Ar bus kam džiaugtis reformuota ES?

Europos Konventas, rengdamas konstitucinės sutarties projektą, nuolat kalbėjo apie ES ateitį, jos vaidmenį tarptautinėje politikoje. Tačiau svarbius ir labai dramatiškus demografinius pokyčius netolimoje Europos ateityje Konventas lyg ir pamiršo. Deja, būtent jie greitai taps daug svarbesni ir aktualesni negu visos Konvento taip detaliai numatytos institucinės reformos.
Gimstamumas Europoje dabar yra toks mažas, kad tikėtina, jog per ateinančius 50 metų gyventojų pastebimai sumažės. Jungtinių Tautų duomenimis, kurių paskutinės prognozės buvo gana tikslios, per būsimus 50 metų bendrai pasaulio gyventojų skaičius teišaugs nuo 2000 metais buvusių 6 milijardų iki 8–9 milijardų 2050 metais. Per tą patį laikotarpį 27 šalių, kurios jau 2007 metais turėtų būti ES narės, gyventojų skaičius nukris 6 proc., t.y. nuo 482 milijonų iki 454 milijonų. Europos šalyse, kur gimstamumas ir dabar yra mažas, sumažėjimas bus akivaizdesnis. 2050 metais italų skaičius nuo 57,5 milijonų 2000 metais sumažės iki 45 milijonų, ispanų – nuo 40 iki 37 milijonų. Šiuo metu Vokietijoje gyvena apie 80 mln. žmonių, o XXI a. pabaigoje jų gali likti vos 25 mln. Vokietijos banko duomenimis, net jei priskaičiuotume nerealiai aukštą imigrantų skaičių – apie 250 tūkst. kasmet, Vokietijos gyventojų iki 2100 metų vis tiek sumažėtų penkiasdešimčia milijonų. Tad skaičiai išties verčia susimąstyti...
Beje, jeigu, kalbėdami apie taip sparčiai mažėjantį gimstamumą, prisiminsime dar ir tai, kad europiečių gyvenimo trukmė ilgėja, pamatysime iškylančias išties rimtas ekonomines bei politines problemas. Dabar Europoje 100 dirbančiųjų tenka 35 pensinio amžiaus žmonės. Prognozuojama, kad 2050 metais 100 dirbančiųjų teks 75 pensininkai. Tuo tarpu Italijoje ir Ispanijoje dirbančiųjų santykis su pensininkais greičiausiai bus vienas lygus vienam. Vokietijos banko duomenimis, šiandien kiekvienas dirbantis vokietis vidutiniškai moka 29 proc. darbo užmokesčio į pensijų fondus, o italai atiduoda net trečdalį savo uždarbio – 33 proc.
Akivaizdu, kad ateityje mokesčiai, atskaičiuojami į pensijų fondus, kils, kad būtų išlaikomas vis didėjantis pensinio amžiaus žmonių skaičius, nes jau dabar išlaidos pensijų išmokoms peržengia valstybių biudžetų ribas. Vyriausybė atsiduria keblioje padėtyje. Neatsitiktinai pernai Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje nuvilnijo darbininkų pasipiktinimų banga, siekiant pensijų sistemą padaryti palankesnę dirbantiesiems. Aiškėja paprasta tiesa: kuo ilgiau vyriausybės dels, tuo problema taps sunkiau ir skaudžiau sprendžiama. Įsipareigojimai pensininkams tampa vis labiau varginantys, o įtikinti rinkėjus, kad reikia mažinti pensijas, praktiškai neįmanoma.
Nepasitenkinimas esama padėtimi virsta kova tarp kartų. Pensininkai reikalauja didesnių mokesčių dirbantiesiems, kad valstybės galėtų finansuoti pensijų išmokas ir daugiau lėšų skirti sveikatos apsaugai. Anot vyresnio amžiaus žmonių, tai yra jų pačių užsidirbta. Tačiau dirbantys jaunesnės kartos atstovai atkakliai reikalauja sumažinti tuos varginančius ir vis didėjančius mokesčius – jiems ir šiandien reikia gyventi.
