Horizontai

Nesėkmės kamuoja Didžiąją Britaniją

Dar neseniai Vokietijai ir Prancūzijai Versalyje švenčiant „jungtuves“, kuriant planus apie jungtinę abiejų šalių pilietybę ar jųdviejų vadovavimo suvienytai Europai utopijas, Didžiajai Britanijai „beliko braukti džiaugsmo ašaras“.
Taip ironiškai apie pokyčius Europoje kalba JAV politikos apžvalgininkai. Dera pastebėti, kad aprašytoji scena yra permainingos trišalių santykių evoliucijos rezultatas, nes dar prieš keletą mėnesių šiam trišaliam trikampiui savo sąlygas diktavo Amerikos valios Europoje ambasadore tapusi Didžioji Britanija.
Istoriniu požiūriu, Vokietijos ir Prancūzijos santykių apvainikavimas turėjo precedentų – tarp vokiečių kanclerio Konrado Adenauerio ir prancūzų prezidento Šarlio de Golio ir 1963-aisiais – būtent tada, kai Didžioji Britanija išgyveno ne pačius geriausius, o gal net ir sunkiausius laikus. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija taip pat kurį laiką buvo pristigusi gerų naujienų vyriausybei: Izraelio vadovas Arielis Šaronas sabotavo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos pastangas surengti konferenciją Palestinoje, o Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas pašiurpino Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką į Paryžių pakviesdamas kontroversiškąjį Zimbabvės lyderį Robertą Mugabę. Maža to, besistengdama išlaikyti draugiškus santykius su kaimyninėmis valstybėmis, Jungtinė Karalystė savo bendražygės JAV pasitarimuose įgavo šalutinį vaidmenį ir, galima sakyti, liko anapus durų.
Politikos analitikai kandžiai pašiepia kiekvieną Tonio Bleiro užsienio politikos nesėkmę, pabrėždami, kad ir pats valstybės vidaus gyvenimas yra matęs ir geresnių dienų. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti neseniai per šalį praūžusį Nacionalinės sveikatos tarnybos skandalą, neskaidrios veiklos įstaigos darbui tirti sutraukusį būrį įvairiausių komisijų. Taip pat gausios kritikos susilaukia geležinkelio tinklai – jie yra tokie nepatikimi, kad britai žino, jog, paskyrę susitikimą net ir gretimame mieste, jie smarkiai rizikuoja savo planais, nes net ir menkiausia audra gali sustabdyti geležinkelio darbą keletui ar keliolikai valandų. Ir štai bene svarbiausias klausimas: kiek britai dar galės panešti kasmet vis sunkėjančią mokesčių naštą, lėtai graužiančią eilinių žmonių gyvenimą.
Deja, „piktosios jėgos“ neapleidžia ne tik Didžiosios Britanijos piliečių gyvenimo, bet ir pačios šalyje dominuojančios T.Bleiro leiboristų partijos. Regis, ne taip jau ir seniai užsimezgusi įtampa tarp senosios partijos idealistų, internacionalistų, 1920-ųjų Ramzio Makdonaldo, 1940-ųjų Ernesto Bevino, 1970-ųjų Haroldo Vilsono garbintojų bei dabartinio iždo kanclerio Gordono Brauno ir „trečiojo kelio“ šalininko T.Bleiro nenustoja augusi. Pastarojo pozicija įkvėpimo, uzurpuojant tiek konservatyviųjų leiboristų, tiek konservatorių valdžią, sėmėsi iš Bilo Klintono politikos ir galutinį pavidalą įgijo susiliedama su Didžiosios Britanijos nuotaikomis po rugsėjo 11-osios, evoliucionuodama į „naująją leiboristų“ vyriausybę.
Būtent tuo metu, kai Dž.Bušo dėmesys nukrypo į terorizmą ir norą sutriuškinti Sadamo Huseino režimą, T.Bleiras kasdienes savo nuostatas pripildė Didžiojoje Britanijoje visiškai neveiksmingais elementais ir, motyvuodamas tautos emocijomis, šalies prioritetu įvardijo iššūkį terorizmui. Ministro pirmininko troškimą eiti „koja kojon“ su Amerika be didelio džiaugsmo turėjo priimti ne tik jam oponuojantys parlamentai, bet ir partijos bendražygiai.
