tuo atveju, kai jų pagalbos nepageidaujama. Pasak R.Keigano, Europa nėra lygiavertė karinė partnerė Jungtinėms Amerikos Valstijoms, todėl ir Afganistane JAV praktiškai atsisakė NATO siūlomos pagalbos.
R.Keiganas primena, jog tiek amerikiečiai, tiek ir europiečiai turi gerbti vieni kitų nuomones ir stengtis bendrauti civilizuotai, laikyti vieni kitus lygiaverčiais partneriais bei nepamiršti, kad kartais pasitaiko situacijų, kuriose kompromisai paprasčiausiai negalimi.

Gražina MINKAUSKAITĖ