Horizontai

Prezidentas Eizenhaueris: generolas, kuris nekentė karo

Duaitas Eizenhaueris

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Duaitas Eizenhaueris (1890-1969), kaip ir daugelis šalių vadovų, vertinamas gana prieštaringai. Tačiau visi sutinka, kad šis politikas puikiai sugebėjo įgyvendinti savo kartos idealus.
D.Eizenhaueris prezidentavo aštuonerius metus, nuo 1952-ųjų iki 1960-ųjų. Šiandien nedaugelis žino, kad generolas visiškai nesiveržė į Baltuosius rūmus. Netgi priešingai – penkerius metus jis atkakliai priešinosi ir nenorėjo girdėti nė menkiausių užuominų apie jo kandidatūros prezidento rinkimuose iškėlimą. Tačiau 1951-aisiais vykdytos apklausos parodė, kad šią kandidatūrą rėmė ne tik respublikonų, bet ir 40 proc. demokratų elektorato. D.Eizenhaueris tapo prezidentu. Amerikiečiai karštai svarstė, ar generolas sugebės bendradarbiauti su Kongresu, ar jis mokės ne tik duoti įsakymus, bet ir diplomatiškai įtikinti oponentus pritarti jo pateiktiems siūlymams.

Prezidento principai ir vertybės

Politologai tvirtina, jog D.Eizenhaueris žavėjosi kolegialiu šalies valdymu, gerbė Konstituciją. Jam esant valdžioje, Kongrese daugumą aukštų postų užėmė opozicinės Demokratų partijos atstovai. Kaip tik todėl Kongresas pritarė 182 iš 275 prezidento siūlomų įstatymų. D.Eizenhaueris nebijojo ieškoti abi puses tenkinančio kompromiso, kurio paieškos neretai užtrukdavo ištisas valandas. Prezidentas mokėjo įvertinti gabius įvairių sričių specialistus, leisdamas jiems dirbti savo nuožiūra. Pats prezidentas rūpinosi tik pačiais svarbiausiais šalies reikalais. Jis buvo įsitikinęs, jog tas, kuris nemoka dirbti savarankiškai, niekada negalės vadovauti kitiems. ,,New York Times Magazine“ žurnalistas Bentonas taikliai įvardijo prezidento principus: ,,Garbė svarbesnė už taiką. Taika svarbesnė už naudą. Realus tautos pragyvenimo lygis svarbesnis už bet kokias ekonomines doktrinas. Tikriausiai kaip tik todėl D.Eizenhauerio pasiekimais ūkio sferoje niekas neabejoja“. Pats prezidentas sakė, kad jo kadencijos metu kiekvienas šalies pilietis galės džiaugtis liberalia vyriausybės politika, tačiau biudžeto, mokesčių bei finansų klausimais ji bus konservatyvi.
Prezidentas ryžtingai sumažino valstybės valdymo išlaidas. Daugelis Jungtinių Valstijų prezidentų siekė padidinti gynybos išlaidas. D.Eizenhaueris nuolat kartojo, kad būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp karinės pramonės dotacijų iš valstybės biudžeto ir privataus verslo augimo, kuris garantuos šalies materialinę gerovę.
D.Eizenhauerio oponentai pabrėžia per mažą dėmesį rasinėms problemoms, dėl kurių kilo nemaža neramumų. 1954-aisiais Aukščiausiasis Teismas mokyklas, į kurias buvo priimami tik vienos rasės vaikai, pripažino pažeidžiančiomis Konstituciją. Į mokyklas, kurias boikotavo baltieji, buvo siunčiami kariniai daliniai. Amerikiečiai ėmė aktyviau kovoti už savo teises. Tačiau prezidentas nesiėmė radikalių reformų, nedidino socialinių išmokų.
Bene kiekvienas, kada nors rašęs apie D.Eizenhauerį, pabrėžia, kad šis Jungtinių Valstijų prezidentas buvo tipiškas amerikietis, komunikabilus, geranoriškas ir savotiškai patrauklus. Prezidentas visur jautė saiką. Priėmęs sprendimą, niekada jo neatšaukdavo. D.Eizenhaueris buvo nepataisomas optimistas, prezidentu tapęs tik todėl, kad jautė pareigą tėvynei. Beje, prezidento pareigas atliko uoliai ir entuziastingai. Kaip ir pareigas šeimai. Antrojo pasaulinio karo metu D.Eizenhaueris buvo užmezgęs romaną su angle Kei Somersbi Morgan, kuri laikoma tikrąja ir paskutiniąja prezidento meile. D.Eizenhaueris svajojo pasibaigus karui gyventi su Kei, su ja susilaukti vaikų. Deja, kitą dieną po Vokietijos kapituliacijos paskelbimo D.Eizenhaueris išvyko iš Europos, visiems laikams palikdamas mylimąją, ir sugrįžo pas žmoną. Su Kei vėliau nepalaikė jokių ryšių.

