Bagdado pamokos
Apie irakiečius, amerikiečius ir dar kai ką

JAV kariškiai apieško irakiečius

Berniukai, amerikiečių kario prižiūrimi, renka ir krauna į krūvą po karo Irake laukuose išmėtytas nesprogusias minosvaidžio minas EPA-ELTA nuotraukos

Antrasis Persijos įlankos karas priminė blogai surežisuotą tragikomediją. Pasaulį stebinęs diktatorius S.Huseinas vieną dieną dingo, o jo išgirtoji armija, keletą savaičių rodžiusi ganėtinai vangų pasipriešinimą, savo sostinės prieigose tiesiog išgaravo. Žadėtojo Bagdadogrado (S.Huseinas labai mėgdavo pabrėžti, kad įsiveržėlių Bagdade laukia toks pat pragaras, kaip ir vokiečių Stalingrade) mes neišvydome. Atvirkščiai, susidarė įspūdis, kad didžioji gausios irakiečių armijos dalis tiesiog išsivaikščiojo po namus.
Nutilo įvairaus masto ekspertai ir prognozuotojai. Užsičiaupė didžioji dalis protestuotojų. Net arabai, keikę Vakarų imperialistus, su nuostaba žiūrėjo į televizorių ekranus, kur džiūgaujančios minios batais spardė nuverstą S.Huseino statulą. Pasaulį ištiko lengvas šokas, o pacifistinė rusų demonstracija Maskvoje įvyko tą dieną, kai amerikiečių tankai netrukdomi įvažiavo į Irako sostinės centrą.

* * *

Vertinant karą iš istorinės perspektyvos, tenka pripažinti, kad šis karas dar kartą pademonstravo vakarietiškos kariavimo koncepcijos pranašumą. Padarykime nedidelį ekskursą į praeitį. Nuo senovės varžėsi du kariavimo būdai. Rytiečiai, atstovaujantys dažniausiai (bet ne visada) Azijos tautų gyventojams, pasiremdavo savo armijų gausa. Nekalbame apie karus, kai akivaizdžiai skirdavosi technologinis kariaujančių pusių lygis. Tokių karų pasitaikydavo net ir XX amžiuje. Karo istorikai gerai žino Italijos ir Etiopijos karą 1935–1936 metais, kai puikiai ginkluota Musolinio armija kovėsi prieš etiopus, ginkluotus daugiausia šaunamaisiais ginklais. Beje, net tada etiopų pralaimėjimą nulėmė ne tiek kokybinė puolančiųjų ginklų persvara, kiek pačių etiopų karo vadų klaidos. Štai jau pirmieji europiečiai, pasirodę Indijoje dar kolonijinės eros priešaušryje, XVII-XVIII a., buvo ganėtinai nustebę, kaip prieš keletą tūkstančių ar net šimtų europietiškai apmokytų kareivių traukdavosi šimtatūkstantinės vietinių radžų ir sultonų armijos, kurios visai nenusileisdavo atėjūnams savo ginkluote, vien tik karine disciplina. Tik vėliau užkariautojai įsitikino, kad pergalė kovos lauke kokioje Indijoje ar Kinijoje nieko nereiškė – pralaimėjusieji po kelių savaičių galėdavo atvesti tokią pačią armiją. Viskas prasidėdavo iš naujo.
Azijietiškas kariavimo būdas reiškė ne tik gausesnį priešą, bet ir pačios šalies požiūrį į savo karius. Kaip vertinamos savo žmonių gyvybės, nuo to priklauso ir kariavimo būdas. Žinoma, kad po dviejų pasaulinių karų ir europiečiai nusipelnė kraugeriškų kariūnų etiketės, vienok nuo pat viduramžių pradžios europiniai karai buvo nepalyginamai ramesni už Azijos žemyne siautėjusias karo audras. Jei kada didelės invazijos paliesdavo ir Europą, net ir šiuo atveju stengtasi kariauti kokybe. Net kryžiaus žygių metu užkariautas teritorijas Artimuosiuose Rytuose nuo musulmonų dažnai gindavo tik tankus gerai įtvirtintų pilių tinklas ir negausūs riterių būriai.
Mūsų žemyne buvo ir išimčių – niekam ne paslaptis, kad Rusija visais savo istorijos periodais kare pasikliaudavo kiekybine persvara. Dar XVI amžiuje lietuviai ir lenkai karo lauke mušdavo kelis, o neretai ir keliolika kartų gausesnes maskvėnų pajėgas (o imti apsuptų pilių mūsiškiai nemokėjo). Rusų kario kokybę pataisė Petro I reformos, tačiau ir po to nevengta „užmėtyti priešus kepurėmis“. Ryškiausias to pavyzdys buvo Antrasis pasaulinis karas, kai Sovietų Sąjungai tik didžiulių aukų kaina pavyko stabilizuoti frontą ir pereiti į puolimą. Žmonių gyvybės pirmajai socialistinei valstybei nieko nereiškė, svarbiausia buvo pergalė ir naujų teritorijų prijungimas. Kai rusai milijonais kareivių užkimšdavo savo frontų plyšius ir spragas, netgi vokiečiai stengėsi kariauti techniniu pranašumu. Priešingu rusams pavyzdžiu galima laikyti Japoniją, kuri Antrajame pasauliniame kare stengėsi išnaudoti savo mobilumą. Neturėdami daug karinės technikos, japonai sumaniai sukoncentruodavo savo turimus išteklius svarbiausių kautynių rajonuose ir veržliai stūmėsi į priekį. Bet ir čia jie nebuvo visagaliai – įsivėlę į nesutarimus su Kinija, jie vis puolė ir puolė, bet visos šalies užimti nepajėgė. Kinijos vadovas Čan Kaiši dažnai skųsdavosi savo kolegai JAV prezidentui, kad frontuose viena kiniečių armija kovingumu ir savo galia prilygsta vienai japonų divizijai.
Verta pakomentuoti ir vakarietišką kariavimo būdą Antrajame pasauliniame kare. Amerikiečiai ir anglai visada stengėsi kariauti siekdami išvengti didelių nuostolių. Kai tik jie suprasdavo, kad situacija jiems nepatogi, jie palikdavo karinę techniką ir stengdavosi evakuoti žmones. Tokia buvo Diunkerko operacija 1940 metais, kai prie jūros kranto Šiaurės Prancūzijoje prispaustas anglų ekspedicinis korpusas su prancūzų kariuomenės likučiais metė visą sunkiąją ginkluotę ir pasitraukė iš žemyno. Sovietų Sąjunga netgi „gynybinį“ karą su Vokietija pradėjo turėdama įspūdingą žmonių ir karinės technikos persvarą. Už gėdingus pralaimėjimus pirmaisiais karo mėnesiais rusai turėtų dėkoti nevykėliams savo generolams, planavusiems prieš vokiečius kariauti puolamąjį karą priešo teritorijoje ir neįvertinusiems Vokietijos smūgio padarinių. Beje, J.Stalinas mėgdavo sakyti, kad „mums pigi pergalė nereikalinga“.
Kiek skiriasi sovietinė ir „bjauriųjų imperialistų“ mąstysena, galime pailiustruoti dar vienu labai iškalbingu pavyzdžiu. Prieš keletą metų kino teatruose rodytas amerikiečių kino filmas „Gelbstint eilinį Rajaną“, kur rodomas sovietiniam žmogui, išgyvenusiam Antrąjį pasaulinį karą, neįtikėtinas dalykas – speciali kariškių komanda iš priešakinių fronto linijų turi skubiai išvežti eilinį kareivį, kurį nuspręsta išsaugoti, sužinojus, kad kiti jo broliai jau žuvo kare. Šioje vietoje eilinį garbaus amžiaus rusų frontininką turėtų užėsti pavydas – nebuvo tokių dalykų rusų armijoje, nebuvo… Niekam ir į galvą neateidavo ką nors panašaus daryti. O kažkada rodytas ašaringas filmas apie rusų kareivėlį, gavusį dešimt dienų atostogų ir nespėjusį aplankyti motinos, yra eilinė apgaulė: kareivių atostogos tuo laikotarpiu buvo tik Vermachte ir tik iki Vokietijos nesėkmių pradžios. Tiesa, ne paslaptis, kad rusų kareiviai, patekę į priešo nelaisvę, po išlaisvinimo gaudavo kelerius metus „atostogų“ šaltose savo tėvynės vietose.
Vakarų sąjungininkai bevelijo kariauti tada, kai būdavo užtikrinti savo persvara. Todėl ir Antrasis frontas buvo atidarytas Normandijoje tik 1944 metų birželį, kai puolantieji turėjo nenuginčijamą pranašumą. Pavyzdžiui, lėktuvų jie turėjo 22 kartus daugiau negu vokiečiai. Po Perl Harboro užpuolimo 1941 metų pabaigoje japonai kurį laiką turėjo pranašumą Ramiajame vandenyne, tačiau jau po poros metų jų pramonė ėmė išsikvėpti. O amerikiečiai atstatė savo karo laivyną ir lėtai, bet sistemingai stūmėsi į priekį – nuo 1943 metų jie sugebėdavo pastatyti po naują lėktuvnešį per mėnesį, o japonai nesugebėjo pabaigti net tų, kuriuos jau buvo pradėję.
Panašiai buvo ir pirmojo Persijos įlankos karo metais, 1991–aisiais. S.Huseinas mėgo kariauti kaip ir jo kumyras J.Stalinas – skaičiumi. Milijoninė irakiečių armija, užėmusi mažytį Kuveitą, žvangino gausybe ginklų (daugiausia sovietų ar prancūzų gamybos) ir žadėjo įnirtingai gintis. Laukta ilgo ir kruvino karo, tačiau grobikus palaužė kelias savaites trukęs jų pozicijų bombardavimas. Tūkstančiai kareivių pasidavė be mūšio, o tankai ir pabūklai virto rūkstančiu metalo laužu.
Šį kartą viskas vyko žymiai greičiau. Tikslieji ginklai leido iki minimumo sumažinti paklaidų tikimybę. Nukrypimų nuo taikinio buvo, tačiau tai nelygintina su „kiliminiu“ vietovių bombardavimu, amerikiečių naudotu Vietname ar rusų vis dar naudojamu Čečėnijoje. Sulaukę aktyvesnio pasipriešinimo, sąjungininkai paprasčiausiai paskambindavo į štabą ir paprašydavo raketų bei sraigtasparnių pagalbos. Palaužus pagrindinius irakiečių pasipriešinimo židinius, oficialusis karas greitai pasibaigė.

