Kokių partijų reikės Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą?

Vakarų šalyse niekas neabejoja, kad jų demokratijos stabilumas priklauso nuo veikiančių partijų brandumo. Šioms šalims būdinga tai, kad dėl valdžios varžosi nedaug – kelios pagrindinės partijos, o smulkesnės susilieja ar prie jų šliejasi koaliciniu pagrindu, kad po rinkimų veiktų kartu. Joms būdingas susitarimų vykdymas ir programų tęstinumas. Antras bruožas – partijų programos kuriamos pagal pasirinktą socialinės ekonomikos vystymo modelį. Europos demokratijoje pagrindinės diskusijos vyksta tarp socialdemokratinės ir liberaliosios bei konservatizmo – krikščioniškosios krypties partijų. Kairiosios partijos – socialdemokratai ir socialistai – pripažįsta valstybės (valdžios) viršenybę, reguliuojant ekonomiką, mokesčių sistemą ir visą socialinį gyvenimą, o dešiniosios partijos pripažįsta laisvąją rinką, privačios nuosavybės neliečiamumą, valdžios ribojimą, pagarbą tautos tradicijoms, kultūrai ir praeičiai. Pastaruoju metu išryškėjo visuotinės gerovės valstybės kūrimo modelis, kuriame siekiama susitarimo tarp liberaliosios ir valstybės reguliuojamosios rinkos, einama tarpiniu keliu, leidžiant valdžiai saikingai reguliuoti ir rinką, ir socialinį gyvenimą (neoliberalizmas, neokonservatizmas).
Lietuvos partijos kūrėsi chaotiškai, jų modeliai imitavo ikikarinės Lietuvos ar Europos partijas. Iki šiol būdingas bruožas buvo tai, kad partijų programos mažai skyrėsi, todėl visuomenė joms neskyrė reikiamo dėmesio. Partijos būrėsi apie iškilius lyderius (lyderių partijos) rinkimams laimėti, aukščiausius valstybės vadovus (valdžios partijos) valdžiai išlaikyti arba kūrėsi visuomenės mažumų partijos (lenkų, rusų, moterų, politinių kalinių ir kt.). Tokios partijos pasižymėjo ideologiniu kraštutinumu, nepastovumu ir prisitaikymu keičiantis situacijoms. Šis faktas, kaip nebrandžios mūsų demokratijos pasireiškimas, ne kartą atsispindėjo neprognozuojamų rinkimų metu. Į rinkimus partijos dažniausiai ėjo pavieniui, todėl didžioji jų dalis, negavusi ar mažai gavusi mandatų, netekdavo politinio reikšmingumo valstybėje. 2002 m. gruodžio 22 d. Lietuvos savivaldybių rinkimuose iš 23 partijų, gavusių mandatus, tik aštuonios partijos gali ženkliau paveikti valstybės politinį gyvenimą.
Tačiau tokios politinės organizacijos kaip Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga, Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos rusų sąjunga, Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga, Lietuvos laisvės sąjunga, Tautos pažangos partija, „Jaunosios Lietuvos“ir naujųjų tautininkų sąjunga, Lietuvos dešiniųjų sąjunga, Lietuvos partija „Socialdemokratija 2000“ ir kitos, pažvelgus į kelių praėjusių rinkimų rezultatus, turėdamos tik pavienius atstovus kai kuriose savivaldybėse ar Seime, yra nepajėgios daryti įtaką valstybės valdymui. Šios partijos jau įrodė, kad neturi politinės ateities.
Kairieji pirmi ėmė kopijuoti vakarietiškos partijos modelį ir konsoliduoti jėgas: susijungus LDDP komunistams su socialdemokratais į vieną partiją, o po to sudarius koaliciją su socialliberalais, buvo sudaryta didžioji kairioji dauguma. Matome, kad dabarties socialdemokratų tikslas – „suvalgyti“ socialliberalus; tą jie netrukus ir padarys. Visiems aišku, kad socialdemokratų apetitas toliau didės; jau sudaromos koalicijos su dešiniųjų centru save vadinančiais liberalais-demokratais ir Lenkų rinkimų akcija (jų likimą nesunku prognozuoti). Tuo būdu apie A. Brazausko ir R. Pakso tandemą formuojama stambi valdžios partijų koalicija, rengiamasi 2004 metų Seimo rinkimams. V. Uspaskich organizuojamas vualizuotas referendumas (jis įvyks), turint tikslą panaikinti daugiamandatę (partinę) rinkimų sistemą ir taip įvykdyti valstybės demokratinės sistemos perversmą finansinės oligarchijos naudai, kol kas ne visai atitinka kairiosios valdančiosios daugumos partinius tikslus, nes gali paliesti juos pačius. Seimas, matyt, iš viso atmes šio referendumo reikalavimus.
