"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. gegužės 21 d., Nr. 10 (55)

PRIEDAI



ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai

Ar pakaks kantrybės ir gebėjimo

Po viešnagės Paryžiuje ir susitikimo su Prancūzijos prezidentu Žaku Širaku Lietuvos Prezidentas optimistiškai pareiškė, jog pasaulyje plačiai nuskambėjęs ir sukėlęs atvirą pasipiktinimą Rytų ir Vidurio Europos šalyse Ž.Širako įžeidžiantis pareiškimas, liepiant joms „geriau patylėti“, jau nuėjo diplomatinėn užmarštin. Gerai būtų, jeigu taip būtų iš tiesų. Neatrodo, kad Paryžius atsisakytų savo ambicijų tapti Europos Sąjungos lyderiu. Be abejo, labiausiai bus spaudžiamos naujosios ES narės, tarp jų ir Lietuva. Po referendumo, kai viena koja jau atsidūrėme Europoje, Lietuvos politikų laukia ne ką lengvesni uždaviniai. Ypač vykstant aršioms diskusijoms dėl būsimosios Europos Sąjungos Konstitucijos.


Ir slovakai pasakė „taip“

Slovakijos premjeras
Mikulas Dzurinda džiaugiasi referendumo dėl narystės ES rezultatais

Po Vengrijos, Slovėnijos, Maltos, Lietuvos ir Slovakijos piliečiai tarė savo žodį dėl stojimo į Europos Sąjungą. Nors visuomenės apklausų duomenys, skelbti prieš referendumą dėl Slovakijos stojimo į ES, buvo optimistiški teigiant, jog 80 proc. slovakų nori, kad jų šalis taptų ES nare, po analogiško referendumo Vengrijoje, kur balsuoti atėjo vos 42 proc. balso teisę turinčių piliečių, Slovakijos vyriausybė gerokai sunerimo. Buvo baiminamasi, jog iš 4,2 milijono Slovakijos rinkėjų pusė neateis prie balsadėžių. Tuo labiau kad buvusio boksininko ir premjero V.Mečiaro šalininkai neslėpė savo priešiškumo narystei ES. Tą patį darė ir komunistai, kurie Slovakijoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, turi pakankamai didelę įtaką. Tuo labiau kad nemažos dalies Slovakijos gyventojų ekonominė padėtis gana sunki ir dalis žmonių dėl to kaltina ekonomines reformas, su kriminaliniu atspalviu vykstantį privatizavimą. Kita vertus, Slovakijoje, daugiau nei kitose pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, jaučiama nostalgija „socialistinei“ praeičiai. Valdančiosios krikščionių demokratų vyriausybės nerimą sukėlė ir tai, jog po pirmosios referendumo dienos balsuoti atėjo mažiau kaip 30 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Tai buvo pagrįstas nerimas, nes antrąją referendumo dieną balsuoti buvo galima tiktai iki vidurdienio. Tiesa, Slovakijos parlamentas, kaip ir Lenkijos Seimas, apsidraudė. Jeigu balsuoti nebūtų atėję pusė šalies rinkėjų, tai sprendimą dėl narystės Europos Sąjungoje turėtų priimti parlamentas. Tačiau to neprireikė. Balsavo 52 proc. Slovakijos rinkėjų, o už šalies narystę ES pasisakė per 92 proc. balsavusiųjų.


Kaune, prancūziškoj salelėj Lietuvos

Toks įspūdis ir kyla, atėjus į Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Kauno skyrių, R.Šumano centrą. Dar visai neseniai, visą kovo mėnesį, kauniečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę lankytis asociacijos ir minėto centro organizuotose Frankofonijos dienose. Tada ir kalbėjomės su šio centro vadove Birute Strakšiene.