Štai tokia padėtis yra daugelyje Europos valstybių. Ne išimtis ir dabartinės ES narės. Tiesa, britai ir olandai, kurių privačių pensijų fondų sistema veikia gana patikimai, o gyventojų skaičius, tikėtina, ir ateityje išliks stabilus, demografinių svyravimų Europoje sukeliamas ekonomines bei politines pasekmes pajus mažiausiai. Tačiau išties dabar visos ES šalys tampa priklausomos viena nuo kitos, nes kiekvienos iš jų finansinė padėtis gali turėti įtakos bent jau bendros valiutos– euro– svyravimui.
Taip pat faktas, kad Europos gyventojų skaičius mažėja ir jie sensta, neišvengiamai privers europiečius atsisakyti anksčiau turėtų ambicijų paversti ES didele galia, sugebančia konkuruoti su JAV. Tai patvirtina ir paskutiniai Prancūzijos tarptautinių santykių instituto pateikti duomenys. Teigiama, kad, įpusėjus šiam amžiui, ES BVP kasmet vidutiniškai paaugs apie 1 proc., kai Šiaurės Amerikoje BVP augimas bus daugiau nei 2 proc. ir daugiau nei 2,5 proc. Kinijoje. Prognozės tikrai niūrios. Bet ar tikrai ES ateitis – tai lėtas ir neišvengiamas išnykimas istorijoje?
Matome, kad ES gyventojai sudaro turtingą, bet mažėjančią ir senstančią populiaciją, tuo tarpu Afrikos ar Azijos šalys turi vargstančią, bet jauną ir vis didėjančią populiaciją. Legalių ir nelegalių imigrantų banga į Europą yra akivaizdus tokios paradoksalios padėties įrodymas. Gal tikrai Europa turėtų būti liberalesnė imigrantams, kad galėtų ištaisyti šį balanso savo populiacijoje nebuvimą? Galbūt.
Tačiau Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija apskaičiavo, kad imigraciją į žemyną reikėtų padidinti penkiais – dešimčia kartų. Tik tuomet neutralizuotume mūsų mažėjančios ir senstančios populiacijos sukeliamas ekonomines pasekmes. Vis dėlto akivaizdu, kad jau šiandien imigracija Europoje sukelia nemažą kultūrinę ir politinę įtampą, todėl ne vienoje šalyje vykdomos būtent antiimigracinės programos. Tad tikėtis, kad, patys nieko neduodami ir neprarasdami, galėsime išvengti demografinės krizės, matyt, neverta.
Todėl įtikinti europiečius turėti daugiau vaikų būtų viena geriausių išeičių. Be abejo, palengvintas ir pigesnis šeimos gyvenimas taip pat padėtų išlaikyti pakankamą populiacijos lygį. Prancūzija, kurioje yra labiausiai Europoje išvystyta valstybinė vaikų rūpybos sistema, išlaiko ir aukščiausią gimstamumo lygį. Švedija, padidindama išmokas moterims, auginančioms vaikus, dar 1990 metais paskatino savo piliečius turėti daugiau vaikų. Tačiau netrukus tokios socialinės politikos sukeltas teigiamas efektas sumažėjo. Iš tiesų sukurti universalią, gimstamumą skatinančią socialinę programą gana sudėtinga, nes ilgalaikiai rezultatai yra sunkiai nuspėjami.
Vis dėlto Europa, matyt, bandys pati spręsti šią bauginančią demografinę problemą: daugiau bus kuriama šeimoms palankių programų, daromos pensijų reformos, priimama daugiau imigrantų, taip pat vyriausybės turės spręsti sudėtingas finansines problemas, nes didės mokesčiai, o ekonominis augimas mažės... Sekmės atveju ES išvengs arba atidės gresiančią tikrai milžinišką ekonominę krizę. O politinio ir ekonominio ES renesanso, kurį numatė savo darbą jau baigęs Europos Konventas, dar ilgokai teks palaukti. Tačiau reikia tikėtis, kad ta šviesia ES ateitimi, kurią numatė Konventas, vis dėlto dar bus kam džiaugtis...

Pagal “The Economist” parengė
Šarūnė LAPINSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"