Deklaracijos ir tikrovė

Petras KATINAS

Įtakingas Prancūzijos laikraštis „Le Figaro“ paskelbė didelį straipsnį, pavadintą „Lietuva prieš NATO silpninimą“. Straipsnyje primenama, jog dabar Prancūzijoje vyksta plačios diskusijos apie Europos gynybos sistemos kūrimą, siekiant, kad gynybos sistema nepriklausytų nuo NATO ir nedubliuotų Aljanso politikos šiuo klausimu. „Le Figaro“ pabrėžia, kad Rytų europiečiai mano kur kas pragmatiškiau ir, remdamiesi savo karčia istorine patirtimi, yra įsitikinę, jog tiktai NATO ir Amerika yra geriausi ir patikimi Rytų Europos šalių saugumo garantai. „Kaip tik tokios pozicijos laikosi nedidelė Lietuva, kuri, pagal Prahos NATO viršūnių susitikimo sprendimą, įstos į NATO jau 2004 metų gegužę. Lietuva aktyviai rengiasi šiam svarbiam įvykiui ir sparčiais tempais kuria šiuolaikinę kariuomenę, sugebėsiančią apginti šalį, o taip pat dalyvauti NATO tarptautinėse operacijose“. Laikraštis „Le Figaro“ taip pat teigia, jog Lietuvos kariuomenės dalyvavimas tarptautinėse operacijose už šalies ribų yra pagrindinis nacionalinės gynybos doktrinos elementas. Taip pat primenama, kad 200 Lietuvos karių nuo 1999 metų jau dalyvavo tarptautinėse taikos palaikymo misijose.

Įdomus „Le Figaro“ ekskursas į Lietuvos istoriją: „Šiandieninė Lietuva – maža šalis. Karinės tradicijos Lietuvoje turi savo ištakas tolimoje epochoje, kai Lietuvos karalystė(!) sėkmingai plėtė savo įtaką nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuva nori tapti naudinga ir patikima NATO nare ir visiškai nesiekia tapti sunkia našta Aljansui. Tokią poatlantinę Lietuvos vadovybės poziciją, atspindinčią visuomenės daugumos nuomonę, kuri pasisako už glaudžius ir prioritetinius santykius su Amerika, palaiko dauguma gyventojų. Tai ir suprantama: juk nuo pirmųjų nepriklausomybės valandų amerikiečiai palaikė Vilnių ir pasiuntė tenai savo ekspertus bei patarėjus. Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis praeityje buvo JAV armijos pulkininkas“.

„Le Figaro“ cituoja Lietuvos sausumos pajėgų vado Valdo Tutkaus, ištarnavusio sovietų armijoje trylika metų (iš jų dvejus metus Afganistane), o dabar neturinčio jokių nesutarimų su amerikiečiais, žodžius: „Mes esame daug kuo jiems skolingi“. Taip pat primenama, jog Lietuvos kariuomenės karininkai neturi nė mažiausių nesutarimų su amerikiečiais, visų pirma tokiu klausimu, kokia turi būti Lietuvos kariuomenė. Taip pat pažymima, kad generolas V.Tutkus džiaugiasi, kad Lietuvos karininkai mokosi NATO šalių – Danijos, JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos karo akademijose, o 60 proc. Lietuvos karininkų dabar yra tų akademijų absolventai. „Le Figaro“ teigimu, dabar beveik visi buvę raudonosios armijos karininkai paliko Lietuvos kariuomenę. Prancūzijos laikraštis pažymi elitinę „Geležinio vilko“ brigadą, kurios sudėtyje – penki batalionai. Ta brigada netolimoje ateityje taps Lietuvos sausumos kariuomenės, turinčios septynis tūkstančius karių, branduoliu. Lietuvos kariuomenės prioritetu yra kariuomenės modernizavimas, įsigyjant analogišką NATO ginkluotę, bei profesionalių kariuomenės kadrų parengimas.

„Lietuva didžiuojasi tuo, kad ji tapo pirmąja Europos valstybe, kurios kariuomenė apginkluota prieštankinėmis raketomis „Javelin“, o jau artimiausiu metu Lietuvos išlaidos gynybai sieks ne mažiau kaip 2 proc. biudžeto asignavimų. Lietuviai, kurie save laiko pavyzdingais NATO mokiniais, buvo gerokai nustebinti polemika, prasidėjusia Irako klausimu, kuri kilo abiejose Atlanto pusėse. Jiems, lietuviams, buvo gana nelengva pasirinkti šiame ginče tarp JAV ir Europos, nes Lietuvoje iki šiol ir JAV, ir Europa buvo laikomos vieningomis“, - rašo „Le Figaro“. Cituojamas mūsų krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus pasisakymas: „Mes esame ryžtingi Europos šalininkai ir pasisakome už Europos saugumo doktriną, tačiau tik tokiu atveju, jeigu ta doktrina papildys NATO ir nebus Aljanso konkurente. Mes suinteresuoti tuo, kad amerikiečiai būtų Europoje“.

Šia L.Linkevičiaus citata „Le Figaro“ ir užbaigia savo straipsnį. Ką gi, straipsnis gana objektyvus ir gerai atspindintis oficialią Lietuvos poziciją, kuri skelbiama iš visų tribūnų, ypač reiškiamų susitikimuose su NATO ir JAV pareigūnais. Tačiau Prancūzijos laikraštis nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti, jog pačioje Lietuvoje yra gana daug įtakingų politinių jėgų, kurios įvairiausiais būdais bando kaišioti pagalius ne tik Lietuvos kariuomenei, bet ir apskritai stabdyti Lietuvos žengimą ne tik NATO, bet ir Vakarų link. Juk tie 2 proc. BVP, skirti gynybai, yra tik popieriuje, o faktiškai tam gauta tik 1,6 proc. Antra vertus, valdančioji dauguma, atsisakydama pratęsti politinių partijų susitarimą dėl 2 proc. BVP skyrimo gynybai, aiškiai parodo, kad ta kairioji dauguma, kaip, deja, ir vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas Prezidentas, pataikaudami savo elektoratui, bando pavaizduoti, jog krašto apsaugai skiriama per daug lėšų, dėl ko esą lieka nuskriausti mokytojai, bibliotekininkai ir pan. Vienas socialdemokratų vadų, kalbėdamas apie atsisakymą pasirašyti politinių partijų susitarimą, patvirtinant ankstesnį, dėl lėšų krašto apsaugai, aiškino, jog tas susitarimas galės būti pasirašytas ateityje, nes dabar „daug Lietuvos žmonių to nesuprastų“. Kitaip tariant, valdančioji dauguma, baimindamasi prarasti savo tradicinio elektorato, ypač besiilginčio sovietinių laikų, balsus, daro ir darys viską, kad apmulkintų tą elektoratą, nepaisydami net gyvybiškų valstybės interesų.

Kieno interesams atstovauja dabartinė Vyriausybė ir Prezidentūra, dar kartą išaiškėjo parduodant, tiksliau sakant, atiduodant Rusijai per „Gazprom“, „Lietuvos dujas“ ir Kauno termofikacinę elektrinę, kurios generaliniu direktoriumi „Gazprom“ bemat paskyrė buvusį LDDP ministrą A.Stasiukyną. Pastarasis gyrėsi, kad buvo „Gazprom“ pakviestas, o ne paskirtas, nes esą „Gazprom“ „ne be pagrindo vertina aukštą Lietuvos energetikų kvalifikaciją“. Kurgi nevertins. Pakanka paminėti ekspremjerę K.Prunskienę, kuri per savo konsultacinę firmą ir kitais kanalais yra glaudžiai susijusi su Maskva, taip pat su „Lukoil“ ir „Gazprom“. Aiškiausiai tai buvo pademonstruota dar 2001 metų vasario mėnesį Seime surengtame Rusijos ir Lietuvos politikų bei verslininkų pasitarime ekonominio bendradarbiavimo klausimais. Tuomet „gintarinė ledi“ nėrėsi iš kailio, norėdama įsiteikti svečiams iš Maskvos – A.Čiubaisui ir A.Volskiui. Antra vertus, visiems žinoma, kad K.Prunskienę su Rusijos energetikos monopolininkais sieja šeimos verslas. Ir ne tik ją. Štai kaip užpyko Premjeras dėl protestų prieš „Lukoil“ telkinio D-6 šalia Kuršių nerijos eksploatavimą. Jis patarė geriau protestuoti prieš Nemuno teršimą, kurį vykdo Kaliningrado srities įmonės iš Sovetsko ir Nemano. Premjeras pasirodė tiesiog patriotas, netgi istorijos žinovas, pavadinęs šiuos pervadintus ir Rusijos okupuotus miestus tikraisiais vardais – Tilže ir Ragaine.

Ir ne tik Premjeras bei ekspremjerė su pagarba žvelgia į Rusiją. Visi puikiai žino ir Prezidentūros veikėjų, taip pat ir Prezidento buvusius ryšius su tuo pačiu „Lukoil“. Todėl Prezidentūra, besikaunanti dėl neribotų lukašenkiškų galių, nieko nedaro, kad sustabdytų Rusijos ketinimus paversti Baltijos jūrą Kaspijos jūra, virtusia ekologine kloaka. Kremliaus atstovai atvirai šaiposi iš aukštų Lietuvos politikų pažadų kreiptis į Rusijos premjerą M.Kasjanovą ir prezidentą V.Putiną dėl D-6 eksploatacijos sustabdymo. Tiesa, pridurdami, kad tokie kreipimaisi gal ir bus padaryti „susidarius palankioms aplinkybėms“. Tuo tarpu pačios Rusijos atstovai ir neslepia, kad su Lietuvos valdžia jau susitarta, jai viskas paaiškinta, ir jokių prieštaravimų nėra.

Užtat Prezidentas išvyko į Gruziją ir Armėniją mokyti jas demokratijos ir panašių dalykų bei verslo vystymo. Nežinia, kokias perspektyvas mato Prezidentas ir jo aplinka, pavyzdžiui, ekonomiškai bendradarbiaujant su Gruzija. Juk tai faktiškai bankrutavusi šalis, kur jokios ekonomikos beveik neliko. Šie „istoriniai vizitai“ į buvusią sovietinę Užkaukazę turi kitą tikslą. Matyt, pradėta vykdyti Prezidento suartėjimo su Rytais politika. Iš pradžių per Tbilisį ir Jerevaną, o netrukus ir per Kišiniovą, kur netrukus ketina aplankyti aršų komunistą Moldovos prezidentą K.Vorobjovą. O jau visiškai diletantiškai skamba Prezidento ir jo spaudos atstovo R.Gorbačiovo teiginiai, kad Lietuva siekia atkurti buvusius gerus santykius su Pietų Kaukazo valstybėmis. Kada gi sovietinė Užkaukazė ir sovietinė Lietuva buvo valstybėmis? Matyt, prezidentas R.Paksas į sovietinių „respublikų“ „valstybingumą“ žiūri maždaug taip pat, kaip ir buvęs LKP CK sekretorius A.Brazauskas. Skirtumas tik tas, kad pastarasis ir dabar, ir anksčiau buvo valdžioje, ir todėl ne veltui turi teisę prisiminti „nepertraukiamą“ buvusį okupuotos Lietuvos „valstybingumą“. Be to, pasirodė, kad Gruzijos žiniasklaidą labiau domino R.Pakso santykiai su „aiškiarege“ gruzine L.Lolišvili nei jo samprotavimai apie glaudų ekonominį bendradarbiavimą ir „demokratijos pamokas“. Ir ar neteisingi Lietuvos politikų priekaištai Prezidentui, kad, užuot pasirinkus pasivažinėjimą po Užkaukazę, Prezidentui labiau vertėjo vykti į JT Generalinės Asamblėjos posėdį.

Dar įdomesnė delegacijos, lydėjusios R.Paksą į Gruziją ir Armėniją, sudėtis. Be tokių „iškilių“ politikų, kaip „tautos pažangietis“ E.Klumbys, susisiekimo viceministras V.Ponomariovas, aišku, ir G.Kirkilas, Prezidentą lydėjo „liaudies artistai“ D.Banionis ir R.Adomaitis, labai mylimi ir mėgstami buvusios SSRS nomenklatūrininkų, o ypač čekistų. Juk Rusijos prezidentas V.Putinas, spausdamas Kremliuje ranką KGB šnipą kino filme suvaidinusiam D.Banioniui, pasigyrė, kad ne be šio filmo ir pagrindinio jo veikėjo įtakos pasiryžo tapti KGB karininku. Beje, ir Gruzijos prezidentas E.Ševardnadzė – iš tos pačios žinybos kaip ir V.Putinas. Užtat gruzinams ir armėnams vizito metu buvo parodytas „lietuviškas“ filmas apie „klasių kovas“ – „Niekas nenorėjo mirti“. O gal, Prezidentui nuvykus į Kišiniovą, komunistui K.Vorobjovui bus pademonstruotas kitas „lietuviškas“ kino šedevras „Kalvio Ignoto teisybė“, gal net „Marytė melnikaitė“?

Aišku, malonu skaityti palankų Lietuvos siekių įvertinimą populiariame ir įtakingame Prancūzijos laikraštyje. Tačiau, matyt, ir „Le Figaro“ žurnalistai oficialių Lietuvos asmenų buvo paprasčiausiai „apstumti“, nes visi ženklai vis dar rodo, kad dabartinei valdžiai kur kas mielesni ir artimesni Rytai nei Vakarai.

© 2003"XXI amžius"