Lietuvos ir Prancūzijos
asociacijos Kauno skyriaus
R.Šumano centro vadovė
Birutė Strakšienė

Ar nepavargote nuo tokio intensyvaus Frankofonijos dienų grafiko: dešimt renginių per trisdešimt dienų? Ar toks intensyvumas buvo ir ankstesniais metais?
Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos stažas jau nemenkas. Pirmieji davė impulsą vilniečiai, o netrukus, 1989 metais, Kaune įsikūrė asociacijos skyrius. Mūsų asociacijai – 14 metų, o R.Šumano centrui – dešimt. Dvejus metus iš eilės mes rengėme Frankofonijos dienų savaitę. Kiekvieną dieną būdavo renginiai. Trečiais mūsų gyvavimo metus Kauno miesto savivaldybė paprašė mūsų neorganizuoti savaitės atskirai, o padėti jiems rengti Grenoblio miesto dienas Kaune. Mes sutikome. Taip nutrūko tos prancūziškos savaitės. Tik Jaunimo diena išliko – kovo 20-ąją Užsienio reikalų ministerija vis paklausdavo, ką rengsime per Frankofonijos mėnesį. Atsakydavome, kad Jaunimo dieną. Paskui pagalvojome: o kodėl tik tiek? Lietuva artėjo prie stebėtojo statuso. Nutarėme Frankofonijos mėnesį minėti iš tiesų visą kovą. 2001 ir 2002 metais buvo po septynis renginius, išdėstytus per visą mėnesį, šiais metais – jau dešimt. Norėjome, kad būtų paliesta kuo daugiau įvairių sričių: istorija, geografija, literatūra ir menas, jaunimo šventė, politika ir tikrosios šių dienų aktualijos...


Prezidentas Eizenhaueris: generolas, kuris nekentė karo

Duaitas Eizenhaueris

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Duaitas Eizenhaueris (1890-1969), kaip ir daugelis šalių vadovų, vertinamas gana prieštaringai. Tačiau visi sutinka, kad šis politikas puikiai sugebėjo įgyvendinti savo kartos idealus.
D.Eizenhaueris prezidentavo aštuonerius metus, nuo 1952-ųjų iki 1960-ųjų. Šiandien nedaugelis žino, kad generolas visiškai nesiveržė į Baltuosius rūmus. Netgi priešingai – penkerius metus jis atkakliai priešinosi ir nenorėjo girdėti nė menkiausių užuominų apie jo kandidatūros prezidento rinkimuose iškėlimą. Tačiau 1951-aisiais vykdytos apklausos parodė, kad šią kandidatūrą rėmė ne tik respublikonų, bet ir 40 proc. demokratų elektorato. D.Eizenhaueris tapo prezidentu. Amerikiečiai karštai svarstė, ar generolas sugebės bendradarbiauti su Kongresu, ar jis mokės ne tik duoti įsakymus, bet ir diplomatiškai įtikinti oponentus pritarti jo pateiktiems siūlymams.


Lenkijos vyskupai kviečia dalyvauti referendume

Gegužės pradžioje Lenkijos vyskupai išskirtiniu ganytojišku žodžiu pakvietė tikinčiuosius dalyvauti referendume dėl Lenkijos stojimo į Europos Sąjungą, pabrėžiant dalyvavimą balsavime kaip pilietinę. Tiesa, episkopatas nepabrėžė kvietimo balsuoti „už“, tačiau rėmėsi popiežiaus Jono Pauliaus II autoritetu, kuris pripažino, jog „būtina siekti, kad Lenkija turėtų deramą vietą suvienytos Europos politinėse ir ekonominėse struktūrose“.
Vyskupų kreipimasis visur skelbiamas kaip atsargus Lenkijos integracijos projekto rėmimas, jai stojant į Europos Sąjungą. Tvirtinama, kad kreipimasis bus paskelbtas birželio pradžioje visose Lenkijos bažnyčiose keletą dienų prieš numatomą referendumą, ir gali turėti įtakos apsisprendimui. O tai, esant aiškiai integracijos šalininkų persvarai (pagal apklausą stojimui į ES pritaria per 60 proc. lenkų) gali lemti pozityvų balsavimo rezultatą.


Pradėta nauja „Renovabis“ akcija

„Būti kaimynu. Tapti artimu!“ („Nachbarn sein. Zum Nächsten werden!“) - tokiu devizu naują Sekminių paramos akciją gegužės 18 dieną Kelno (Vokietija) katedroje aukotomis šv.Mišiomis pradėjo prieš dešimtmetį (1993 m. kovo 3 d.) Vokietijos katalikų vyskupų įkurtas paramos pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos šalių Bažnyčioms sąjūdis „Renovabis“. Pagrindiniais praėjusio sekmadienio Kölner Dom pamaldų koncelebrantais buvo didžiausios Vokietijos diecezijos Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris, Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Lvovo (Ukraina) arkivyskupas kardinolas Liubomiras Husaras ir Novosibirsko (Rusija) vyskupas Josifas Vertas.


Tiesa apie „kaimynystę“ su Rusija

Eidami į ES ne kartą girdėjome, kad mūsų santykiai su Rusija galėtų būti gerų kaimynystės santykių pavyzdžiu ES valstybėms; turėta galvoje reikalai su Karaliaučiaus kraštu. Kad realiai taip nėra, rodo ne vienerių metų faktai.
Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį) Rusija, kaip Sovietų Sąjungos subjektas, laikinai administravo nuo 1946 metų, o nuo 1991 metų jį valdo kaip atskira valstybė. Iš nugalėtos nacių Vokietijos Rusijai paliko didžiulė lingvistinė kultūros vertybė – keli tūkstančiai baltiškų (lietuviškų ir prūsiškų) vietovardžių ir vandenvardžių. Kaip buvo pasielgta su šiuo turtu, žinome – baltiški toponimai buvo pakeisti rusiškais. 1988 metais dešimt Sovietų Lietuvos kultūros veikėjų (J.Avyžius, J.Baltušis, D.Banionis, A.Maldonis ir kt.) Maskvos laikraštyje “Literaturnaja gazeta” paskelbė kreipimąsi, kad būtų atstatytas nors K.Donelaičio gyvento Tolminkiemio vardas – vietoj išgalvotų Čistyje Prūdy. Žinoma, veltui.


Kauno ir Vroclavo sutarties pasirašymas

Praėjusį sekmadienį, gegužės 18 dieną, Kauno miesto savivaldybės meras Arvydas Garbaravičius ir Vroclavo miesto mero pavaduotojas Jaroslavas Obremskis pasirašė Kauno ir Vroclavo bendradarbiavimo sutartį. Pasirašymo metu dalyvavo Vroclavo mokyklų direktorių delegacija, svečiai iš Bialystoko ir Myslibožo.
Sutartyje numatyta rengti moksleivių, studentų ir mokytojų mainus, profesionalių ir mėgėjiškų meno grupių bei ansamblių vizitus, teikti pagalbą mokant savivaldybių darbuotojus, stiprinti ekonomines iniciatyvas.


Kada pasibaigs „juodojo aukso“ atsargos

Pakankamai akivaizdu, jog pagrindinė naujojo šimtmečio pradžios problema yra nafta. Šios problemos esmę, jeigu nesigilintume į niuansus, galima paaiškinti labai paprastai. Pasaulyje ištirtos naftos atsargos sudaro apie 140 milijardų tonų. Beje, daugiau kaip pusė šių atsargų priklauso penkioms Persijos įlankos šalims. Per metus pasaulyje išgaunama daugiau kaip trys milijardai tonų naftos, iš kurių du trečdalius sunaudoja išsivysčiusios Vakarų valstybės ir Japonija. Aišku, daugiausia suvartoja Jungtinės Valstijos – apie vieną milijardą tonų.
Deja, visi mokslininkai ir ekspertai pripažįsta, kad naftos resursai baigiasi. Manoma, kad naftos šaltiniai galutinai išseks 2050 metais. Kiti mano, jog tai atsitiks kur kas anksčiau – 2030 metais. Tačiau esmė – ne kiek naftos gali likti, o tai, kokiuose pasaulio regionuose jos dar bus.


Gal taip, o gal ir ne…

Lietuvoje sėkmingai įvykus referendumui, įsiliejame į svarbias tarptautines struktūras, tampame išties pasaulio dalimi; kad nebūtume jame „eksperimentiniais triušiais“, ant kurių netikėtai užgriūva „juodosios technologijos“, kaip kad neseniai įvyko per Prezidento rinkimus, turime būti budrūs ir visada pasirengę netikėtumams, jei ne pažinti išsamiai, tai bent išgirsti juos esant ar ištiksiant. Tam ir skiriama ši publikacija.


Pakviestosios į ES šalys rengiasi referendumams

Dešimt kvietimus stoti į Europos Sąjungą gavusių šalių lyderių bei vyriausybių vadovų balandžio 16-ąją Atėnuose pasirašė stojimo sutartis. Tiesa, šios sutartys įsigalios tik tuomet, kai joms pritars šalių kandidačių piliečiai. Todėl šiandien skubama surengti referendumus, politikai tikisi gyventojų pritarimo ir nuogąstauja dėl galimo rinkėjų abejingumo savo šalies ateičiai. Lietuvoje referendumas sėkmingai įvyko gegužės 10-11 dienomis: iš 63 proc. referendume dalyvavusiųjų 91 proc. pasisakė už stojimą į ES.


Ne iš to galo

Rusijoje vėl prasidėjo eilinis vajus dėl armijos reformos. Generalitetas kaip ugnies bijo tų galimų reformų, ypač dėl profesionalios kariuomenės sukūrimo. Todėl daroma viskas, kad diskusijos užsitęstų iki begalybės. Juk kariai profesionalai – tai ne būtinosios tarnybos rekrūtai, kurie visokiais būdais skriaudžiami ir išnaudojami, prastai maitinami, varomi dirbti į nustekentus kolchozus ne tik nuimti derliaus, bet pastaruoju metu ir bulves sodinti. Jau nekalbant apie vadinamuosius nestatutinius santykius – „dedovščiną“. Esant tokiai padėčiai, visi, kas sugeba, pirmiausia kas turi pinigų, stengiasi visokiais būdais išsisukti nuo tarnybos armijoje. Armijos vadovybė, sabotuodama esminę jos reformą, sugalvojo labai savotišką būdą, kaip pakelti armijos prestižą ir pritraukti į ją naujokus. Gynybos ministerijos Heraldikos tarybos ekspertams duota užduotis – kuo skubiausiai įsakyta parengti planą, kaip pakelti armijos įvaizdį. Jau baigiamas rengti planas pakeisti kariškių antpečius, antsiuvus, kokardas, o galbūt ir pačią uniformą. Tačiau puošnūs antsiuvai, kokardos ant kepurių ir mundurų, galbūt ir naujos uniformos – visiškai neesminis klausimas. Nors karių išvaizda, uniformos turi nemažą reikšmę, tačiau kai tai visiškai nesiejama su esminiais karinės reformos elementais, tai praranda bet kokią prasmę. O tokių elementų Rusijos armijoje daugybė: tai ekipiruotė, atlyginimai, būsimosios karjeros civiliniame gyvenime perspektyvos, buities sąlygos, socialinis statusas visuomenėje.


Iš kur kyla branduolinis šantažas?

Pasaulio politikai, jau nekalbant apie žiniasklaidą, nepaliauja spėlioti ir gąsdinti masinio naikinimo ginklų keliamu pavojumi, galimu branduoliniu šantažu. Prieš pat Naujuosius metus Rusijos valstybinės atominės priežiūros institucijos vadovas Jurijus Višnevskis pripažino, jog per pastaruosius dešimt metų užfiksuota keliolika atvejų, kai iš atominių elektrinių, esančių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, „nutekėjo“ branduolinių medžiagų. Rusijos dienraščio „Izvestija“ apžvalgininkas A.Chochlovas pakomentuoti tą opų klausimą paprašė buvusio Rusijos atominės energijos ministro, dabar Strateginio stabilumo instituto direktoriaus Viktoro Michailovo. „Izvestijų“ apžvalgininkas pirmiausia domėjosi, ar galimas dalykas, kad tos medžiagos galėjo pakliūti į tarptautinių teroristų rankas, ar turi branduolinę bombą Šiaurės Korėjos žmones marinantis badu Kin Čen Iras ir kas yra vadinamasis branduolinis skalpelis, apie kurį dabar kalbama visame pasaulyje. V.Michailovo atsakymai tikrai įdomūs. Pirmiausia tuo, kad jis, norėdamas to ar ne, atskleidžia, jog „demokratinė“ Rusija iš esmės neatsisakė atominio šantažo politikos ir ją tebevykdo, kaip ir buvusi SSRS.


