"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. gegužės 7 d., Nr. 9 (54)

PRIEDAI

Kaukazo kalnams gresia ekologinė katastrofa

Praėjusių metų pabaigoje Kirgizijos sostinėje Biškeke buvo surengta tarptautinė konferencija, skirta kalnuotųjų teritorijų problemoms. Šis renginys patraukė mokslininkų, ekologų, politikų bei žurnalistų dėmesį.
Konferencijos vieta pasirinkta neatsitiktinai. Didžiulę šios šalies dalį sudaro kalnai. Respublikai vadovaujantis Askaras Akajevas dar 1998-aisiais kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, prašydamas 2002-uosius paskelbti Kalnų metais. Pasak JTO, pasaulyje yra 86 valstybės, kurių teritorijomis driekiasi kalnų masyvai. Kirgizijai kreipusis į šią organizaciją, sujudo ir kitos šalys. Buvo kruopščiai tyrinėjama augmenija ir gyvūnija, kalnuotųjų teritorijų infrastruktūros.
Konferencijoje dalyvavo ir mokslininkai, tyrinėjantys Šiaurės Kaukazo kalnų masyvus. Viena opiausių Šiaurės Osetijos problemų mokslininkai įvardijo prastą kalnų tarpekliais besidriekiančių kelių būklę. Per šios respublikos teritoriją yra nutiesti du Rusiją ir Užkaukazę jungiantys keliai. Jau daugelį metų šiais keliais praktiškai nesirūpinama. Kasmečiai potvyniai bei sniego lavinos ardo asfalto dangą, tačiau pareigūnams tai nė motais. Nekyla abejonių, kad tokiais keliais keliauti nesaugu. Beje, kelių saugumu nebuvo rūpinamasi ir juos tiesiant, kaip paprastai tai daroma kitose kalnuotose teritorijose. Pavyzdžiu galėtų būti ir garsusis Gruzijos karo kelias, kuris dar XIX a. pabaigoje buvo apstatytas betoninėmis užtvaromis, kurios išliko iki šių dienų.
Sovietmečiu Kaukazo kalnuose buvo nutiesta daugybė kelių, pastatyta daug hidroelektrinių bei fabrikų, kurių statyba neretai kainavo daugiau nei tikėtasi. Taupant lėšas nesusimąstyta apie galimas pasekmes ateityje. Tai, kas buvo sutaupyta statybos metu, gerokai padidino eksploatacijos išlaidas. Neišvengta ir žmonių mirčių.
Kalnuotose teritorijose gyvenančių žmonių skaičius nuolat mažėja. Pastaraisiais metais beveik nesinaudojama gamtiniais Kaukazo kalnų resursais. Nebeieškoma naudingųjų iškasenų telkinių. Kalnuotųjų teritorijų gyventojai gyvena kur kas skurdžiau nei gyvenantys lygumose, todėl dalis jų linkę geresnio gyvenimo ieškoti kitur. Kalnuose iki šiol nėra telefono linijų, elektros, nebetiesiami nauji keliai, gyventojams iškyla daug socialinių problemų, kuriomis turėtų domėtis ir vietos valdžios atstovai. Priešingu atveju kalnai gali ištuštėti, o tai baigtųsi ekologine ir ekonomine katastrofa.
Mokslininkai bei įvairių sričių specialistai viena svarbiausių ekologinės situacijos pablogėjimo priežasčių laiko Čečėnijos teritorijoje vykstantį karą. Kaimyninių respublikų kalnuose beveik nebeliko laukinių žvėrių. Medžiotojai mano, kad jie patraukė į Užkaukazę. Esama duomenų, kad Osetijoje, Ingušijoje ir Dagestane itin pagausėjo plėšrūnų, kurie, ypač vilkai, kartais užpuola vietinius gyventojus.
Be abejo, kiekvienas karas pridaro neatitaisomos žalos tiek žmonėms, tiek gamtai. Pasibaigus karui Čečėnijoje, lengviau atsikvėpti galės ne tik žmonės, bet ir laukiniai žvėrys, augmenija, bus kur kas grynesnis oras. Teritorijose, kurias palieka laukiniai žvėrys, sutrinka ekosistemų santykiai.
Tačiau problemų kelia ne tik Kaukazo kalnai. Mokslininkai pastebi Kaukazo mineraliniams šaltiniams padarytą žalą. Kadaise garsėjusias mineralinių vandenų gydyklas skuba įsigyti privatūs asmenys. Kadangi pelnas priklauso nuo išgaunamo vandens kiekio, jo norima gauti kiek galima daugiau. Tačiau požeminiams mineraliniams šaltiniams tai gali tapti pražūtimi. Štai netoli Mineralinių Vandenų kurorto neseniai išseko net keli tokie šaltiniai. Taip atsitiko todėl, kad kalnų papėdėse buvo vykdomi sprogdinimai, norint išgauti kuo daugiau statybose naudojamų uolienų. Išjudinus giliuosius žemės sluoksnius bei uolienų klodus, mineralinis vanduo paprasčiausiai nebegali pasiekti žemės paviršiaus.
Didžiulę žalą gamtai daro ir prastai tvarkoma kanalizacijos sistema. Pavyzdžiui, Žemutinė požeminių vandenų gydykla iki 1990-ųjų neturėjo jokios kanalizacijos, nors buvo įkurta tuoj pat po Antrojo pasaulinio karo. Ši gydykla įkurta tokioje vietoje, kur į paviršių prasiveržia požeminių vandenų versmės. Fekalijomis užterštas vanduo patenka tiesiai į požeminius vandenis ir, su jais susimaišęs, pasiekia žemės paviršių. Dėl šios priežasties per pastaruosius tris dešimtmečius vandenį pradėta chloruoti. Tačiau iki šių dienų nė viename mineralinių vandenų kurortų Kaukaze geriamasis vanduo prieš naudojimą nevirinamas.
Kyla pavojus, kad dabartiniai mineralinių vandenų gydyklų savininkai, besivaikydami didžiulio pelno, gali sunaikinti unikalų vietovės rekreacinį potencialą. Šiandien vykstantieji į Kaukazo Mineralinių Vandenų kurortą mėgaujasi kur kas didesniais patogumais nei ten gydęsi, tarkim, XIX amžiuje. Tačiau reikia nepamiršti, jog šiame regione gerokai sumažėjo gydomųjų mineralinio vandens šaltinių, prastėja mineralinio vandens kokybė.
Kaukazo kalnams ir kalnuotosioms šių teritorijų vietovėms gresia žmogaus sukelta ekologinė katastrofa. Ateityje stichinių nelaimių gali ir padaugėti, jeigu laiku nebus pasirūpinta, kaip to išvengti. O ir vargu ar žmonės rinksis atostogauti ar gydytis Kaukazo kalnuose, jei ten bus nesaugu.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija