Kazio Pakšto Baltoskandijos idėja prieškariu ir dabar

Prof. Kazys Pakštas

K.Pakšto „Baltoskandijos konfederacija“

„XXI amžiuje“ (Nr. 49) rašyta apie garsų geografą, politiką ir rašytoją prof. Kazį Pakštą, kurio 110- osios gimimo metinės paminėtos birželio 29 dieną. Vienas „neišgirstu pranašu“ vadinto žmogaus originaliausių darbų – „Baltoskandijos konfederacija„ („The Baltoskandian Confederation„). Veikalas, kurį Lietuvių kultūros institutas 1942 metais išleido Čikagoje, sudarytas iš keturių dalių. Pirmasis skyrius skirtas Baltoskandijai, kaip geografiniam ir kultūriniam vienetui, apibūdinti, antrasis- kaip ekonominiam, trečiasis- kaip politiniam ir kariniam, o ketvirtojoje dalyje nagrinėjamos istorinės Baltoskandijos idėjos.
Pasak A.Bliūdžiaus, veikalas „Baltoskandijos konfederacija“ dar ir dabar išlieka originalus keletu aspektų (Voruta, 1993, Nr. 17). Pirmiausia juo apibendrinti visi XX a. pirmosios pusės Baltoskandijos temai skirti darbai Lietuvoje. Antra, tai buvo nors ir nedidelė, bet konkreti studija, pagrindžianti ir nurodanti kelius realiam Baltoskandijos šalių kultūriniam, ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui bei susivienijimui. Trečia, šis veikalas buvo tarsi iššūkis, mažų tautų mestas didžiosioms Antrojo pasaulinio karo sūkuryje, siekiant sukurti tada nors ir utopinį, tačiau perspektyvų Europos (kartu ir pasaulio) mažų ir didelių valstybių bei jas sudarančių nacijų optimalaus bendradarbiavimo modelį, turint vieną aiškų tikslą – išsaugoti tarpnacionalinę pusiausvyrą ir garantuoti maksimalų tarptautinį saugumą.
Taigi šiame darbe K. Pakštas aptarė Baltijos valstybių bendradarbiavimo galimybes ir būtinybę, nurodė bendras Baltoskandijos konfederacijos – politinio, ekonominio, kultūrinio ir karinio bloko – kūrimo gaires. K. Pakštas stengėsi atkreipti politikų dėmesį į tai, kad ir mažosios valstybės gali išlikti nepriklausomos, jei mokės tinkamai išnaudoti tarptautinės diplomatijos teikiamas galimybes. Taip profesorius paneigė klasikinę F. Ratcelio (F. Ratzel) geopolitikos teoriją, pagal kurią stipresnės valstybės neišvengiamai grobia silpnesnes kaimynes. Anot K. Pakšto, ateityje susivienijusios ir pasirinkusios vieningą bei lanksčią užsienio politiką nedidelės Baltoskandijos regiono šalys turėtų stengtis laviruoti tarp didžiųjų valstybių ir nepasiduoti nė vienos iš jų įtakai ar pernelyg didelei globai.
Tokią išvadą prieina profesorius, kuris, svarbu pastebėti, darbą „Baltoskandijos konfederacija“ rašė pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje. Taigi tuomet K. Pakštas jau galėjo remtis skaudžia istorine patirtimi – nesusivienijusios jaunos Pabaltijo šalys, nors ir pasirinkusios neutralią poziciją, greitai didžiųjų kaimynių buvo pasidalytos ir aneksuotos...

Baltoskandijos idėjos kilmė

Išties Baltijos šalių vienijimosi idėja išsirutuliojo gana anksti ir daugelio politikų bei intelektualų buvo rimtai svarstoma. Įdomu, kad, kaip teigia istorikas G. Rauchas, pirmieji apie panašaus pobūdžio projektą mąstė grupė lietuvių publicistų, Pirmojo pasaulinio karo metais svarstę unijos su Latvija galimybę. Pabaltijo šalių atstovai Vakarų Europoje irgi rėmė federacijos įkūrimo Baltijos šalyse idėją. Suomių aktyvistai ją dar labiau plėtojo, pasiūlydami kartu su Skandinavijos šalimis kurti Šiaurės Europos valstybių bloką.
Tačiau tik 1928 metais prof. Stenas de Geras (Sten de Geer), kalbėdamas apie iš Skandinavijos ir Baltijos valstybių sudarytą geografinį regioną, pirmą kartą pasiūlė jį vadinti Baltoskandija. Šio termino atsiradimas ir dabar galėtų būti traktuojamas kaip pirmasis bandymas geografiškai nuo Rusijos lygumų atskirti po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę išsikovojusias Baltijos šalis ir jas laikyti Skandinavijos regiono dalimi. Vis dėlto dar keletą metų Baltoskandijos terminas nebuvo vartojamas. 1934 metais K. Pakštas Baltoskandijos tema keliuose Skandinavijos šalių universitetuose skaitė paskaitas, kurios neretai baigdavosi karštomis diskusijomis. Labiausiai visus dominęs klausimas ir buvo, kuriam regionui (Rusijos ar Skandinavijos) turėtų būti priskiriamos Lietuva, Latvija ir Estija. Iš tiesų Baltoskandijos terminas trims neseniai susikūrusioms Pabaltijo valstybėms tuo metu turėjo ir labai didelę politinę reikšmę. Jo vartojimas liudijo, kad šios šalys jau pripažįstamos savarankiškomis ir priskiriamos daugiau europiniam skandinavų regionui negu bolševikinei Rusijai. Taigi iš dalies ir dėl K. Pakšto pastangų Baltoskandijos terminas buvo dažniau pradėtas vartoti spaudoje bei įgavo platesnį pripažinimą.

Baltoskandija – Šiaurės šalių blokas

Pagal K. Pakštą, Baltoskandijos konfederaciją galėtų sudaryti Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija ir Danija. Šias šalis jungia gilūs kultūriniai, lingvistiniai ir ekonominiai ryšiai, kurių pagrindu ir galėtų būti kuriama septynių Baltijos jūrą supančių valstybių konfederacija.
Baltoskandija, anot K. Pakšto, galėtų būti itin patvarus ir stabilus Šiaurės šalių blokas. Ir nors ją sudarančios valstybės buvo įvairaus dydžio, nė viena iš jų neturėjo tiek gyventojų ar ekonominio, politinio bei karinio potencialo, kad galėtų kelti realią grėsmę vidinei konfederacijos pusiausvyrai. Vadinasi, realaus pavojaus, kad kuri nors valstybė imtų dominuoti regione, praktiškai nebuvo. Matyt, todėl Baltoskandijos konfederaciją K. Pakštas pavadino „beveik idealiai galios pusiausvyros požiūriu subalansuotu kraštu, turinčiu aiškias ovalo formos ribas ir sudarančiu harmoningą geografinį vienetą“.
Be abejo, kad toks valstybių darinys galėtų sėkmingai veikti, pasak K.Pakšto, turėtų būti sukurta bendra valdančiųjų institucijų sistema, suderinti tarptautiniam bendradarbiavimui svarbūs teisiniai, ekonominiai principai. Taip pat viena svarbiausių sąlygų, galinčių užtikrinti stabilumą Baltoskandijos konfederacijos viduje, būtų aiškiai nustatytos valstybių sienos, kurias pripažintų ir gerbtų kiekviena konfederacijos narė. Juk išties buvo mažai tikėtina, kad Baltoskandiją sudarančios tautos kada nors taps panašios į JAV, „verdantį tautų katilą“, ir sugebės gyventi be sienų.
Taip pat, K. Pakšto požiūriu, Baltoskandijos šalys, išlaikydamos savo kultūrinę įvairovę, galėtų nesunkiai suvienyti jėgas bendrai gynybai nuo agresorių. Pasak profesoriaus, tokia valstybių asociacija ar konfederacija, pasiekusi atitinkamą ekonominį lygį, būtų pajėgi karo metu sudaryti mažiausiai dviejų milijonų gerai aprūpintas karines pajėgas (sudarytas iš laivyno, oro ir žemės dalinių). Su tokia jėga, prilygstančia Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijos turėtai karinei galiai, Baltoskandijos regionas, net ir iškilus didelėms grėsmėms, būtų gerai apsaugotas, o Baltijos jūra liktų saugi ir draugiškai nusiteikusioms valstybėms atvira zona.

Baltoskandija – valstybių asociacija arba konfederacija

K. Pakštas kalbėjo apie dvi galimas Baltoskandijos šalių politinio ir karinio vienijimosi formas. Anot profesoriaus, iš Baltijos jūrą supančių šalių galėtų susikurti valstybių asociacija arba konfederacija. Pirmuoju atveju Baltoskandijai, kaip politiniam dariniui, bendra Konstitucija nėra būtina, o svarbiausią valdžios organą – Baltoskandijos Komitetą – turėtų sudaryti kiekvienos šalies parlamentų nariai. Ši institucija formuluotų bendrą gynybinę politiką, parinktų optimaliausią užsienio politikos variantą, taip pat asociacijos viduje skatintų kultūrinį ir ekonominį bendradarbiavimą. Komitetas atstovautų iškart visoms septynioms šalims įvairiose tarptautinėse konferencijose ar tokiose organizacijose kaip Tautų Sąjunga.
Kitu atveju, jeigu būtų bandoma kurti Baltoskandijos konfederaciją, šis politinis blokas turėtų priimti bendrą Konstituciją, kuri galėtų būti panaši į JAV ar Šveicarijos, tačiau ne tokia pat. Ši konfederacija būtų sudaroma iš septynių savarankiškų šalių, turinčių skirtingas kalbas ir kultūras. Pagal priimtą Konstituciją, anot K.Pakšto, veiktų JAV pavyzdžiu sudarytas Baltoskandijos Kongresas ir Senatas. Kiekvienas Kongreso narys atstovautų 100 tūkst. savo šalies gyventojų, todėl jų būtų 241. O Senate kiekvienai šaliai atstovautų 10 senatorių, tad iš viso jų būtų 70. K. Pakštas nurodo, kad Baltoskandijoje turėtų būti keturios bendros ministerijos: Užsienio reikalų, Krašto apsaugos, Finansų ir Komunikacijos. Pastaroji reguliuotų tarptautinius santykius konfederacijos viduje. K. Pakšto nuomone, visoms šalims vienos valiutos (kaip ES euras šiandien) nebūtų. Bendros kalbos klausimą K. Pakštas sprendžia, siūlydamas kiekvienai tautai turėti dvi oficialias kalbas – gimtąją ir bendrą Baltoskandijos konfederacijos – anglų arba švedų.
Kaip teigia K. Pakštas, faktas, kad Baltoskandiją sudarytų trys monarchinę ir keturios respublikinę valdymo formą turinčios valstybės, sklandžiam bendradarbiavimui trukdyti neturėtų. Įdomiai skambėjo K.Pakšto pasiūlymas Švedijos karaliui suteikti Baltoskandijos imperatoriaus titulą... Tačiau su teiginiu, kad Skandinavijos monarchijų valdymas prieškariu buvo tikrai demokratiškesnis už daugelio respublikinių valstybių, ginčytis, matyt, nelabai galime.
Pastebėtina, kad švedai keletą kartų minimi neatsitiktinai. Švedija, būdama didžiausia ir centrine Baltoskandijos regiono valstybė, anot K.Pakšto, galėjo lemti šio stabilaus politinio Baltijos ir Skandinavijos šalių bloko susidarymą. Būtent iš šios valstybės buvo laukiama iniciatyvos, tad K.Pakštas gana anksti įkūrė ir 1933-1939 metais pirmininkavo Lietuvių – švedų draugijai. Palaikydami profesoriaus idėją užmegzti glaudesnius Lietuvos ryšius su Švedija, Kauno politinio klubo nariai Lietuvos universitete įsteigė Švedų kalbos ir literatūros katedrą. Už pastangas suartinti dvi tautas 1934-aisiais Švedijos vyriausybė K. Pakštą apdovanojo garbingu Andree medaliu, vėliau (1939m.) profesorių paskelbė Vazos ordino pirmojo laipsnio riteriu. 1938 metais K.Pakštui paskirtas ir Latvijos Trijų žvaigždučių ordinas.

