Eviano susitikimas ir anarchistai bei komunistai

Taikūs demonstrantai Ženevoje reikalavo pasirūpinti paprastų žmonių problemomis

Sankt Peterburgo 300 metų iškilmėse (apie jas rašysime kitame numeryje) valstybių vadovai daugiau pramogavo, gėrėjosi Konstantino ir Jekaterinos rūmų grožybėmis, puotavo, o jau kitą dieną po iškilmių Prancūzijos kurorte Eviane jų laukė kur kas rimtesni dalykai. Mat čia prasidėjusiame Didžiojo aštuoneto valstybių lyderių susitikime – ne puotos galvoje. Tuo labiau kad Eviano apylinkes ir kaimyninę Šveicariją užplūdo didžiulės minios vadinamųjų antiglobalistų, anarchistų bei komunistų iš viso pasaulio. Jeigu pačiame Eviane policijai ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis pavyko atmušti nuo anarchistų siautėjimą, tai Šveicarijoje jie sukėlė chaosą, panašų į tą, koks buvo prieš keletą metų Didžiojo aštuoneto susitikime Genujoje. Lozanoje ir Ženevoje antiglobalistai siautėjo daužydami prabangių parduotuvių vitrinas, grobė prekes, padeginėjo automobilius.

Dienos, pakeitusios Lietuvą

„Proletariato vado“ paminklas 1991 m. rugpjūčio 23 d. iškeliauja iš Lukiškių aikštės

1988-ųjų birželio 3-ioji, be abejonės, įeis į Lietuvos istoriją kaip viena lemtingų dienų, kai Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įvyko legendinio Sąjūdžio gimimas. Tame susirinkime buvo išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai, kurie turėjo koordinuoti atskirus jau anksčiau susikūrusius įvairius inteligentų klubus – „Tauta ir istorija“, „Menas istorinių lūžių laikotarpyje“, „Talka“, „Žemyna“ ir kt. Įdomu, kad jau kitą dieną mirtinai išsigandęs LKP centro komiteto biuras svarstė, ką daryti su tais išsišokėliais. Ypač pasimetęs buvo tuometis LKP pirmasis sekretorius R.Songaila. Be abejonės, Lietuvos Sąjūdžio susikūrimą lėmė ir kaimyninės Estijos Liaudies fronto pavyzdys. Sąjūdis iškart susidūrė su kliūtimis, tačiau, nepaisydamas nepatyrimo, įgūdžių stokos, jis iš pat pradžių ėmėsi ryžtingos veiklos. Tai ypač išryškėjo „renkant“ delegatus į XIX SSKP partinę konferenciją Maskvoje. Faktiškai niekas tų delegatų nerinko, o juos paskyrė LKP centro komitetas. Pasak prof. V.Landsbergio, buvo rimto pagrindo rimtai susirūpinti, kas bus Maskvoje ir kuo gali baigtis partinė konferencija. Todėl Sąjūdžio vadovai ir pakvietė į sostinės Katedros aikštę konferencijos delegatus bei aiškiai nurodė, kaip jie turi elgtis. Tiesa, pasirodyti prieš daugiatūkstantinį mitingą drįso tik nedidelė dalis delegatų. Kiti neišdrįso.

Ramiau, bet ne visai…

Praėjusią savaitę Lietuvos televizijos laidoje „Spaudos klubas“, jos vedėjo paklaustas, ar prof. V.Landsbergis dabar, kai Lietuva jau beveik yra NATO ir ES narė, gali jaustis ramus dėl Lietuvos ateities, jis atsakė: „Beveik ramus“. Iš tiesų jau keturių valstybių – Norvegijos, Kanados, JAV ir Danijos parlamentai ratifikavo Lietuvos ir kitų šešių Rytų ir Vidurio Europos valstybių stojimo į NATO protokolus. Ratifikuoti protokolus jau rengiasi ir Italijos dviejų rūmų - Atstovų rūmų ir Senato - parlamentas. Italijos ministro pirmininko S.Berluskonio vadovaujama vyriausybė jau pritarė protokolų ratifikavimui. Tačiau svarbiausia, kad Maskva po ilgo vilkinimo pagaliau ratifikavo Lietuvos ir Rusijos sienos sutartį.

Dėl naftos telkinio D-6

Grupė Lietuvos mokslininkų ir visuomenės veikėjų, susirūpinusių dėl planų eksploatuoti netoli Lietuvos jūrinės sienos esantį naftos telkinį, kreipėsi į Rusijos, Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų atsakingus asmenis, prašydami dėti visas pastangas apsaugoti nuo iškilusios grėsmės Kuršių neriją. Tarp pareiškimo adresatų - Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas, Valstybės Dūmos pirmininkas G. Selezniovas, vyriausybės vadovas M. Kasjanovas, kiti Rusijos vadovai, tarptautinių organizacijų vadovai, tarp jų UNESCO Pasaulio paveldo centro direktorius Francesco Bandarinas, Europos komisijos pirmininkas R. Prodis, Europos parlamento pirmininkas Patas Koksas, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos generalinis direktorius Jacques Diouf, Rusijos Federacijos gamtos išteklių ministras Vitalijus Artiuchovas, Kaliningrado srities gubernatorius Vladimiras Jegorovas, kompanijos „Lukoil“ prezidentas Vagitas Alekperovas ir kt.

Kultūros politika – fikcija ar realybė?

Dar visai neseniai, atsivėrus laisvos valstybės uždangai, klausėme apie menininkų bei kultūros darbuotojų padėtį kintančiose Lietuvos sąlygose. Šiandien dažnai klausiama, koks ryšys yra tarp kūrybos ir visuomenės, tarp meno ir valstybės. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos visuomenės raida patyrė įvairius lūžius, dėl kurių įvairios visuomenės grupės stengėsi užimti tam tikrą padėtį ir įsitvirtinti. Šiandien, kada visuomenės ir valstybės padėtis tariamai stabilizavosi, kada minėtos grupės susirado sau palankias nišas valstybės užuovėjoje, mes jau pasiryžę kalbėti apie atvirą ir dinamišką visuomenę, paklūstančią ne savęs įtvirtinimo dėsniams, bet natūralioms vertybėms ir laisvos, konkurencingos atrankos principams. Tokiame kontekste iškyla poreikis kalbėti apie menininkus bei kultūros žmones ne kaip apie tam tikros grupės statuso turėtojus, o apskritai apie meną, kultūrą, jų vaidmenį visuomenėje. Šiandien meno bei kultūros svarba visuomenėje yra nuolat konstatuojama ir įrodinėjama, bet tai lieka tik postulatai, kurie po ilgų diskusijų nusėda kaip dulkės ant valdininkų, diriguojančių visam kultūriniam paradui, stalų. O ką kalbėti apie patį menininką ar kultūros žmogų, šiuolaikinius donkichotus ir kvailelius, kurie vis nepavargsta, stengdamiesi įvairiais būdais užsidirbti pragyvenimui ir gauti lėšų tam, kad galėtų sukurti nuostabų meno kūrinį ar „pramušti“ visai tautai svarbų kultūrinį projektą.

Slenkstis peržengtas? Ar tikrai?
Mintys eurointegracinei euforijai praėjus

Pavasaris atnešė ne tik šilumą. Sulaikę kvapą, nuščiuvę ir susikaupę laukėme referendumo pabaigos. Neskubiai, kiek pasibrangindami, mūsų valstybės piliečiai pareiškė savo norus. Kai kurie politikai dar netikėjo teigiama balsavimo baigtimi. Televizijos ekranuose pirmosios balsavimo dienos pavakare pasirodę šalies vadovai pakartotinai paragino išreikšti savo pilietinę valią. O prekybos tinklo atstovai žmones viliojo alumi ir skalbimo milteliais.

Kuo būti?

Beskubėdami į ES, visą dėmesį sutelkėme pasakojimams, kaip ten, Europoje, bus gerai. Milžiniška agitatorių armija pasakojo neišmanėliams piliečiams, kokios gėrybės mūsų laukia, kaip toje organizacijoje suklestės mūsų šalies ūkis, mokslas ir švietimas, pakils pragyvenimo lygis. Bet referendumas baigėsi. Lietuviai kirto finišo juostelę su neblogu rezultatu. Gal jau metas stabtelėti ir pagalvoti, o ką mes toje Europoje veiksime? Kokią mes matome Lietuvą Europoje ir kokią Europa mus norėtų matyti?