Ir nors politikai paniškai bijo humoro laidų pašaipų ar juolab būti pajuokti animaciniuose filmuose – pro humoristų akis nepraslydo visuomenėje besiformuojanti nuomonė apie T.Bleirą. Pasaulinio garso dainininko Džordžo Maiklo videoklipe ministras pirmininkas vaizduojamas kaip ištikimas, žvalus ir visuomet savo šeimininką ginti pasirengęs pudeliukas, kaip atlygį už tokį nuolankumą gaunantis galimybę lyžtelėti ranką Dž.Bušui. Tačiau, pasak buvusio Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento darbuotojo, tarptautinių studijų Kembridžo universitete vadovo Stefano Halperio, politinėje arenoje Didžiosios Britanijos lyderis atrodo kaip „pudeliukas be atlygio“.
Vaitholo darbuotojai (Vaitholas – Londono gatvė, kurioje yra valstybinės įstaigos, perk. prasme – Didžiosios Britanijos vyriausybė – J.Ž.) prisimena, kad „geležinei ledi“, Margaretai Tečer, dėl jos bičiulystės su Ronaldu Reiganu teko iškęsti panašią visuomenės reakciją. Tačiau tarp „anuomet“ ir „dabar“ yra ryškus skirtumas: tada M.Tečer sugebėjo išspausti naudą iš Amerikos. Tą liudija žymi Amerikos parama britams kare dėl Folklendų salyno bei daugelis kitų dalykų. Šiandien britai nemato jokio atlygio: jokios pagalbos dėl neramumų Šiaurės Airijoje, jokio bendradarbiavimo saugant Jungtinės Karalystės oro erdvę ar išsaugojant prestižinių automobilių gamintoją kompaniją „Rolls Royce“. Maža to, Didžioji Britanija jaučiasi praradusi svarias pozicijas.
Vašingtono planai pulti Iraką papiktino senojo žemyno galinguosius ir privertė juos vienytis, kai tuo metu itin proamerikietiškai nusiteikusi Didžioji Britanija turėjo „likti už borto“. Ministro pirmininko palankumas Dž.Bušo ketinimams suskaldė senąją leiboristų jėgą. Ir pačiam T.Bleirui nebėra kur trauktis: be slaptos nuoskaudos, kad Vašingtonas visiškai nerodė noro dalytis konkretesnėmis planuojamo puolimo detalėmis; nesutiko su transatlantinės bendruomenės reikalavimais Jungtinių Tautų inspektoriams duoti daugiau laiko; ar abstrakčių JAV prezidento pareiškimų apie Amerikos draugus ir sąjungininkus, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas neturi ko parodyti tautai ar tarptautinei bendruomenei ir dėl to gali netekti savo posto.
Dera pabrėžti, kad prieš pradedant karą Irake tik 12 proc. Didžiosios Britanijos piliečių rėmė karą prieš Iraką be Jungtinių Tautų pritarimo. Anot iždo kanclerio Dž.Brauno, Antonį Edeną Sueco operacijoje rėmė kur kas daugiau žmonių.
Kas keisčiausia, jog Vašingtonas visiškai neskubėjo įteisinti Jungtinės Karalystės vaidmens Irako dramoje. Jeigu šitaip būtų elgiamasi ne su T.Bleiru, toks atsainus JAV požiūris galbūt ir nesulauktų milžiniško viso pasaulio užsienio reikalų ministerijų dėmesio. Juk būtent šio žmogaus iniciatyvos ir diplomatinių sugebėjimų dėka rugsėjo 11-osios teroro aktai prieš JAV buvo pripažinti išpuoliu prieš civilizuotą pasaulį apskritai.
Vykdydamas stiprią politiką T.Bleiras nusprendė laikytis atokiau nuo Europos, ir tai dabar ima atsigręžti prieš jį patį. Savo išmoninga diplomatija jis suteikė JAV galimybę priešintis Saugumo Tarybos nutarimams, tačiau neaišku, ar ir tai neatsigręš prieš jį.
Dabar, kai žvanginimas ginklais eina į pabaigą, Irako ateitis balansuoja ties slidžia riba, kaip, beje ir T.Bleiro. Regis, istoriškai žymus angloamerikietiškas bendradarbiavimas neturėtų pakenkti Didžiosios Britanijos ministro pirmininko autoritetui ar juolab vadovavimui vyriausybei. Tačiau daugelis politikos analitikų neatmeta galimybės, kad ilgiau nei tikimasi užsitęsęs karas Irake ir jo pasekmės nuves T.Bleiro vyriausybę į žlugimą.
Įdomiai klostosi Didžiosios Britanijos reikalai ir Europos Sąjungoje, apie kurios žlugimą tarp britų valdžios pareigūnų jau prieš keletą mėnesių imta kalbėti puse lūpų. Į Europos Sąjungos reikalavimą Didžiojoje Britanijoje įvesti eurozoną turėtų atsakyti tautos referendumas, beje, nežadantis nieko gera, nes dauguma Jungtinės Karalystės įmonių griežtai pasisako prieš euro įvedimą, o didieji šalies dienraščiai skanduote skanduoja apie slaptus bendros ES valiutos pavojus.
Ar neatsitiks taip, kad su JAV siekiančiai supanašėti Didžiajai Britanijai greit pasirodys per ankšta Europos Sąjungoje ir ją pavilios uzurpatoriškai valdžiai patrauklios globalizmo idėjos, siūlančios JAV sėkmingai praktikuojamą vienapoliariškumo politiką? Štai metų pradžioje Didžiosios Britanijos iniciatyva buvo pareikštas griežtas įspėjimas dviem pagrindinėms eurozonos valstybėms - Vokietijai ir Prancūzijai dėl neleistino dydžio biudžeto deficito susidarymo. Pasitelkusi šiuo klausimu itin suinteresuotą Italiją, Didžioji Britanija pareiškė netikinti Berlyno prognozėmis, jog esamos ekonominės problemos tėra tik laikinas dalykas. Praėjusiais metais ES finansų ministrų susirinkime panašus nuosprendis buvo paskelbtas Portugalijai. Akivaizdu, kad Didžiajai Britanijai dar toli iki 3 proc. BVP biudžeto deficitą pasiekusių Vokietijos ir Prancūzijos, tačiau tokios audringos jos reakcijos į pastarųjų šalių problemas priežastys tik spėliotinos. Kai kurie politikos apžvalgininkai įsitikinę, kad po atkakliais Briuselio reikalavimais reformuoti fiskalinę ir ekonominę politikas slypi Jungtinės Karalystės noras pademonstruoti ES branduolio nepatikimumą. Tuomet visai suprantama, kodėl neseniai įvykusios Vokietijos ir Prancūzijos „jungtuvės“ privertė Didžiąją Britaniją jaustis „atgręžtai prieš faktą“. Galima numanyti, kad ir siurprizu transatlantinei bendruomenei nebuvusių „jungtuvių“ priežastys neapsiriboja ties vienoda nuomone Irako klausimu. Pasaulinių revoliucijų lopšys ir ilgalaikė pramonės bei ekonomikos hegemonė suvokė turinčios palaikyti viena kitą sunkią akimirką ir tuo parodė Didžiajai Britanijai nugarą.
Jeigu šiuo pavyzdžiu paseks ir kitos karui Irake nepritariančios Europos šalys, Didžioji Britanija gali pasijusti vieniša. Neseniai panašiai buvo kalbama apie JAV, kurią „The Wall Street Journal Europe“ pavadino „vieniša superjėga“. Dž.Bušo politika pateisino nuomones, kad Amerikai neigiami šio įvaizdžio aspektai - nė motais, ir ji didžiuojasi, galėdama puikiai funkcionuoti ir viena. Tačiau ar T.Bleiras galėtų garantuoti tokią prabangą Didžiajai Britanijai?

Justina ŽEIŽYTĖ