Karas baigėsi – problemos liko

Plėšikavimas - šiomis dienomis plačiai paplitęs reiškinys Basros mieste EPA-ELTA nuotrauka

Viso pasaulio televizijų ekranuose mirgėte mirga vaizdai apie chaosą ir masinius plėšikavimus Bagdade, Mosule, Kirkuke, Basroje ir kituose Irako miestuose. Nusiaubtos vyriausybinės įstaigos, diktatoriaus Sadamo Huseino artimųjų, tarp jų ir sūnaus Udajaus, rūmai. Išplėštos daugelio šalių ambasados, kuriose faktiškai liko tiktai sienos. Neišvengė grobimų netgi nacionalinis muziejus, iš kurio pagrobtos neįkainojamos istorinės vertybės. Išgrobstytas ligoninių turtas bei medicininė įranga. Susidariusią padėtį po faktiško S.Huseino diktatūros žlugimo užsienio agentūrų korespondentai pavadino visiška anarchija.
Tuo tarpu JAV gynybos sekretorius Donaldas Ramsfeldas nėra taip pesimistiškai nusiteikęs. Jo žodžiais tariant, tai natūrali Irako žmonių reakcija į nekenčiamo režimo nuvertimą, o žiniasklaida esą pernelyg išpučia šį reikalą. Šiaip ar taip, ginkluotas Irako armijos ir nacionalinės gvardijos pasipriešinimas galutinai palaužtas. Apžvalgininkai tai vertina tuo, jog nuo pat sąjungininkų puolimo pradžios buvo sunaikinti Irako armijos dalinių ir iš esmės pakrikusios karinės vadovybės bendravimo ryšiai. Irako režimo žlugimas sukėlė sumaištį vadinamojoje Irako karo priešininkų Paryžiaus, Berlyno ir Maskvos antikarinėje ašyje. Daugelį nepaprastai nustebino Prancūzijos prezidento Žako Širako pareiškimas, padarytas vos tik sąjungininkų pajėgoms užėmus Bagdadą. Ž.Širakas pareiškė, jog džiaugiasi S.Huseino režimo žlugimu. Tiesa, jis pridūrė, jog Irako stabilumo atstatymui turi vadovauti Jungtinės Tautos. Tačiau vargu ar amerikiečiai su tuo sutiks. JT jau parodė savo bejėgiškumą buvusioje Jugoslavijoje. Konkrečiai, Bosnijoje ir Kosove. Be amerikiečių ryžtingų veiksmų, padėtis buvusios Jugoslavijos teritorijoje ir šiandien būtų nestabili. Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai Ž.Širakas ir G.Šrioderis bemat atskubėjo į Sankt Peterburgą dėl susidariusios padėties pasitarti su Rusijos prezidentu V.Putinu. Vokietijos politikos apžvalgininkai trijų valstybių vadovų susitikimą pavadino „pavėlavusių į traukinį žmonių pasitarimu“. Anot vieno „Vokiečių bangos“ komentatoriaus, Ž.Širako, G.Šrioderio ir V.Putino susitikimas Sankt Peterburge priminė žmonių pasimetimą ir bandžiusių mojuoti rankomis įkandin jau nuvažiavusio traukinio. Taip pat aišku, kad žlugo Paryžiaus, Berlyno ir Maskvos viltys, jog karas Irake užsitęs ilgai, mažiausiai kelis mėnesius. Netgi buvo viliamasi, kad Jungtinės Valstijos Irake įklimps ilgam, kaip tai atsitiko Vietname. Matydamas tokį nevykusios ir dirbtinai sudarytos „ašies“ lyderių pasimetimą ir reiškiamas pretenzijas Irako pokario atstatyme, Vašingtonas tiesiog pasityčiojo iš jų. JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojas Polas Vulfovicas pasiūlė Prancūzijai, Vokietijai ir Rusijai, jeigu jos taip jau trokšta padėti naujajam Irakui, nurašyti jų bičiulio S.Huseino padarytas skolas. P.Vulfovicas nepraleido progos priminti Paryžiui, Berlynui ir Maskvai, kad jie dosniai šelpė ir skolino S.Huseinui, kuris už tuos pinigus pirmiausia statė karališkus rūmus sau ir savo giminei, pirko ginklus ir išlaikė didžiulį represinių struktūrų aparatą. P.Vulfovicas aiškiai leido suprasti, kad Sovietų Sąjunga, kurios visas teises perėmė Rusija, buvo pagrindinė ginklų tiekėja Irakui, o Vokietijos firmos statė rūmus ir net atomine bomba nepramušamus bunkerius Irako diktatoriui. Daugelis nepriklausomų politikos analitikų pačioje Maskvoje jau ėmė negailestingai kritikuoti Rusijos prezidentą V.Putiną, kad jis labai smarkiai suklydo neparemdamas Vašingtono ir Londono pozicijos Irako klausimu, nes faktiškai prarado galimybę daryti kokią nors rimtesnę įtaką būsimajai Irako vyriausybei, kuri, aišku, nelabai norės turėti reikalų su Maskva, faktiškai rėmusia S.Huseino diktatūrą. Anot Rusijos gynybos informacijos centro Rusijos ir Azijos programų direktoriaus Nikolajaus Zlobino, neparemdamas Amerikos V.Putinas pademonstravo jai, kad Rusija yra gana nepatikima strateginė partnerė ir vis dar mano esanti supervalstybė, nors to iš tiesų jau seniai nebėra. O dėl Prancūzijos prezidento, tai tenka sutikti su rimtų politologų vertinimais, kad jam dėl savo neapgalvotų ambicijų ir pretenzijų dabar tenka sveikinti su pergale JAV prezidentą „vanagą“ Džordžą Bušą.