Savivaldybių tarybų rinkimai parodė, kad Lietuvos partijos ir elektoratas pasiskirsto maždaug vienodai į dešiniuosius (centrą) ir kairiuosius. Iš 1560 savivaldybių mandatų 45 proc. gavo dešiniąsias ir centristines pažiūras deklaruojančios partijos. Tačiau čia jungimasis į koalicijas yra vangesnis, dėl valdžios neretai pereinama į opozicijos pusę. Tai rodo kai kurių dešiniųjų partijų politinį nebrandumą. Efektyviu dešiniųjų partijų jungimosi iniciatoriumi tapo prezidentas V.Adamkus, pasiekęs, kad liberalai, centristai ir modernieji krikščionys demokratai imtų tartis. Į savivaldybių rinkimus jie nuėjo savarankiškais sąrašais, o savivaldybių tarybose užsiregistravo kaip jungtinė frakcija. Jau numatytas suvažiavimas, kai bus jungiamasi į jungtinę liberalų partiją, kuri turi plačią rinkėjų erdvę Lietuvoje. Savivaldybių tarybų rinkimuose jie gavo 325 (25 proc.) mandatus. R. Ozolo pareiškimas, kad atskils dalis centristų, tėra eilinis lyderio partijos kūrimo bandymas, neturintis ateities. Sunerimę kairieji organizavo perversmą Vilniaus savivaldybės tarybos rinkimuose, kad iš mero posto išstumtų būsimą kuriamos jungtinės liberalų partijos lyderį A. Zuoką. Tačiau akivaizdžiai buvo nusižengta įstatymui, kai neteisėtai balsavo trys Seimo nariai ir pažadais į priešingą stovyklą buvo privilioti šeši Lenkų rinkimų akcijos atstovai, nepritarus jų rinkėjams. Šis įvykis sutapo su vidaus reikalų ministro grubia akcija prieš vyriausiąjį policijos komisarą. Kilęs galingas Vilniaus pasipiktinusios visuomenės, ypač jaunimo, judėjimas ženkliai iškėlė A. Zuoko ir liberalų reitingą, be to, buvo apgintos policijos komisaro teisės. Tai yra teigiamas mūsų demokratėjančios visuomenės požymis, kai bendruomenė taikiai pasipriešino akivaizdžiai neteisybei ir laimėjo.
Galingą dešiniųjų politinių jėgų konsolidacijos ir jungimosi postūmį prognozuoja atsinaujinanti Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai), kuri neseniai gavo sutikimą dėl susijungimo su Lietuvos dešiniųjų sąjunga. Taip pat 2001 m. gruodžio 7 d. buvo pasirašytas, o 2003 m. balandžio 16 d. atnaujintas Susitarimas su LPKTS dėl nuoseklaus ėjimo į vieningos partijos kūrimą. Savivaldybių tarybų rinkimuose šios partijos bendrai gavo 219 (14 proc.) mandatų. Po eilinio suvažiavimo gegužės mėnesį TS (LK) taps dar atviresnė savo rėmėjams, nes Europos Liaudies (Tautos) partijos principu vieningoje organizacijoje įkurs frakcijas: krikščioniškąją, laisvės kovotojų (politinių kalinių ir tremtinių) ir kitas. TS (LK) tai daro suprasdama šiuolaikinius iššūkius Lietuvos valstybei ir lietuvių tautos ateičiai. LPKTS turėtų protingai politine prasme susijungti su TS (LK) ir likti visuomeninė organizacija. TS (LK) taip pat numato realią konsolidaciją ateinančiuose Seimo rinkimuose su besikuriančia jungtine liberalų partija, dalimi krikščionių demokratų. Partija „Lietuvos krikščionių demokratai“, savivaldybių rinkimuose gavusi 116 (7 proc.) mandatų, šiuo metu sprendžia problemas savo partijos viduje. K.Bobelio partija, valdoma savo superradikalių lyderių, yra gana neprognozuojama: ji gali nukrypti prie bet kurios pakraipos daugumos, pavyzdžiui, Valstiečių ar Liberalų demokratų partijų ir panašiai.
Norėčiau paskatinti politinius kalinius ir tremtinius, krikščionis demokratus, tautininkus, jaunalietuvius ir kitus, kad užmirštų asmenines ambicijas ir jungtųsi į bendrą Lietuvos ateities kūrimo frontą su dešiniųjų vėliava. Tai daryti verčia realus gyvenimas.
Galima pastebėti tendenciją, kad Lietuvoje lėtai formuojasi stambios politinės partijos pagal Europos Sąjungos šalių modelį.

Prof. habil. dr. Arimantas DUMČIUS

© 2003"XXI amžius"