Netikėta versija

Rusijos Izraelio ir Artimųjų Rytų problemų tyrimo instituto prezidentas J.Satanovskis paskelbė versiją, kodėl arabai „atidavė“ Sadamą Huseiną. J.Satanovskis pirmiausia pažymi, kad apie arabų pasaulio vienybę negali būti ir kalbos. Jos niekada ir nebuvo. Arabų pasaulyje susikūrę tik atskiri klanai, kurie yra įvairių arabų valstybių valdžioje ir labai dažnai nekenčia vieni kitų, net kariauja tarpusavyje. Taip per dešimt metų trukusį Irako - Irano karą Irakas liko skolingas kaimynams milijardus dolerių. Vienas pagrindinių Irako kreditorių buvo „broliškas“ Kuveitas. Todėl Irako diktatorius S.Huseinas ir nusprendė susidoroti su Kuveitu. Pasak J.Satanovskio, pagal tokią pačią metodiką, kurią naudojo Maskva devintojo dešimtmečio pradžioje.
Kraštutinis pragmatizmas - ypatingas visų Rytų politikų bruožas. Žinoma, arabams nenaudingas JAV dalyvavimas regione. Tačiau istorija aiškiai rodo, jog arabų elitas visada pasirengęs išsiderėti sau kokios nors naudos, nepaisant esamų aplinkybių ir derybų partnerių. Arabų pasaulyje realią vertę turi tiktai jėga. Beje, J.Satanovskis teigia, kad šios karinės operacijos Irake išvakarėse su amerikiečiais derėjosi patys irakiečiai. Juk iš tiesų šį kartą Irako kariuomenė nesprogdino strateginių tiltų, nepadeginėjo naftos verslovių, o pasipriešinimas sąjungininkams tebuvo daugiau simbolinis.


Argentinos prezidentas paaiškėjo be rinkimų

Nestoras Kirčneras Argentinos prezidentu automatiškai tapo atsisakius dalyvauti antrajame rinkimų rate Karlosui Menemui

Dėl gresiančio triuškinančio pralaimėjimo dalyvauti antrajame Argentinos prezidento rinkimų rate atsisakius Karlosui Menemui, 54-uoju prezidentu šalies istorijoje automatiškai tapo jo priešininkas Nestoras Kirčneras.
Konservatyvus peronistas K.Menemas apkaltino šiuo metu prezidento pareigas einantį Eduardą Dualdę ir N. Kirčnerą šmeižto kampanija privertus jį atsisakyti savo kandidatūros gegužės 11-ąją turėjusiame įvykti balsavime. N. Kirčneras savo ruožtu pavadino K. Menemą bailiu, kuris savo išsisukinėjimais prieš rinkėjus sudavė skaudų smūgį demokratijai. 53 metų N. Kirčneras, pirmajame rinkimų rate surinkęs 22,24 proc. balsų, gegužės 25-ąją pakeis poste E. Dualdę. Pagrindinis jo uždavinys bus išvesti šalį iš didžiausios istorijoje ekonominės, institucinės ir socialinės krizės.
72 metų K. Menemas, savo gimtojoje La Riochoje paskelbęs pareiškimą apie kandidatūros atsiėmimą, nutraukė dvi dienas trukusias spėliones dėl savo dalyvavimo rinkimuose. “Aš pirmajame rate nugalėjau, o dabar pasitraukiu”, - sakė jis nusivylusiems savo šalininkams, pridurdamas, jog dėl apgaulės jam nebuvo sąlygų dalyvauti antrajame balsavime.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija