"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. rugpjūčio 20 d., Nr. 16 (61)

PRIEDAI

Didėjantis mišrių šeimų skaičius gąsdina genetikus

Mišriose šeimose gimę vaikai neretai susiduria su bendraamžių panieka, tokiose šeimose neretai kalbama dviems ar net trijomis kalbomis, o skyrybų atveju vaikams tenka pasirinkti ne tik kurią pusę - mamą ar tėtį – palaikyti, bet ir apsispręsti, kokią tautybę jie renkasi.
Suirus Sovietų Sąjungai, keletą kartų sumažėjo mišrių santuokų tarp posovietinių respublikų piliečių, tačiau gerokai padaugėjo santuokų su kitataučiais iš tolesnių kraštų skaičius. Tiesa, sovietmečiu nebuvo skaičiuojamos santuokos, kai tuokėsi skirtingoms etninėms grupėms priklausantys žmonės. Dabar viskas kitaip. Vien 2002-aisiais Maskvoje susituokė 50 tūkst. tokių šeimų, o nuo 1990-ųjų į JAV nutekėjo 75 tūkstančiai rusaičių. Psichologė O.Machovskaja teigia, kad bene dažniausiai rusės teka už Turkijos ir Sirijos piliečių. Daugelis tokių jaunikių atvyksta į Rusiją darbo reikalais, tačiau po vedybų dažnas jų į tėvynę nebegrįžta. Tuo tarpu norinčios pagerinti materialines sąlygas ieško amerikiečių ar bent jau Vakarų Europos šalių atstovų. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jaunoji karta santuoką telaiko priemone gauti išsvajotai užsienio šalies pilietybei bei geresniam gyvenimui svetur.
Specialistams didžiulį susirūpinimą kelia santuokos tarp stačiatikių ir musulmonų. Posovietinėse respublikose, iširus santuokai, vaikai beveik visais atvejais lieka su motina. Kur kas didesni pavojai gresia merginoms, gyvenimo draugu pasirinkusioms musulmoną iš Artimųjų Rytų. Prieš ištekant derėtų pasidomėti toje šalyje galiojančiais santuokos įstatymais. Musulmonai vaiką laiko giminės tęsėju, kuris, santuokai iširus, privalo būti auklėjamas tėvo. Be to, vaikams gali būti neleidžiama su motina bendrauti jos gimtąja kalba ar laikytis jos šalies tradicijų.
Neretai sakoma, kad mišriose santuokose gimę vaikai yra sveikesni ir gabesni, neva jie visada apdovanoti nepaprastu grožiu bei stulbinančiais protiniais gebėjimais. Tačiau medikai įspėja, kad, tuokiantis skirtingų rasių atstovams, jų palikuonys gali įgyti tokių savybių, kokių neturėjo nė vienas jų tėvų. Šie genetiniai pokyčiai, pasak gydytojo O.Botvinjevo, ilgainiui gali tapti kažkuo panašiu į atominę bombą. Tokie vaikai neretai būna neatsparūs įvairioms infekcinėms ligoms, jų imuninė sistema silpna, galimas polinkis onkologinėms ligoms, gali sutrikti centrinės nervų sistemos veikla bei dėl nepageidautinų genų kombinacijų atsirasti polinkis psichikos ligoms. Pasak gydytojo, mišrių santuokų skaičius šiandien jau pasiekė apogėjų. Daugėjantis žmonių, turinčių paveldėtus patologinius genus, skaičius kuria nestabilų tautos genofondą.
Beje, klaidinga būtų manyti, kad genetikai ragina atsisakyti mišrių santuokų, jie tik mėgina įrodyti, jog kartais toks dviejų suaugusių žmonių sprendimas gali turėti neigiamos įtakos jų vaikams. Juk net ir emigrantų rojumi vadinamose JAV neišvengiama problemų. Ten stengiamasi nepastebėti rasinių bei etninių skirtumų. Neretas amerikietis nė karto nesusimąstė apie savo ar išrinktojo kilmę (tačiau vargu ar tai įmanoma bet kurioje kitoje pasaulio šalyje), bet ir čia vedybos tarp skirtingų rasių atstovų nėra tokios dažnos, kaip linkęs manyti ne vienas europietis. Paskutinysis JAV gyventojų surašymas parodė, kad JAV gyvena 13 proc. išeivių iš Lotynų Amerikos šalių, 12 proc. afroamerikiečių, 4 proc. išeivių iš Azijos šalių bei 1 proc. Amerikos indėnų palikuonių. Gyventojų daugumą, net 68 proc., sudaro baltosios rasės atstovai. Rasinė JAV piliečių sudėtis labiausiai kinta dėl šalį užplūstančių imigrantų iš Lotynų Amerikos šalių skaičiaus. Mišrios tarprasinės santuokos tam įtakos beveik neturi.
Užaugęs mišrioje šeimoje vaikas neišvengiamai susiduria su klausimu, kokia jo tautybė. Štai Sankt Peterburge gyvenantis Jevgenijus save vadina kosmopolitu ir jaučiasi nepritampąs prie jokios tautybės atstovų. Jevgenijaus senelė buvo totorė, senelis - rusas, mama – pusiau rumunė, pusiau moldavė. Jevgenijui norėtųsi save laikyti kurios nors vienos tautos atstovu, deja, kiekviena tauta turi savitą kultūrą, o mišrioje šeimoje užaugęs vaikas, anot jo, netenka bet kokios kultūros. Psichologė O.Machovskaja tokiems žmonėms pataria kreiptis į profesionalius psichologus, nagrinėjančius skirtingų kultūrų santykius. Kiekviena mišri santuoka unikali, tačiau anksčiau ar vėliau ateina laikas apsispręsti, kuri kultūra artimesnė, ir visomis išgalėmis stengtis ją priimti. Pasak jos, sunkiausia dirbti su žmonėmis, kuriems nepavyko susiformuoti tautinio identiteto.
Vaikai, kurių tėvai atstovauja skirtingoms kultūroms, neretai auga lyg tarp dviejų priešų ugnies. Tais atvejais, kai motina tikisi santuoka garantuoti vaikui sotesnį gyvenimą svetimoje šalyje, suteikti geresnį socialinį statusą, skyrybų metu neretai motina tampa auka arba ja apsimeta, nenorėdama prisiimti atsakomybės už savo ankstesnius veiksmus. Tarptautinės vaiko teises ginančios konvencijos, galima sakyti, bejėgės, iš tiesų teisminiai ginčai dėl vaikų globos sprendžiami pagal toje šalyje galiojančius įstatymus. Tokiose šalyse, kaip Rusija, Vakaruose veikiantys įstatymai sunkiai prigyja, teismuose neišvengiama kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, užsienietis tėvas savo trims vaikams išlaikyti įpareigojamas mokėti vos 700 rublių per mėnesį.
Šeimos santykių specialistai ir psichologai laikosi nuomonės, kad šeimos laimę nulemia ne sutuoktinių tautybė, bet jų abipusės pastangos kurti jaukų namų židinį. Iki šiol nėra jokių statistinių duomenų, kurie įrodytų, kad mišrios šeimos laimingesnės ar nelaimingesnės už kitas. Kiekvienas žmogus nejučia perima tėvų šeimoje vyravusių santykių, vyro ir moters vaidmenų modelį. Todėl po vienu stogu atsidūrus skirtingų kultūrų atstovams neišvengiamas tam tikrų elgesio modelių konfliktas. Nesutarimus padeda išspręsti meilė ir tarpusavio supratimas. Jei to trūksta, nesutarimai itin paaštrėja, kai tenka pasirinkti, į kurią mokyklą ar vaikų darželį leisti atžalas. Tiek tėvai, tiek vaikų teisėmis besirūpinantys pareigūnai privalo daryti viską, kad vaikai gautų tai, kas jiems geriausia.

Pagal užsienio žiniasklaidą parengė
Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija