Dž.Bušas ir pasaulis

JAV prezidentas Džordžas Bušas

O. bin Ladenas

Politikos apžvalgos žurnalas „Foreign Affairs“ didelį dėmesį skyrė Oksfordo universiteto leidykloje rengiamai buvusio „Newsweek“ redaktoriaus Maiklo Hiršo knygai apie Amerikos užsienio politiką.

Dera pastebėti, kad knygos autorius iškelia „naujojo vilsonizmo“ idėją. Anot jo, emociniu požiūriu 2001-ųjų rugsėjo 11-oji buvo šiurpiausia diena Amerikos istorijoje. Prisiminus tokią JAV nelaimę kaip Perl Harboras, regis, nėra ko lyginti su rugsėjo 11-ąja, kai tūkstančiai žmonių stingstančiomis iš skausmo širdimis tiesiogiai per televiziją stebėjo Pasaulio prekybos centro griūtį gęstant begalei tautiečių gyvybių.

„Dž.Bušas šią siaubingą realiją priėmė taip tiesiogiai ir taip emocingai, kaip bet kuris kitas amerikietis, - sako knygos autorius M.Hiršas. – Vienintelis skirtumas buvo tas, kad jis galėjo ką nors padaryti“. JAV susidūrė su nenusakomu priešu: regis, šaltuoju karu pasibaigusi ideologijų kova žaibiškai atgijo. Tuo metu JAV piliečių akys nukrypo į Dž.Bušą. Tačiau šalies autoriteto reakcija į teroristinį išpuolį prieš Ameriką išaugo į pykčio, religinės neapykantos ir atsiribojimo nuo sąjungininkų doktriną, galbūt savotiškai giminingą tuomet visų amerikiečių širdyse virusiam jausmui. 2001-ųjų rugsėjo 20-osios kalboje (kurią, pasak vyresniojo prezidento patarėjo, Dž.Bušas rašė pats) JAV vadovas sakė: „Arba jūs su mumis, arba jūs su teroristais“. Tai reikštų: arba jūs einate su civilizacija ir gėriu (mumis), arba su barbariškumu ir blogiu (jais). Teisė rinktis yra, tačiau šalims, pasirinkusioms klaidingai, derėtų pasisaugoti.

Nuo tada, kai Dž.Bušas savo naujosios doktrinos esmę pasakė viešai, Amerikos užsienio politika ir prezidento administracijos prioritetai ėmė kisti. Dž.Bušas pabrėžė jau nuo šaltojo karo dienų pasireiškusią JAV politikos kryptį – būdama hegemonė nė vienam savo tikslui ar užmačiai Amerika nematė jokių kliūčių ar apribojimų. Tik Bušo spaudimo dėka Pakistanas liovėsi remti talibų judėjimą ir griežtai atsisakė priglausti „Al Qaeda“ tinklo likučius, o Saudo Arabija privalėjo pripažinti, jog penkiolika jos piliečių dalyvavo organizuojant ir vykdant teroro aktus.

Dž.Bušo doktrina pasitarnavo santykiams su Kinija, Rusija ir Indija sutvirtinti. Kaip žinoma, šios šalys taip pat nėra ramios dėl galimų teroristinių išpuolių ir su Vašingtonu sutaria daug geriau negu tarpusavy. Pasinaudodamas savo doktrina JAV vadovas Iraną, Iraką ir Šiaurės Korėją išskyrė kaip „blogio ašį“ sudarančias valstybes ir pranešė paliekantis Amerikai teisę neatidėliotinai pulti bet kurią ryšiais su terorizmu įtariamą šalį. „Mano pareiga ne aiškintis ir ką nors detalizuoti, - teigė Dž.Bušas, paprašytas įvardyti JAV vienašališkumo politikos priežastį. – Mano pareiga yra sakyti, ką galvoju. O aš galvoju, kad moralinis aiškumas yra svarbiausia“.
M.Hiršas pastebi, kad pastaruoju metu to aiškumo JAV užsienio politikai kovoje prieš terorizmą itin stinga. Pirmiausia apie jokią kovą kalbėti negalima, nes nuo paskutinio didesnio susirėmimo Afganistane, Šachikote, šių metų kovo mėnesį Amerikos pastangų nebematyti. Netgi sunku nustatyti, ar „mūsų pusė“ laimi. Taip meistriškai, kaip tuomet Pentagonas pritaikė savo dalinius kovai Afganistano kalnuose, šiuo metu JAV vaikosi tik teroro šmėklas.

Pasak buvusio „Newsweek“ redaktoriaus, JAV prezidentas ir toliau naudojasi griežtąja savo doktrina tam, kad pateisintų visus valstybės veiksmus. Ką reiškia būti „su“ JAV kovoje prieš terorizmą? Ar tai laikinas aljansas, kurį Dž.Bušo administracija vadino „geranoriškųjų koalicija“, ar kas nors daugiau? Aišku, kad priešas yra Osama bin Ladenas, jo islamiškieji sekėjai ir „bendradarbiai“ bei terorizmą remiančios valstybės. Bet kas tuomet yra Amerikos pusėje? Ir kodėl Dž.Bušas vis dar kalba apie „galingą civilizuotų tautų koaliciją“, nors Azijoje ir Europoje tėra vienetai valstybių, besijaučiančių rimtomis ir lygiavertėmis JAV partnerėmis?

Suprantama, skundai dėl milžiniškos JAV galios apraiškų nėra naujiena, tik aršūs protestai prieš vienašališkumu kaltinamą Ronaldą Reiganą 1980-ųjų vizito Europoje metu buvo kur kas piktesni nei neseniai vykusio Dž.Bušo vizito metu. Akivaizdu, jog didžiausias nepasitenkinimas dėl jėgos atotrūkio tarp JAV ir likusio pasaulio kyla Europoje. Šįkart nusiskundimai iš tiesų nėra be pagrindo: kol D.Bušas kalba apie civilizacijos gynimą, jo administracija nepaisė kitų tautų bendrų civilizacijos bruožų ir negerbė jų savitumo, jų interesų. „Juk civilizuoti žmonės veikia susitardami, - sako M.Hiršas, - ir visai nesvarbu, ar jie tariasi dėl kino, restorano ar bendro priešo“. Juk kasmetiniai Didžiojo septyneto valstybių grupės, NATO ar Pasaulio prekybos organizacijos pasitarimai ir bendradarbiavimas yra globalios civilizacijos „klijai“. Bendras saugumo siekis ir noras pasipelnyti iš globalios ekonomikos kuria motyvaciją. Niekas nepaneigs, jog bendra kalba gali būti randama per diplomatiją.

Deja, Dž.Bušas, sprendžiant iš jo poelgių, atrodo įtikėjęs į vienintelę civilizaciją. NATO čia rašomas „mažosiomis raidėmis“, Jungtinės Tautos atlieka sesers našlaitės vaidmenį, tarptautinės sutartys nebeatrodo pakankamai svarios, todėl prezidento administracija telkiasi į vidaus politikos, ūkio subsidijų ir naujų metalo tarifų protekcionizmą. Bet koks bandymas Vašingtono veiksmų laisvėje ieškoti kompromisų gali būti traktuojamas kaip priešiškumo JAV demonstravimas. Pavyzdžiui, protestuodama prieš Tarptautinio kriminalinio teismo steigimą šių metų birželį prezidento administracija grasino nebefinansuoti JT taikos palaikymo operacijų. Visuotinis atšilimas – pavojingas ir realiai artėjantis reiškinys, bet Baltieji rūmai nė nemirktelėdami pasitraukė iš Kyoto protokolo, dėl kurio tarptautinė bendruomenė derėjosi dešimt metų, ir nepasiūlė jokio alternatyvaus plano. Siekdama ieškoti platesnių bendradarbiavimo su JAV galimybių, Europa atsimuša į aklavietę. Netgi po rugsėjo 11-osios teroro aktų, kai NATO pirmą kartą istorijoje paskelbė Penktąjį straipsnį, JAV užpuolimą traktuodama kaip išpuolį prieš visas aljanso nares, JAV gynybos sekretorius Donaldas Ramsfeldas įgaliojo savo pavaduotoją Polą Volfovicą pasakyti, jog tai nebuvo būtina.

Būtent todėl Dž.Bušo retoriškos šnekos apie „didžiųjų jėgų bendradarbiavimą vardan saugumo“ dvelkia nenuoširdumu: gražūs žodžiai ir jokių veiksmų, išskyrus tai, kas liečia JAV interesus. Antra vertus, visai neseniai Dž.Bušas savo vienašališkoje politikoje ėmė elgtis kukliau: dėl tarptautinio kriminalinio teismo pasiūlė kompromisą, o Palestinos valstybės kūrimosi proceso stebėtojomis paskyrė ES, Rusiją, JT ir, suprantama, JAV.

Rugsėjo 11-oji ir jos pasekmės parodė, kad per keletą mėnesių iš skausmingai pažeidžiamos JAV gali pakilti į neregėtai galingą šalį. Jos ekonominiai ir kariniai centrai atrodė begėdiškai lengvai sutriuškinami, kol per fantastiškai trumpą laiką Amerika sutelkė tokį įniršį ir jėgą, kokių istorijoje nebuvo daug. Betgi netrukus pats Pentagonas negalėjo atsistebėti operacijų Afganistane, kur britai ir rusai patyrė aibes nesėkmių, sėkme ir greita pergale prieš talibus.

Niujorkiečiai, teroristams ką tik taranavus Pasaulio prekybos centro dangoraižius.

Ką reiškia tuo pat metu būti tokiai pažeidžiamai ir tokiai galingai? Pirmiausia, kad Amerika privalo išnaudoti visas savo galios formas jau ne vien tam, kad nuo žemės paviršiaus nušluotų „Al Qaeda“. Jėgos panaudojimas Afganistane paneigė prieš gerą dešimtmetį kilusius JAV karinės nekompetencijos įtarinėjimus dėl anuometinių amerikiečių nesėkmių šioje šalyje. Kilus terorizmo grėsmei JAV teko atsigręžti į tarptautinę bendruomenę, paremtą vidaus institucijų partneryste, žvalgybinių duomenų pasidalijimu, vieninga demokratijos samprata, laisvosios rinkos ir žmogaus teisių vertybėmis; teko suvokti, kad užsienio politikos pagrindai negali nusižengti tarptautinio bendradarbiavimo taisyklėms.

Regis, Dž.Bušas šį iššūkį priėmė. Savo griausmingoje kalboje West Pointe jis sakė: „Nuo XVII amžiaus valstybės pamatų kūrimosi laikotarpio mes turime unikalią progą sukurti pasaulį, kuriame didžiosios pasaulio jėgos sąveikauja taikiai“. Bėda ta, kad šiuo klausimu jo administracija su savimi kovoja dar atkakliau nei su teroristais. Stebėdamas aršią kovą tarp valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo ir jo daugiašališkumo politikos rėmėjų grupelės, Donaldo Ramsfeldo ir Diko Čeinio – vienašališkumo politikos entuziastų bei trečiosios – Volfovico vadovaujamų įtakingųjų neokonservatorių, JAV vadovas negali apsispręsti, kurių pažiūras palaikyti. Galbūt todėl Dž.Bušas pasimetęs tarp griežto realizmo, skatinančio šalį atsiriboti nuo jai mažai aktualių pasaulinių reikalų, ir aktyvios tarptautinės veiklos, noro pertvarkyti pasaulį „vardan laisvės“.

Visos šios sumaišties rezultatas – ideologinis, o vėliau ir politinis paralyžius. Norėdamas vadovauti kovai prieš terorizmą, Dž.Bušas užsimerkia prieš Afganistaną, Kašmyrą bei Artimuosius Rytus, kurie prašyte prašosi JAV įsikišti. Tačiau dėl nesuvokiamų priežasčių, o gal dėl asmeninio užsispyrimo, Amerikos prezidentas atsisako pripažinti globalinę sistemą, dėl kurios pats kovoja. Netgi po drastiškų išpuolių, po kurių buvo aišku, kad tarp Palestinos ir Izraelio bei Indijos ir Pakistano užsiliepsnos karą prieš teroristus komplikuojantys konfliktai, JAV itin nenoriai ir tiesiog priverstinai ėmėsi arbitro vaidmens. Kitas pavyzdys – jau anksčiau minėtas kompromisas dėl tarptautinio kriminalinio teismo, po atkaklių JAV prieštaravimų tapęs dar skaudesniu antausiu Jungtinėms Tautoms.