Baltoskandijos idėjos įgyvendinimo galimybės prieškariu

Akivaizdu, kad iš šių bendrų Baltoskandijos konfederacijos projekto gairių numatyti, ar išties sėkminga būtų tokio geografiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais bei kariniais ryšiais susijusi Baltoskandijos regiono valstybių konfederacijos veikla, gana keblu. Su tuo sutinka ir pats K. Pakštas, pridurdamas, kad „vienam žmogui detaliai išdėstyti tokio projekto struktūrą praktiškai yra neįmanoma“. O ir svarbiausias šio veikalo tikslas buvęs ne preciziškai išdėstyti, kaip turėtų atrodyti Baltoskandijos konfederacija, bet pamėginti dar kartą įrodyti, jog Baltijos šalys gali ir turi bendradarbiauti, kad galėtų išvengti didžiųjų valstybių agresijos. K. Pakšto teigimu, tik turėdamos bendrą užsienio ir saugumo politiką Baltoskandijos regionui priklausančios palyginti nedidelės šalys galės išsaugoti savo nepriklausomybę.
Ar buvo kada nors bandoma įgyvendinti aplink Baltijos jūrą supančių valstybių vienijimosi idėją? Be abejo, bendradarbiavimas įvairiose srityse tarp šio regiono šalių vyko jau iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Tada Baltijos šalys, jausdamos didelę bolševikinės Rusijos grėsmę ir siekdamos savo valstybių nepriklausomybės užtikrinimo bei saugumo, bandė pačios sudaryti daugiašalį gynybinį Pabaltijo aljansą. Deja, bendradarbiavimas tarp Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos nebuvęs sėkmingas. Viena svarbiausių to priežasčių – vidinis sąjungininkių – Lietuvos ir Lenkijos – konfliktas dėl Vilniaus krašto, taip pat komplikuota Klaipėdos krašto padėtis.
Iširus šiai realiai nieko nespėjusiai nuveikti penkių šalių gynybinei sąjungai, daugiau bendradarbiauta dvišaliu pagrindu. Pavyzdžiui, Latvija ir Estija, Suomija ir Švedija, Lietuva ir Švedija tarpusavio ryšius daugiausia plėtojo kultūros bei ekonomikos srityse, o kiek nors didesnių politinių – karinių įsipareigojimų buvo vengiama. Politikai, ypač skandinavai, į artimesnio bendradarbiavimo projektus bendros užsienio politikos ar gynybos klausimais žiūrėjo gana santūriai. Jiems politiniais ryšiais susieti savo valstybes su Estija, Latvija ar nuolat dėl Vilniaus kovojančia Lietuva būtų reiškę neišvengiamą santykių su prieškario totalitarinėmis valstybėmis – Sovietų Sąjunga ir Vokietija – komplikavimąsi bei nenaudingą įsitraukimą į Vidurio Europos ginčus.
Svarbus faktas yra tai, kad 1934 metais trys Pabaltijo šalys dar kartą bandė vienytis ir sudarė Baltijos Antantės sutartį. Šiam žingsniui ryžtis Lietuvą, Latviją ir Estiją labiausiai skatino didėjanti grėsmė iš nacistinės Vokietijos, kur 1933-iaisiais į valdžią atėjo Hitleris. Baltijos Antantės sutartimi, anot istoriko Česlovo Laurinavičiaus, trys Baltijos šalys pirmą kartą įsipareigojo teikti viena kitai politinę pagalbą, t.y. jos tapo strateginėmis partnerėmis. Vis dėlto ir šios Baltijos Antantės valstybių bendradarbiavimo pastangos gana greitai sužlugo.

Baltoskandijos idėja šiandien

Kalbėdami apie Lietuvos užsienio politikos prioritetus, atkūrus nepriklausomą valstybę, mūsų politikai ne kartą akcentavo, kad, pasimokiusios iš prieškariu padarytų klaidų, Lietuva, Latvija ir Estija turėtų kiek įmanoma labiau bendradarbiauti. Taigi Lietuva, vėl tapusi savarankiška, iš pradžių palaikė idėją kurti bendras Baltijos šalių institucijas, atstatyti 1934 metų Baltijos Antantę ir pan. Bandyta net kurti šių trijų valstybių karinę organizaciją.
Tačiau pastarajai iniciatyvai nelabai pritarė Vakarai, tad apsiribota tokių bendrų karinių darinių kaip Baltbatas, Baltnetas, Baltronas sudarymu.
Su Skandinavijos šalimis šiandien taip pat bendradarbiaujama. Lietuva, Latvija ir Estija dalyvauja ES vykdomoje „Šiaurės dimensijos“ programoje. Įdomu, kad šį kartą iniciatyvos skatinti Baltoskandijos šalis artimiau bendradarbiauti ėmėsi Suomija. Būtent šios šalies premjeras Paavo Lipponen 1997-aisiais pirmą kartą oficialiai pateikė tokios idėjos metmenis. 2000 metų ES viršūnių susitikime Feiroje buvo patvirtintas pirmasis „Šiaurės dimensijos“ veiksmų planas.
„Šiaurės dimensija“ geografiškai apima didesnę Šiaurės Europos dalį nei K. Pakštas buvo priskyręs Baltoskandijai. Dabar minėta ES programa taikoma Baltijos jūros, Šiaurės-Barenco bei Arkties regionams. O bendradarbiaujama, sprendžiant energetikos, atominių elektrinių saugumo, transporto infrastruktūros, miškų bei gamtos apsaugos, teisingumo, darbo jėgos, socialinės ir sveikatos apsaugos, prekybos ir ekonomikos bei kitus klausimus.
Bene svarbiausias „Šiaurės dimensijos“ tikslas - nukreipti ES dėmesį ir jos strateginius interesus Šiaurės Europos link ir šitaip išlaikyti balansą tarp dviejų Europos polių - pietų ir šiaurės - polikos bei ekonomikos srityse. To siekiama per aktyvesnį bendradarbiavimą su Rusija (ypač Šiaurės vakarų regionu), panaudojant jos energijos resursus bei gamtinius išteklius ES valstybių reikmėms tenkinti. Įdomu, kad K. Pakšto Baltoskandijos konfederacijos projekte kaip tik buvo pabrėžiama atsiribojimo nuo Rusijos bei nepasidavimo bet kokios kitos didelės šalies įtakon būtinybė.
Be abejo, turime prisiminti per paskutinius penkiasdešimt metų įvykusius svarbius teigiamus vidinius pokyčius tiek Rusijoje, tiek ir pačioje Europoje. Tačiau dar ir šiandien tarptautiniuose santykiuose valstybės neretai vadovaujasi tais pačiais kietosios Realpolitik principais. Tad šiuo atveju pasikliauti Rusija, kaip vieninteliu energijos išteklių tiekėju, būtų ne itin protinga. Tačiau, nors būdų, kaip šioje srityje sumažinti Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos, kol kas nėra daug, ši problema turėtų būti rimtai svarstoma. Dabar Lietuvos indėlis į „Šiaurės dimensiją“ yra jos bendradarbiavimas su Rusija, sprendžiant santykių su Kaliningrado sritimi klausimus. Šia prasme labai svarbi buvo 2000 metais paskelbta dvišalė Lietuvos - Rusijos Nidos iniciatyva bei sutarties su Rusija dėl tranzito pasirašymas.
Taigi lyginti K. Pakšto Baltoskandijos konfederacijos idėją su šių dienų ES „Šiaurės dimensija“ galime tik iš dalies. Tačiau panašu, kad, nors ir žemesniu lygmeniu, ilgą laiką K. Pakšto skatintas Baltoskandijos regiono šalių bendradarbiavimas jau įgauna pagreitį. Šiandieninė ES vizija, kurią Europos Konventas „nupiešė“ Konstitucinės sutarties projekte, ko gero, atspindi, o gal ir pranoksta pačias toliaregiškiausias K. Pakšto idėjas...

Šarūnė LAPINSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"