* * *

Laimėję tikrą karą, sąjungininkai pralaimėjo propagandinį karą. Pirmiausia nepavyko pakeisti viešosios vakariečių nuomonės. Mus suprantame, kad didžioji protestuotojų prieš karą dalis, net tarp europiečių, buvo emigrantai musulmonai. Tačiau bendra nuotaika buvo prastoka, nes, pabūgusi savo piliečių, dauguma Europos valstybių karo atžvilgiu laikėsi pabrėžtinai neutraliai arba net priešiškai. Po karo priešiškumas iš kolegų pacifistų pusės JAV ir Didžiosios Britanijos vadovams ne tik nesumažėjo, o net padidėjo. Nugalėtojai nerado (bent kol kas) įtikinamų įrodymų, kad S.Huseinas turėjo masinio naikinimo ginklų, o ir jo pikti kėslai, pasirodo, buvo gerokai išpūsti, siekiant pradėti karą. Čia sujudo ir nugalėtojų šalių visuomenė, reikalaudama pasiaiškinimų. Triukšmas tik didės, jei nebus duota aiškių atsakymų, ar tikrai irakiečiai turėjo draudžiamos ginkluotės. Jei karas tikrai pradėtas dėl naftos, kaip sako cinikai, tai ir šis pretekstas nepasiteisino, nes irakietiškos naftos eksportas neatperka karo ir pokario išlaidų.
Aktyviajai karo fazei pasibaigus, prasidėjo rusenantis partizaninis karas. Pentagono generolų garbei pažymėtina, kad jie turėjo drąsos tai pripažinti. Rusų generolai kur kas bailesni – jiems karas Čečėnijoje vis dar tik „antiteroristinė operacija“. Iraką okupuojančių pajėgų vadovybei tenka spręsti, kaip su tuo partizaniniu karu kovoti. Vietiniai žmonės yra karšto būdo, o ir ginklų išsibėgioję kareiviai turi dar daug…
JAV su savo sąjungininkais britais sulaužė vienos iš „blogio ašies“ – Irako sprandą. Praėjus keletui mėnesių po karo pabaigos aiškėja, kad tai buvo silpniausia tos ašies vieta. Kitos blogųjų kompanijos narės – Iranas ir Šiaurės Korėja – tikrai turi ir sparnuotąsias raketas, ir gal net atominį ginklą. Nusileisti nežada nei iraniečiai, nei Šiaurės korėjiečiai. Ar verta kariauti? Atsakymo į šį klausimą dar nėra.
Neseniai sužinojome, kad nukauti S.Huseino sūnūs. Ar tai reiškia pasipriešinimo pabaigą? Vargu. Žuvę šalies lyderiai gausių (būkime realistai) jų šalininkų akyse įgauna kankinių aureoles. Irako okupacija visais atvejais užtruks keliolika mėnesių. Išlaikyti okupacinę kariuomenę nėra pigiau negu kariauti. Amerikiečiai taip pat labai jautriai reaguoja į savo kareivių žūtį. Tuo jie skiriasi nuo rusų, kuriems keli šimtai cinkuotų karstų per metus – beveik taikos meto norma. Šiandien dar neaišku, kas valdys Iraką po to, kai svetimi kareiviai išeis. Ar nepasikartos čia Afganistano variantas, kai po sovietų pasitraukimo šalis paniro į kruvinų vaidų dešimtmetį?
Pralaimėjo netgi tie, kurie tikėjosi, kad karas išgelbės JAV ekonomiką nuo sąstingio. Dolerio kursas nustojo smukti, bet šalis metus baigė su rekordiniu deficitu. Kokio nors ūkio atsigavimo dar reikės palaukti. O prieš akis – prezidento rinkimai 2004 metų rudenį. Kas išgelbės Dž.Bušo populiarumą? Ar nepasikartos istorija, nutikusi su dabartinio JAV prezidento tėvu, kai pirmąjį Persijos įlankos karą laimėjęs Dž.Bušas vyresnysis pralaimėjo rinkimus B.Klintonui? Britų premjero galimybės kituose parlamento rinkimuose dar menkesnės.
Po šio pavasario vienu ekscentrišku diktatoriumi tapo mažiau. Bet pasaulyje netapo ramiau. Netgi neaišku, kas priešinasi okupacinei kariuomenei – S.Huseino šalininkai ar ta nesugaunamoji „Al Qeada„?
Kas laimėjo šiame kare? Nebent Lenkija, besąlygiškai parėmusi sąjungininkus ir dabar pretenduojanti tapti didžiąja valstybe. Bet net ir ji dar turės palaukti Irako okupacijos atomazgos. Kokia ji bus, dar niekas nežino.

Antanas UOSIS

© 2003"XXI amžius"