Rugsėjo 11-oji parodė, kad klausimą, ar atsilikusioms šalims derėtų teikti humanitarinę pagalbą, JAV svarstė per ilgai – pasirodė, jog tokios šalys gali kelti iki šiol nė nesapnuotą grėsmę. Tai Dž.Bušas ne kartą minėjo savo kalbose nepagailėdamas kritikos tėvui dėl to, kad šis 1989-aisiais įsakė kariams atsitraukti iš Afganistano. JAV prezidentas paskelbė Maršalo planą, žadėdamas Afganistanui patvarią, laisvą vyriausybę, pažangią švietimo sistemą ir gyvą ekonomiką. Anot P.Volfovico, viskas, ko reikia, kad tai taptų realybe, – pinigai. Tačiau kol kas JAV entuziazmas šiuo klausimu tik mažėja, dauguma afganistaniečių neslepia nusivylimo šalies neapleidžiančia netvarka ir chaosu.

Tuo pat metu Vidurio Rytuose arabų ir Izraelio konfliktui pasiekus neregėtą kulminaciją JAV laikėsi atokiai. Tik balandžio 4-osios kalboje JAV prezidentas tarė „gana“ ir pasiryžo konfliktą baigti: Izraelio ministrui pirmininkui A.Šaronui buvo įsakyta nedelsiant atsitraukti iš Palestinos. Ištisus mėnesius reikalavusi užbaigti teroro išpuolius JAV suvokė, jog palestiniečiams reikia svarios priežasties, kad jie išsižadėtų smurto, todėl nusprendė veikti. K.Pauelas pasiūlė konfliktuojančioms pusėms susitikti taikos konferencijoje. Tačiau netrukus patyręs savo administracijos spaudimą Dž.Bušas pasuko kita kryptimi. Gegužės 24-osios kalboje jis atsisakė taikos konferencijos idėjos ir pareikalavo naujos vyriausybės Palestinoje. Iš dalies morališkai korektiška Dž.Bušo nuostata Arafato atžvilgiu uždegė A.Šaronui žalią šviesą naujiems agresyviems veiksmams Palestinoje.

Indijos ir Pakistano krizė atskleidė naują JAV abejingumo pavyzdį. Nors konfliktas brendo jau seniai, kol jis „nepakvipo katastrofa“, tol Dž.Bušas nesiėmė jokių priemonių. Tik gegužę JAV prezidentas įsakė Ričardui Armitažui, K.Pauelo pavaduotojui, konfliktuojančias puses suburti prie derybų stalo. Tačiau ir čia JAV pristigo profesionalumo – jos neveiklumas buvo puikiausia dovana organizacijai „Al Qaeda“, kurios kariai galėjo netrukdomi vykdyti apmokymus Kašmyre.

Šitokia kaina vienašališkos Dž.Bušo administracijos šalininkai Ramsfeldas ir Čeinis laimi politikos kovas, nustumdami neokonservatorius – P.Volfovicą ir jo bendraminčius, pasisakančius už „platesnę terpę demokratijai“. Kaip žinoma, pastarieji pasisako prieš JAV neoimperializmą ir hegemoniją.

Mums gali patikti arba nepatikti, bet amerikietiškosios hegemonijos šalininkai užgožė globalizacijos šalininkų balsą. Visi,kalbėjusieji apie Amerikos integravimąsi į bendrų vertybių ir interesų pasaulio susitarimus ir organizacijas, pasijuto šaukią tyruose ir vietą užleido atkakliesiems JAV izoliacionistams.

Šiandieninė Vašingtono politika sufleruoja diktatūrines priemones kitoms didžiosioms šalims. Tačiau istorija rodo, jog diktatūra sunkiaisiais momentais valstybei nėra pagelbėjusi. Susidūręs su Vakarų civilizacijos krize Pirmojo pasaulinio karo metais, JAV vadovas V.Vilsonas paskelbė „naujos demokratijos ir bendrų žmonijos interesų realizavimo“ planus. Nors vėliau F.Ruzveltas, H.Trumenas, Dž.Kenedis ir R.Reiganas atsisakė V.Vilsono idealizmo, jo pagrindai ir esmė buvo aiškiai juntami kitų prezidentų politikoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Net ir ėmęsis Vilsono politikos principų Dž.Bušas „nuspalvina“ juos vienašališkumo atspalviu. „Al Qaeda“ tuo neabejotinai pasinaudos, nes ji nedaro skirtumo tarp Vakarų civilizacijos komponentų: visa ji – „blogio šaltinis, kurį reikia sunaikinti“. Būtent dabar reikalingas grynasis V.Vilsono tautų bendradarbiavimo idealizmas.

Viena vertus, hegemonijos šalininkai yra teisūs dėl vieno dalyko: sunkiasvorė jėga būtina norint sulaužyti radikaliųjų islamistų grupių stuburą ir islamiškajame pasaulyje įvykdyti esminius pokyčius. Pats O. bin Ladenas pasakė: „Pamatę stiprų ir paliegusį arklį žmonės, be abejonės, pasirinks stiprųjį“. JAV turi atrodyti kaip tas stiprusis eržilas, antraip musulmoniškasis pasaulis ją prarys.

Antra vertus, vienu smūgiu ar centralizuota milžiniška jėga JAV nepajėgs numalšinti antiamerikietiškos bangos. Šalies vidaus apsauga ramybę amerikiečiams užtikrins tik sąlyginai; vadinasi, islamas turi būti sutriuškintas idėjiniame kare. Vakarų idėjos privalo nugalėti islamo radikalistų žiaurumo civilizaciją ir neapykantą.

Savo kalboje West Pointe JAV vadovas sakė: „Amerika susitelkusi bet kokiam kariniam iššūkiui“.

Jei stovėdama pasaulio politinėje arenoje Amerika nebežino, ką veikti su tokia galia, tai Europa tokios galios gerokai stokoja. Kalbant apie Artimųjų Rytų išvedimą iš gilios krizės, idėjų turinys gerokai nublanksta nesulaukdamas realios praktinės paramos. Kaip Vokietijos užsienio reikalų ministras Joška Fišeris neseniai ryžosi pripažinti, Europa nuo JAV atsilieka kokiais dviem šimtais metų ir retkarčiais nusipelno Vašingtono pašaipos.

Kad ir kaip būtų, abi pusės turi daryti tam tikrų išlygų. JAV sąjungininkės privalo suvokti, kad kai kurios JAV vienašališkumo apraiškos yra neišvengiamos, netgi būtinos.

Jei Europa Amerikos strateginiuose planuose ir nebevaidina išskirtinio vaidmens, tai jos svarbos tarptautinėje sistemoje niekam nevalia paneigti. Tačiau jei Dž.Bušo komanda tikisi sukurti efektyvų darbo pasidalijimą, naivu tikėtis, jog europiečiai sutiks su bet kokiomis sąlygomis ir imsis bet kokių užduočių be ilgai planuotos ir apsvarstytos strategijos. Pavyzdžiui, debatai dėl Irako puolimo nebūtų taip įsiliepsnoję, jei JAV būtų paprašiusios Europos sukurti ilgalaikę strategiją dėl „posadaminės“ Irako tautos transformavimo į patikimą vakariečių sąjungininkę.

Betgi JAV sunkiai priima praeityje Amerikos kelrodžiu tapusius V.Vilsono žodžius, nes būdama neabejotina dominantė ji nemato jokio reikalo iškelti universalias vertybes. Vilsonui ir Reiganui sutelkiant pasaulį ypatingų pastangų neprireikė, nes šis bijojo alternatyvų. Dabar alternatyvos nėra: tėra didelė, pikta superjėga. Amerikai nebereikia kurti naujos pasaulio tvarkos, nes jos struktūra jau egzistuoja. Vašingtonui tereikia tą tvarką išsaugoti.

