Prancūzai, rusai ir vokiečiai priversti slėpti nemeilę amerikiečiams

XXI a. pradžia pasaulį sudrebino teroristiniais išpuoliais JAV. Po lemtingųjų 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių JAV vyriausybė pareiškė norą ne tik kovoti su visoms Vakarų valstybėms gresiančiais pavojais, bet ir garantuoti saugumą visame pasaulyje. Tuo džiaugiasi toli gražu ne visi.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras D.de Vilpenas pirmąjį nepasitenkinimą išreiškė dar prieš prasidedant kariniams veiksmams Irake. JT Saugumo Taryba nedarė nieko, kad užtikrintų taiką šiame regione, jos vaidmenį perėmė JAV. Politikai svarsto, ar tai gerai, ar vis dėlto blogai. Tuo tarpu įtakingosios Europos valstybės JAV galioje įžvelgia grėsmę savo pačių ir kitų pasaulio valstybių suverenitetui. Naivu būtų tikėtis, kad antiamerikietiškos nuotaikos baigsis JAV armijai palikus Irako teritoriją. JAV lyderiai viešai demonstruoja savo nekantrumą, netoleranciją, o kartais net ir nenorą įsiklausyti į kitokią nuomonę. Šiandien ne vienas politikas Prancūzijos, Rusijos bei Vokietijos poziciją, prieš prasidedant karui Irake, vadina mėginimu laimėti kuo daugiau laiko S.Huseinui ir kaltina jas griebusis bet kokių priemonių tam, kad būtų sutrukdyta amerikiečiams išspręsti Irako problemas.
Prancūzija yra priversta tenkintis kur kas mažesne įtakos zona nei JAV. Oficialieji asmenys ne kartą pareiškė nė neketinantys pasitraukti iš Afrikos, mat ten net 22 buvusios Prancūzijos kolonijos esą ir pačios nenorėtų užsitraukti prancūzų nemalonės. O patys prancūzai būtų nieko prieš vėl susigrąžinti ,,Didžiosios Prancūzijos“ laikus ir pratęsti Napoleono žygius į Rytų Europą.
Amerikiečiai ir prancūzai ne visada nesutarė. Garsiąją Laisvės statulą amerikiečiams padovanojo būtent jie. Viena ryškiausių į XVIII amžiaus Prancūzijos ir JAV istoriją patekusių asmenybių markizas M.Ž.Lafajetas JAV nepriklausomybės kare vadovavo nacionalinei gvardijai. Neslepiančiųjų priešiškumo JAV būta dar tada, tačiau antiamerikietiškos nuotaikos apogėjų pasiekė šių metų kovą, kai neįtikėtinai išaugo prezidento Ž.Širako reitingai, net 87 proc. prancūzų pritarė šalies pozicijai karo Irake atžvilgiu ir net 30 proc. Prancūzijos piliečių pareiškė norintys, kad šiame kare pergalę švęstų S.Huseinas. Dabar, kai aistros aprimo, antiamerikietiškų užrašų galima matyti tik atvykėlių iš Šiaurės Afrikos šalių gyvenamuose kvartaluose.
Rusija didžiuojasi savo istorija, kultūra ir niekaip negali pamiršti turėto supervalstybės statuso. Deja, per keletą pastarųjų dešimtmečių Rusijos ekonomika ne tik nepradėjo vytis JAV, bet netgi dar labiau nuo jos atsiliko. Armija nusilpusi, demokratija ne itin stipri, todėl Rusijai praktiškai nėra jokių šansų prilygti JAV. Šiandien ji bene didžiausią įtaką turi NVS valstybėse ir, priešingai nei JAV, linkusi daryti nuolaidas ne tik draugams, bet ir priešams. Prezidentas V.Putinas blaškosi tarp antiamerikietiškų ir antivakarietiškų kompleksų bei sveiko proto diktuojamos politikos. Nuolat besikeičianti oficialioji Rusijos pozicija skatina Vašingtoną pernelyg nepasitikėti Maskva. Rusams S.Huseino režimas gerokai priminė J.Stalino valdymo metus, o pirmosiomis karo dienomis amerikiečių pralaimėjimo tikėjosi net 80 proc. Rusijos piliečių. Ir nors tuoj po karinių veiksmų Irake vykdytos visuomenės apklausos JAV parodė, kad Rusiją palankiau ėmė vertinti 20 proc. amerikiečių, politikai ir politologai vis dažniau prisimena Z.Bžezinskio prognozes, jog XXI amžiuje antrąja supervalstybe po JAV taps ne Rusija, bet Kinija. Jei Rusijos ir JAV santykiai artimiausiu laiku nepagerės, tai visai įmanoma, ypač jei Pekinas palaikys JAV sprendžiant Šiaurės Korėjos konfliktą.
Vokietija šiandien jaučiasi kaip niekada stipri. Ši šalis nemėgsta antraeilių vaidmenų sprendžiant pasaulio ateitį. Vokiečiai nepamiršo pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare ir dėl to didžiąją kaltės dalį mėgina suversti amerikiečiams. Dabartinė Vašingtono galybė vokiečius tiesiog siutina. Tuo tarpu psichologai tvirtina, kad vokiečiai visas savo baimes, kompleksus bei bėdas linkę primesti JAV. Karo Irake metu vokiečiai kaltino amerikiečius noru pasipelnyti iš Irake esančių naftos telkinių, tačiau tarsi pamiršo panašius savo pačių poelgius. Iš esmės Vokietijos ir JAV siekiami tikslai bei principai, kurių laikomasi, tokie patys. Be to, paaiškėjo, kad Vokietijos karo ekspertai konsultavo Irako armiją. O Vokietijoje rengtose antiamerikietiškose demonstracijose dalyvavo dešinieji ir ultrakairieji, neofašistai ir radikalai, tuo be galo nustebindami ne tik amerikiečius, bet ir savo tautiečius.
Prancūzijos, Rusijos ir Vokietijos lyderiai karo Irake metu meistriškai pasinaudojo jų šalyse vyravusiomis antiamerikietiškomis nuotaikomis, taip tikėdamiesi susikrauti politinį kapitalą artimiausiems rinkimams. G.Šrioderis vieną kartą jau įsitikino, jog radikalus pacifizmas gali būti naudingas, tai įvyko rinkimų į Bundestagą metu praėjusį rudenį. Deja, amerikiečiai per neįtikėtinai trumpą laiką užėmė Bagdadą ir trijų įtakingųjų Europos šalių lyderiams teko pakeisti strategiją. Ž.Širakas ir G.Šrioderis vieni pirmųjų nusiuntė sveikinimo telegramas JAV prezidentui Dž.Bušui. Politikai ir politologai mano, kad didžiausios naudos iš tokios situacijos gaus ne kas kitas, bet būtent Prancūzija, kuriai ypač nepatiko gerėjantys Maskvos ir Vašingtono santykiai. Paryžius jautėsi tarsi išstumtas iš žaidimo. Dabar tiek prancūzai, tiek vokiečiai ar rusai tikisi permainų tarptautinėje politikoje ir siekia vėl atgauti Vašingtono malonę. Amerikiečiai taip pat linkę diplomatiškai nutylėti ankstesnius nesutarimus.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"