Horizontai

Gyvenimo lygmenys

“Reikia atsižvelgti tiek į gamtinę būtinybę, tiek į absoliučią Dievo laisvę”. Šitie žodžiai yra vokiečių filosofo Martino Deutingerio (1815 – 1864), pateikti B.Kuzmicko straipsnyje “Katalikiškoji filosofija XIX amžiuje” („Logos“, p. 20). Mums jie įdomūs ir dėl gyvenimo, ir jo santykio su būtinybe požiūrio.
Būna du kraštutinumai. Vienas, kai būtinybę suvokiame ir imame vaizduotis, kad yra ji vienintelė – tik būtinybė, ir taip gyvename, tarsi visai negalima būtų laisvė. Kitas kraštutinumas, kada būtinybės norime nepripažinti, ir tuo sumažiname savo laisvę, nes fiziškai susinaikiname – visai arba iš dalies. Tas sunaikinimas dažnai pagimdo neviltį ir laisvės neigimą, tarsi sakant, kad jeigu nėra jos visiškos, tai ir jokios nereikia. Toks veiksmas dar yra vadinamas Dievo gundymu. Elgiamasi neatsižvelgiant į esamas, tai irgi Dievo leistas sąlygas, ir reikalaujama, kad Dievas išgelbėtų iš tuo nepaisymu susikurtų sunkumų.
O koks teisingas kelias? Perfrazuokime pateiktą citatą: reikia išmokti gyventi tarp pasaulio būtinybės ir Dievo vaikų laisvės.
Kam būtinybė? Nes ji nepaneigiama ir pati save primeta. Kam laisvė? Nes ji nuolatos neigiama, o turi būti idealas. Turi širdyje gyventi ir tada ji bus saugiklis. Pastebėsime, kad būtinybė jau ne visai būtina ir galima laisvės šiek tiek įsileisti. Ši laisvė skatins ir budrumą.
Neseniai girdėjau skundą, kad į neviltį stumia Petro Katino komentarai. Be jokių pagražinimų jie nuolatos teigia – mus valdo komunistai, pas mus veržiasi Rusija, vieni ir kiti yra amoralūs. Taigi nėra tikros nepriklausomybės ir džiugesiui vietos nėra.
Gali skųstis ar ne, bet visa tai yra tiesa. Apie gerus žmones ar politikus komentaruose nerašoma, nes labai maža jų įtaka, vos ne nulinė. Rašoma apie tuos, kurių įtaka yra didelė, o jie patys yra blogi. Tebėra komunistai, nors ir keistelėję pavidalą, bet atpažįstami. Dabartinis komunizmas kaip buvo, taip ir yra melas, o Viliaus Bražėno knygoje “Naujoji pasaulio santvarka” jis taip aptariamas: „Komunizmas tebėra nepalaidotas.(…) Nors tiesmukiškai užgrobti valdžią, apiplėšti ir žudyti žmones jau seniai nekomunistiška, bet komunistinė totalinės valdžios ir “partijos aukso” grobimo “ideologija” tebeklesti“ (P. 84).
Klesti, nematyti klestėjimui galo, ir šiuo momentu tai yra neišvengiama būtinybė. Reikia išgyventi, fiziškai nesusinaikinti. Išmokti prisitaikyti, naudotis, paimti nuo jų krintančius trupinius. Panašiai buvo išmokta sovietų okupacijos metais.
Ir vėl pavyzdžiai. Mūsų politikų ne vienas manė, kad galima gyventi idealizmu. Pabuvo kurį laiką šiokia tokia valdžia ir rūpinosi tik valstybe, ne savo tolesniu gyvenimu. Labai gražu ir kilnu, bet ir blogai. Dabar jie žūsta – kad pervargę, kad skursta. O galėjo nors šiek tiek paisyti būtinybės ir pasirūpinti savo gyvenimu. Jie pasirinko žūtį: tai garbingas pasirinkimas, bet gal ir kitaip jų darbui nebūtų pakenkę – bendruomenei jie gyvi reikalingi, ir darbo daugiau padarytų.
Dvasine prasme pasaulis gelbstimas ir žūstančiųjų auka. O bendruomenė galėtų būti nekvaila ir sugebėti padėti jai pasiaukojusiems idealistams.
O štai prisitaikymo pavyzdys. Daug žmonių dabar dirba nelegaliai, tad taip ir gyvena. Priversti slėptis nuo mokesčių, slėpti uždarbį, dvejopa buhalterija neišvengiama. Vieni dirba taip ir džiaugiasi. Kiti norėtų gyventi kitaip tik tam, kad nereikėtų bijoti. Treti tą būseną priima kaip laikiną šio momento būtinybę, bet trokšta ir siekia nuo jos išsivaduoti, nes myli laisvę. Jeigu tokių būtų daug ar dauguma, aišku, kad negera būtinybė imtų nykti gana sparčiai .
Žinome, kad daug ir dauguma laisvę mylinčiųjų labai greitai nebus , su bloga būtinybe reikės gyventi, bet bus skirtumas – trokštant ar netrokštant laisvės. Maždaug tai ir yra gyvenimas dviem lygmenimis, ir jis yra būtinas. Šitos dviejų lygmenų būtinybės tik Amžinybėje neliks. Prisitaikymas prie šio pasaulio netobulumo, didesnio ar mažesnio, yra būtinas, taip pat būtinas ir nesusitaikymas – visada laisvės troškimas, kuris leistų pasinaudoti kiekviena nors mažiausia jos atsiradimo galimybe.
Du ( o kartais ir daugiau) lygmenys nėra veidmainystė, nes juos suvokiame taip, kaip jie ir yra – būtinybę. Tai nėra savo nedorumo kompensavimas.
Mūsų lygmenys yra būtini ir nemaišytini. Pražūtingas negyvenimas. Pražūtingas sumaišymas. Visi puslapiai, pasak vieno Vytauto Landsbergio pranešimo (apie Birželio 23-osios sukilimą), savo vietoje yra skaitytini, nes blogai būna sumaišius. Kartais taip maišant ir siekiama blogio. Tik daug ką atmaišyti reikės, nes būtinybės darosi vis grėsmingesnės. Pasauliniu mastu jos grėsmingos.
Ne taip jau labai pasaulis mūsų trokšta, net ir tas, kurį vadiname laisvuoju. Tiesa, jis kartu ir nelaisvas, nes tik mums iš už geležinės uždangos jis vientisas atrodė. Ir ten nelaisvė pozicijas užiminėja, ir mes jai – ašaka gerklėje. Taip ir galime pasilikti parduoti ir išduoti. Ir naikinami. Arba ten patekus mus pasitiks vėl rusai – tie patys mūsų šeimininkai, nes jie jau ten įtakos turi. Šeimininkų visur turėsime, o savęs – nelabai.
Ir vis tiek reikės gyventi. Kai lietuvybė nebus galima valstybės mastu, gal grįš į kasdienį žmonių gyvenimą: taip ji gali išlikti net ir globaliai atakuojama ir būti gyvenimo gaivintoja.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė