Horizontai

Dienos, pakeitusios Lietuvą

1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės, susiėmę už rankų, nutiesė gyvą Baltijos kelią

„Proletariato vado“ paminklas
1991 m. rugpjūčio 23 d. iškeliauja
iš Lukiškių aikštės

1989-ųjų birželio 11-ąją Vilniaus Vingio parke įvyko Sąjūdžio surengtas mitingas-susitikimas su SSRS liaudies deputatais, sugrįžusiais iš suvažiavimo Maskvoje. Dalyvavo apie 70 tūkstančių žmonių

Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotraukos

1988-ųjų birželio 3-ioji, be abejonės, įeis į Lietuvos istoriją kaip viena lemtingų dienų, kai Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įvyko legendinio Sąjūdžio gimimas. Tame susirinkime buvo išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai, kurie turėjo koordinuoti atskirus jau anksčiau susikūrusius įvairius inteligentų klubus – „Tauta ir istorija“, „Menas istorinių lūžių laikotarpyje“, „Talka“, „Žemyna“ ir kt. Įdomu, kad jau kitą dieną mirtinai išsigandęs LKP centro komiteto biuras svarstė, ką daryti su tais išsišokėliais. Ypač pasimetęs buvo tuometis LKP pirmasis sekretorius R.Songaila. Be abejonės, Lietuvos Sąjūdžio susikūrimą lėmė ir kaimyninės Estijos Liaudies fronto pavyzdys. Sąjūdis iškart susidūrė su kliūtimis, tačiau, nepaisydamas nepatyrimo, įgūdžių stokos, jis iš pat pradžių ėmėsi ryžtingos veiklos. Tai ypač išryškėjo „renkant“ delegatus į XIX SSKP partinę konferenciją Maskvoje. Faktiškai niekas tų delegatų nerinko, o juos paskyrė LKP centro komitetas. Pasak prof. V.Landsbergio, buvo rimto pagrindo rimtai susirūpinti, kas bus Maskvoje ir kuo gali baigtis partinė konferencija. Todėl Sąjūdžio vadovai ir pakvietė į sostinės Katedros aikštę konferencijos delegatus bei aiškiai nurodė, kaip jie turi elgtis. Tiesa, pasirodyti prieš daugiatūkstantinį mitingą drįso tik nedidelė dalis delegatų. Kiti neišdrįso. Netgi partiniai funkcionieriai suvokė, kad Sąjūdžio surengtos jų palydos yra ir įpareigojimas. Kalbėdamas Sąjūdžio mitinge-susitikime su XIX sąjunginės partinės konferencijos delegatais prof. V.Landsbergis pareiškė: „Šiandien yra klausimas, jis kyla, natūraliai kyla spaudoje, susirinkimuose, jis ir šiandien čia, be abejo, yra iškilęs: delegatai, tie, kurie yra čia, ir tie, kurių čia, deja, nėra, kam jie atstovauja? Kokie buvo tie rinkimai? Manau, kad ir respublikos vadovybė yra pajutusi tam tikrą klaidą, tikiuosi ir tam tikrą gėdą, ir galbūt tai yra garantija, kad šie netikri rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai Lietuvoje. Taigi, nenorėdami užgauti tokioje padėtyje atsidūrusių žmonių, mes vis dėlto konstatuojame, kad jie nėra čia esančių ir visų kitų mus remiančių delegatais. Bet jie gali tapti mūsų delegatais. Tačiau svarbiausia kitkas. Jeigu delegatai grįš iš Maskvos priėmę, kartu su kitais delegatais, žmonėms ir Lietuvai gerus nutarimus, mes pasakysime: tai buvo mūsų delegatai. Jeigu ten bus priimti blogi nutarimai, bet Lietuvos delegatai balsuos prieš arba išeis iš balsavimo, mes pasakysime: ten buvo mūsų delegatai“. Aišku, V.Landsbergis ir kiti Sąjūdžio žmonės nedėjo daug vilčių, bet vis dėlto partiniai funkcionieriai išsigando. Na, o Lietuvos visuomenės susitelkimo ir konsolidacijos naudai išėjo nelemtoji 1988 metų lapkričio mėnesio LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, nepriėmusi Konstitucijos pataisų ir dar kartą paskatinusi žmones nepasitikėti niekieno nerinktais deputatais. Paskutinis etapas – Sąjūdžio užtikrintai laimėti rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, kuriuose tauta išreiškė itin didelį pasitikėjimą Sąjūdžiu.
Vėliau buvo masiniai mitingai Vingio parke, pagaliau nustebinęs pasaulį Baltijos kelias, 1988 m. spalio 22 d. Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas.
Beje, Baltijos tautų kova, Sąjūdžio ir Latvijos bei Estijos Liaudies frontų veikla už nepriklausomybę, nepaisant JAV kongresmenų atskirų pareiškimų paremiant tuos siekius, Vakaruose susilaukė nevienareikšmiško traktavimo. Štai 1989 m. vasario 6 d. įvyko Sąjūdžio vadovų ir Europarlamento atstovų susitikimas, kuriame buvo paliestas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas. Europarlamentarai išreiškė nuomonę, kad dabartiniu metu nepriklausomos Lietuvos valstybę galima kurti tiktai vykdant etapinę, nuoseklių žingsnių politiką, reorganizuojant SSRS į suverenių respublikų sąjungą. Didesnė dalis Sąjūdžio atstovų labai griežtai pasisakė prieš tokią politiką ir pateikė deklaraciją, kurioje buvo patvirtintas ir aiškiai apibrėžtas lietuvių tautos noras siekti nepriklausomybės tiesiogiai, apeinant vadinamąjį konfederacinį etapą. Dar daugiau, tame susitikime vienas Europarlamento narys savo pasisakymą užbaigė retoriniu klausimu: ką gali duoti pasauliui nepriklausoma Lietuva?
Deja, tokių nuomonių demokratiniuose Vakaruose buvo ne tiek jau mažai. Tačiau Sąjūdis, pirmiausia prof. V.Landsbergis, buvo nepalenkiamas. Buvo pateikta gausių pavyzdžių apie Afrikos ir kitų tautų pokario metais atgautas nepriklausomybes, kurios, pasaulio demokratinių jėgų palaikomos, dygo kaip grybai po lietaus. Todėl Lietuvos Sąjūdžio vadovai aiškiai pasakė, jog visiškai nesuprantama, kodėl Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms rekomenduojamas dominijų statusas metropolijos prieglobstyje. Taigi keistai ir įžeidžiančiai skambėjo klausimas, ką nepriklausoma Lietuva gali duoti pasauliui. Tai rodo dalies to meto Vakarų politikų visišką nesusigaudymą situacijoje. Juk po nesuskaitomų išmėginimų ir kraujo aukų atsibudusi lietuvių tauta buvo panaši į sunkų ligonį, iš kurio, tuojau po persirgtos ligos stalinizmo kalėjime, reikalaujama įnašo į pasaulio tautų ekonominį, politinį ir kultūrinį potencialą. Taigi, praėjus penkiolikai metų, vis dar neparašyta Sąjūdžio istorija. Tačiau kad Sąjūdis sukėlė siaubą Kremliuje, visiems gerai žinomas faktas. Ypač tai išryškėjo 1989 m. gruodžio 25-26 d. įvykusiame SSKP centro komiteto neeiliniame plenume, kuriame buvo svarstomi Lietuvos „separatistų“ reikalai. Lietuvos komunistai buvo kaltinami pasidavę masiniam Sąjūdžio spaudimui ir paklusę nacionalistinėms jėgoms. Puolė visi SSKP CK politbiuro nariai, pradedant M.Gorbačiovu, politbiuro nariais R.Medvedevu, J.Masliukovu ir kitais, jiems talkino „draugai iš Lietuvos“ – M.Burokevičius, buvę LKP CK sekretorius V.Baltrūnas, J.Kuolelis. O SSRS KGB pirmininkas V.Kriučkovas atvirai gąsdino teigdamas, kad įvykiai Lietuvoje sudavė didelį smūgį persitvarkymui ir visai Sovietų Sąjungai. Pasak V.Kriučkovo, Lietuvos nacionalistai smogė partijai, kaip tai buvo padaryta Vengrijoje, Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje: „Darydami spaudimą socializmui priešai pirmiausia kenkia partijai, o visa kita subyra automatiškai“, - kalbėjo V.Kriučkovas. KGB vadui labai nepatiko, kad Lietuvoje keičiami gatvių ir aikščių pavadinimai. Esą labai daug Lietuvai gero padariusių rusų karvedžių Suvorovo ir Kutuzovo gatves ketinama pervardyti lietuviškų nacionalistų vardais. Tuomet net demokratinė Maskvos spauda rašė, jog gal kam ir yra šventi Suvorovo bei Kutuzovo vardai, bet ne lietuviams. Juk Suvorovas buvo lietuvių tautos budelis, kuris malšino Kosciuškos sukilimą su nepaprastu žiaurumu. O Kutuzovas buvo generalgubernatorius. Plenumo dalyviai citavo Sąjūdžio veikėjo Kazimiero Motiekos atsakymą į reikalavimus paklusti centrui. Lietuvos komunistų partijos sekretorius (ant SSKP platformos) V.Švedas plenume užsipuolė K.Motieką, pasakiusį: „Centre galima priimti bet kokius sprendimus, mes turime savo respubliką ir savo Konstituciją, ir mes ja vadovausimės“.
1990 metais, prieš pat nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą, prof. V.Landsbergis rašė: „Laivas plaukia pirmyn, o aplink raibuliuoja vanduo. Yra įsižiūrėjusių į raibulius – gal svaigsta galvos, gal rodosi koks netikrumas, yra ir nebematančių laivo, kuriuo plaukia. Arba laive – apžiūrinėjančių kokį varžtelį ir susirūpinusių, kad jis nepakenktų, kai reikės plaukti. O laivas praskiria bangas, jo vardas – Lietuvos Atgimimas. Jo variklis – Sąjūdis ir palankūs epochos vėjai.“

Petras KATINAS