Jeigu dėl sąjungininkų pergalės ir neapgalvotų veiksmų dabar graužiasi JAV sąjungininkės Europoje, taip pat Kanadoje, tai mūsų kaimynė Lenkija gali triumfuoti. JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojas P.Vulfovicas pakartojo dar prieš invaziją į Iraką JAV prezidento Dž.Bušo pasakytus žodžius, jog Lenkija yra ištikimiausia Amerikos draugė ir sąjungininkė Europoje. Ir dabartinis drąsus Lenkijos sprendimas, nepaisant tradicinės Varšuvos sąjungininkės Prancūzijos prezidento Ž.Širako nepasitenkinimo, pasiųsti į Iraką 200 karių dalyvauti karo veiksmuose prieš Irako režimo armiją buvo nepaprastai palankiai sutiktas Vašingtone. Ir visai nesvarbu, jog, palyginti su didžiulėmis amerikiečių ir britų pajėgomis, Lenkijos karinis kontingentas buvo greičiau simbolinis, tačiau JAV ir Anglijos karinė vadovybė labai aukštai įvertino lenkų karių profesionalumą ir drąsą. Todėl neatsitiktinai P.Vulfovicas pabrėžė, jog Lenkija, kartu su JAV, Didžiąja Britanija ir Australija, vaidins pagrindinį vaidmenį Irako atstatyme ir valdyme po karo. Tai nepaprastai pakėlė Lenkijos tarptautinį svorį pasaulyje. Ir ne tik. Dalyvavimas Irako atstatyme suteiks neblogą postūmį Lenkijos ekonomikai, šiuo metu išgyvenančiai ne per geriausius laikus.
Greičiausiai netrukus ne Vašingtone ar Londone, o Varšuvoje įvyks tarptautinė konferencija dėl Irako atstatymo. Apie tai pranešė Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis ir premjeras Lešekas Mileris. Jų žodžiais tariant, Varšuvos konferencijoje dalyvaus tik JAV, Didžioji Britanija, Australija ir Lenkija, kaip pagrindinės antiirakiškos koalicijos dalyvės. Tokiu būdu Vašingtonas aiškiai parodė, kad Lenkijos parama bus atitinkamai ir labai palankiai įvertinta, o Varšuva tampa svarbiu besiplečiančio NATO aljanso centru. Netgi Prancūzijos, Vokietijos, Kanados ir kitų šalių, neparėmusių JAV ir Didžiosios Britanijos, spauda pripažįsta, kad Lenkija, besąlygiškai pritardama Vašingtonui dėl Irako puolimo, pasielgė labai išmintingai ir toliaregiškai.
Aišku, amerikiečiai, sutriuškinę Irako ginkluotą pasipriešinimą, pakliuvo į nė kiek ne lengvesnę situaciją. Jų laukia labai sunkus ir atsakingas darbas suformuojant laikinąją pereinamąją Irako vyriausybę. Apie greitus laisvus rinkimus sunku net kalbėti. Šalyje, kurioje tų laisvų rinkimų niekada nebuvo, surengti juos labai sudėtinga. Taigi diktatoriaus nuvertimas tėra tik didelio darbo pradžia. Laukia kur kas sunkesni ir sudėtingesni barjerai. Tuo labiau kad bus dirbtinai statomos papildomos kliūtys ir ne tik iš islamo ekstremistų, bet ir nemažos dalies valstybių pusės.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"