"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. liepos 16 d., Nr. 14 (59)

PRIEDAI

Keisti žaidimai

Rusijos laikraščiai sumirgėjo didžiulėmis antraštėmis: „Nijazovas paskelbė karą“, „Rusai parduoti už dujas“, „Turkmėnbaši paskelbė rusus už įstatymo ribų“ ir pan. Taip reaguojama į Turkmėnijos prezidento S.Nijazovo – Turkmėnbaši (visų turkmėnų tėvo) pastarojo meto dekretus dvigubos Turkmėnijos ir Rusijos pilietybės klausimu. Mat 1993 metais S.Nijazovas ir Rusijos prezidentas B.Jelcinas pasirašė susitarimą, pagal kurį Turkmėnijoje gyvenantys rusakalbiai galėjo turėti dvigubą pilietybę. Tuomet buvo skelbiama, jog dviguba pilietybė palengvins Turkmėnijoje gyvenančių rusų kontaktus su giminaičiais „istorinėje tėvynėje“. Balandžio 10 dieną Rusijos prezidentas V.Putinas ir S.Nijazovas pasirašė protokolą, kuriuo anuliuojamas 1993 metų susitarimas apie dvigubą pilietybę. Tuo pat metu buvo pasirašyta ir kita sutartis apie Turkmėnijos dujų transportavimą per Rusijos teritoriją. Todėl neatsitiktinai komunistinėje ir „patriotinėje“, netgi liberalioje Rusijos spaudoje imta šūkauti: „Putinas pardavė rusus už dujas“ ir pan. Praėjus vos kelioms dienoms po šios sutarties pasirašymo, Turkmėnijos prezidentas S.Nijazovas paskelbė dekretą apie 1993 metų susitarimo denonsavimą ir tuo pačiu įsakė: visi Turkmėnijoje gyvenantys asmenys, turintys dvigubą pilietybę, privalo iki 2003 m. birželio 22 d. pasirinkti vieną pilietybę – Turkmėnijos ar Rusijos. Tie, kurie nuspręs pasilikti Rusijos pilietybę, sakoma S.Nijazovo dekrete, „praranda teisę valdyti nekilnojamąjį turtą ir turės palikti Turkmėniją iki šių metų liepos 22 dienos“. Dekretas taip pat uždraudė žmonėms, pasirinkusiems Rusijos pilietybę, palikti Turkmėnijos teritoriją be specialaus Turkmėnijos valdžios leidimo. Kaip praneša Rusijos Federacijos FST (Federalinės saugumo tarnybos) atstovai, Turkmėnijos specialiosios tarnybos įsiveržia į neatsisakiusių Rusijos pilietybės rusų butus, išmeta jų baldus ir kitą turtą į gatvę. Tiems, kurie protestuoja, rekomenduojama persikelti pas gimines arba nešdintis. Beje, apie tokius faktus praneša ir Vakarų informacinės agentūros.
Turkmėnijoje gyvena apie 120 tūkst. rusų. Bet ir tie, kurie priėmė Turkmėnijos pilietybę, nedaug išlošė. Jie vis tiek vejami (pirmiausia) iš valstybinių tarnybų, o emigruoti nebeturi teisės. Jeigu anksčiau iš Turkmėnijos kasdien išvykdavo vidutiniškai po 50 rusų, tai po S.Nijazovo dekreto šis skaičius pašoko iki 2600. Tačiau ir norint išvykti į „istorinę tėvynę“ ne taip jau paprasta. Reikia turėti pinigų nusipirkti lėktuvo bilietams. O vienintelis būdas įsigyti pinigų – parduoti butą. Tačiau vidutinė trijų kambarių buto kaina Turkmėnijoje vos 300-400 dolerių.
Kremliaus pareigūnai dėl pasipylusių protestų aiškina, kad V.Putinas, anuliavęs 1993 metų susitarimą dėl dvigubos pilietybės, gavo Turkmėnbaši pažadą, jog rusų padėtis Turkmėnijoje nepasikeis. Tačiau formaliai S.Nijazovas jokių susitarimo punktų nepažeidė. Bet dar kovo 1 dieną įkūrė naują struktūrą – Valstybinę užsienio valstybių piliečių registracijos tarnybą. Ši taryba gali priimti sprendimus leisti ar uždrausti užsienio piliečiams atvykti bei išvykti iš Turkmėnijos. Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad ši registracijos tarnyba tam ir sukurta, kad būtų galima išvaryti iš šalies visus rusus.