2000-aisiais savo rinkimų kampanijoje Dž.Bušas sakė: „Jėgos požiūriu mūsų tauta pasaulyje yra viena, todėl mums privalu nukreipti savo galybę doru laisvės keliu… Jei būsime arogantiška tauta, jie į mus tik taip ir žvelgs, bet jei būsime kilnūs – jie mus gerbs“. Tokiais žodžiais Dž.Bušas Jungtinėms Valstijoms aukštai iškėlė kartelę, kurią nežinia ar apskritai jos bandys peršokti.

Tarp Bušo administracijos niekinamo globalizmo ir jam alternatyvios JAV vienašališkumo politikos galima rasti „aukso vidurį“. Tuo įsitikinęs buvęs „Newsweek“ redaktorius M.Hiršas . Tai tarptautinis susitarimas, paremtas bendra tarptautinės sistemos vizija, kurios politinės ir ekonominės normos turi padėti pamatus tvarkai ir taikai: stiprinti šalių tarpusavio ryšius, demokratiškam gyvenimui prikelti tokias žlugusias valstybes kaip Afganistanas, į savo pusę palenkti priešiškai nusiteikusius kraštus ir strateginius konkurentus. Apie šią idėją Henris Kisindžeris rašė: „Dominuojanti Amerikos užsienio politikos tendencija turi būti jėgos transformavimas į susitarimą, kuriuo remtųsi visa tarptautinė santvarka. Visa tai galima apibendrinti trumpais ir paprastais respublikono senatoriaus Čako Hegelio žodžiais: „Mums reikia draugų“.

Praktinės politikos požiūriu, niekuomet nebuvo lengva įgyvendinti vienašališkumo ir daugiašališkumo mišinį, todėl, galima sakyti, jog tai reikalauja politinės aukos. Amerikos užsienio politikos ypatumai turi būti priimtini amerikiečiams. Tik bėda, kad vienašališkumas piliečiams konceptualiai priimtinesnis nei daugiašališkumas. Prezidentui tai garantuoja autoritetą ir aukštus populiarumo reitingus, bet pačiai visuomenei palieka ilgalaikių, ne taip staigiai pasireiškiančių padarinių: masinio naikinimo ginklų plitimą, didžiųjų pasaulio jėgų nepasitenkinimą JAV hegemonija ir globalinio atšilimo katastrofos grėsmę. Daugiašališkumas Dž.Bušui asocijuojasi su nereikalingais kompromisais ir silpnumu.

Tačiau Amerikos prezidentas privalo praryti šią karčią piliulę, net jei ji kainuos jam keletą balsų. Jei JAV ir toliau nori išlikti nenuginčijama pasaulio lydere, ji privalo prisiimti atsakomybę už globalinę sistemą. Dž.Bušas turi susitelkti ne tik ties tuo, kas „grynai pelninga Amerikai“, bet ir įsitraukti į tarptautinės sistemos institucijų ir nutarčių veiklą bei sprendimus.

Kaip žinoma, V.Vilsonas ir mirė jausdamas nesėkmės kartėlį, bet jo idėjos vėliau tapo JAV užsienio politikos kertiniu akmeniu. Po rugsėjo 11-osios klasikinės filologijos žinovas mokslininkas Frenkas Minkovičius sakė: „Vilsono idėjos gimė tarptautinės krizės akivaizdoje. Mes vėl susidūrėme su tokia pačia krize, todėl dabar kitaip perfrazuotos Vilsono mintys gali tapti naujų tarptautinių santykių ir vienybės kovoje prieš pavojus pagrindu“.
Nors Bušo administracija kalba apie tarptautinę bendruomenę, „iš dešinės“ pučiantys vėjai veda jos politiką imperialistinės jėgos keliu.

Amerikiečiai yra tauta, nuolat pabrėžianti savo išskirtinumą ir laisvę. Istorija rodo, kad didžiosios pasaulio imperijos „apsinuodijo“ savo pačių galybe ir išdidumu, nebesugebėdamos atskirti draugų nuo priešų, teisingų veiksmų nuo asmeninių interesų. Deja, JAV šiandien per giliai įbridusi į vienašališkumą, ir tik išmintingas praktinis sprendimas priartins ją prie tarptautinės bendruomenės, su kuria, pasak K.Pauelo, JAV „surišta tūkstančiais nematomų virvelių“.

Parengė Justina Žeižytė

© 2003"XXI amžius"