Laikas baigti karus

Nors ir būdamas generolu, prezidentas nekentė karo. 1964-aisiais, duodamas interviu dokumentinį filmą apie karinę operaciją Normandijoje kūrusiam įžymiam žurnalistui Volteriui Kronkaitui, D.Eizenhaueris išreiškė viltį, kad žmonijos istorijoje nebepasikartos panašios tragedijos. Interviu vyko Normandijos karių kapinėse, tūkstančių kryžių fone. Prezidentas sakė tikįs, kad šios aukos nebuvo beprasmės, pasaulio bendruomenė daug ko pasimokė iš šios tragedijos.
Bene pačia geriausia prezidento kalba laikoma 1953-iųjų balandį ,,National Press Club“ pasakyta kalba. Visą šią kalbą be jokių trumpinimų ar iškraipymų perspausdino sovietinis dienraštis ,,Pravda“. Tuomečio Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo sūnus Sergejus mano, kad kaip tik ši kalba buvo pirmasis Jungtinių Valstijų žingsnis šaltojo karo, kurį prieš septynerius metus buvo paskelbęs Vinstonas Čerčilis, pabaigos link. D.Eizenhaueris pabrėžė, kad jokia pasaulio valstybė negali egzistuoti nepalaikydama santykių su kitomis valstybėmis. Prezidentas Sovietų Sąjungą ir kitas šalis paragino skelbti karą izoliacijai ir atsilikimui. Per pasaulį nuvilnijo vilties banga.
Deja, labai greitai Vakarams teko nusivilti, sužinojus apie sovietų pagamintą vandenilinę bombą ir įsiveržimą į Vietnamą, kuris tuo metu tebebuvo prancūzų valdoma kolonija. Prancūzijos užsienio reikalų ministras prašė amerikiečių surengti oro antpuolį prieš puolančias Šiaurės Vietnamo pajėgas. D.Eizenhaueris atsisakė, nes suvokė, kad kolonializmui atėjo galas. Jis kaip niekas kitas tai puikiai suprato, nes anksčiau dalyvavo ne viename kolonijose vykusiame kare. Todėl prezidentas ragino Prancūzijos valdžią ieškoti taikių Vietnamo ir visos Indokinijos dekolonizacijos kelių. D.Eizenhaueris nesižavėjo tuo, kad Vietname įsigalėjo komunistai. Jis buvo principingas – demokratijos ir laisvės gynėjams būtina padėti, tačiau jokiu būdu ne karine jėga.
Politologas Viljamas Ivolbas pastebi, jog prezidentas visose Rytų šalyse, kurias buvo užvaldę komunistiniai režimai, matė karinių veiksmų beprasmiškumą. Pasak jo, beprasmiška bombarduoti džiungles. V.Ivolbas pritaria priekaištams, esą prezidentas buvo abejingas sovietų įtakos zonoje esančių šalių aneksijai. Jis manė, kad tų šalių gyventojai nėra pasirengę perimti amerikiečiams priimtiną gyvenimo būdą, o pats jokiu būdu nenorėjo pažadinti Sovietų Sąjungos įtūžio, galėjusio sukelti trečiąjį pasaulinį karą. Kaip ir bet kuris kitas amerikiečių karininkas, D.Eizenhaueris nepamiršo vos prieš dešimtmetį vykusių Perl Harboro įvykių.
Amžininkai teigia, jog prezidentas mokėjo į bendrą veiklą įtraukti skirtingų kultūrų atstovus, nesuderinamų charakterių bei politinių pažiūrų žmones. Prezidentas mėgino bendradarbiauti su Sovietų Sąjungos vadovais. Sovietų Sąjungai pripažinus Austrijos nepriklausomybę ir 1959-aisiais JAV apsilankius N.Chruščiovui, D.Eizenhaueris pradėjo kalbėti apie branduolinį nusiginklavimą. Tokiose kalbose dažnas įžvelgė norą kuo įspūdingiau užbaigti kadenciją. JAV prezidentui pavaldūs kariškiai nuolat sekė sovietų karinį pasirengimą, baimindamiesi galimo puolimo. Derybos dėl nusiginklavimo taip ir neįvyko, sovietams pašovus žvalgybinį U-2 lėktuvą.
Bene didžiausia prezidento D.Eizenhauerio klaida laikomas nesugebėjimas pasipriešinti sovietinei ekspansijai į Rytų kraštus. Kritikos būta ir kitais klausimais. Pats prezidentas džiaugėsi tuo, ką pavyko pasiekti esant valdžioje. Jis didžiavosi, kad per tuos metus nežuvo nė vienas Jungtinių Amerikos Valstijų karys, nebuvo prarasta nė pėdos jo šalies teritorijos. Taikiai pavyko išspręsti karinį konfliktą Korėjoje, Taivano problemas, Austrija atgavo nepriklausomybę, buvo pasirašyta Triesto taikos sutartis. Prezidentas D.Eizenhaueris tikėjo, kad visų svarbiausia – išmokti skirti tai, kas gera, ir tai, kas bloga. Pasak jo, laisvos šalies vadovas turi valdyti taip, kaip to moko Dievas.

Gražina MINKAUSKAITĖ