Taip pat S.Nijazovas pasirašė įstatymą apie piliečių atsakomybės sugriežtinimą už tai, jeigu pilietis nepraneša valdžiai apie kaimyno ar bendradarbio įvykdytus įstatymų pažeidimus. Tas, kuris žinojo apie tai, bet nepranešė „organams“, gaus iki ketverių metų kalėjimo.
Rusijos žiniasklaida skundžiasi, kad Turkmėnijos sostinėje Ašchabade liko tiktai viena rusų mokykla, bet ir tą lanko tik Rusijos ambasados darbuotojų vaikai. Jau metai, kaip uždrausti Rusijos laikraščiai, o valdžios kontroliuojama televizija laidas rusų kalba transliuoja tik tris kartus per savaitę po dešimt minučių. Uždrausta kabelinė televizija, o netrukus laukiama naujo S.Nijazovo dekreto – uždrausti vadinamąsias lėkštes, kad nebūtų galima žiūrėti Rusijos televizijos programų.
Tokie buvusio partinio funkcionieriaus, ištikimiausio SSKP garbintojo S.Nijazovo, dabar paskelbto ne tik prezidentu iki gyvos galvos, bet ir vos ne Alacho vietininku, darbai ypač piktina Rusijos komunistus ir „patriotus“. Jie ragina V.Putiną nedelsiant pasekti Izraelio pavyzdžiu, kuris niekada nepalieka žydų, atsidūrusių bėdoje, kad ir kokiame pasaulio krašte jie būtų.
Iš tiesų didžiausią patirtį išgabenant tautiečius iš kitų šalių, kur pažeidinėjamos žydų teisės, turi Izraelis. Tuo klausimu užsiima speciali valstybinė agentūra „Sohnut“. Jai padeda Izraelio specialiosios tarnybos ir karinės oro pajėgos, kurios turi specialią transporto lėktuvų eskadrilę dėl skubios žydų evakuacijos iš „karštųjų taškų“. Štai labiausiai žinomos Izraelio akcijos išvežant žydus iš įvairių kraštų: 1949-1950 metais į Izraelį buvo išvežta 50 tūkst. žydų iš Jemeno. 1950-1951 metais iš Irako buvo išgabenta per 110 tūkst. žydų. 1991-aisiais Izraelio aviacija per 33 valandas išvežė iš pilietinio karo apimtos Etiopijos 15 tūkst. vietinių žydų. 1992 metais, per patį Gruzijos ir Abchazijos karo įkarštį, iš Tbilisio buvo išvežta beveik tūkstantis Abchazijos žydų. Tada oro keliu buvo evakuoti į Izraelį faktiškai visi žydai iš Tadžikijos.
Pagal 1950 metais priimtą įstatymą, kiekvienas į Izraelį atvykęs žydas, kad ir iš kur jis būtų atvykęs, turi teisę nedelsiant gauti Izraelio pilietybę, jam suteikiamas būstas ir 10 tūkst. dolerių materialinė pagalba. Kyla klausimas: kas gi neleidžia Rusijai, jeigu jau rusai taip skriaudžiami, pasak oficialiosios propagandos, daugumoje buvusių sovietinių „respublikų“, pasekti Izraelio pavyzdžiu? Tačiau Maskvoje taip net negalvojama. Pūsti tariamo rusakalbių persekiojimo balioną Kremliui labai naudinga. Dalykas labai paprastas – susidarius patogiai situacijai, visada galima paspausti buvusias kolonijas. Be to, pakanka jau vien pažvelgti į rusų kalba išeinančius laikraščius, ypač Baltijos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, kad suprastum, kokias idėjas ir kokią politiką jie vykdo. Todėl Maskva ir toliau manipuliuos vadinamųjų rusakalbių problemomis buvusios imperijos pakraščiuose. Juk tai paslėpta kozirinė korta, kurią visuomet galima išmesti politiniuose žaidimuose.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija