Holokausto įamžinimas – mūsų pareiga

Iš Seimo pirmininko Artūro Paulausko kalbos Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje rugsėjo 23 dieną

Izraelio Kneseto pirmininkas Reuvenas Rivlinas (kairėje) su Lietuvos Seimo pirmininku Artūru Paulausku

Auksu nuspalvinti rudeniniai lapai mums primena ne tik holokausto siaubą. Jie primena ir žydų kultūros - neatskiriamos Lietuvos bendrosios kultūros paveldo dalies - aukso amžių. Galbūt kai kam šie plevenantys lapai primins ir širdis tų žmonių, kurie tais juodaisiais laikais išsaugojo savyje žmogiškumą, priglausdami ir išgelbėdami bent dalį tų, kuriems šiandien lemta būti gyvaisiais šių kraupių dienų liudininkais.

Nustatyta, kad Lietuvoje, nepaisant teroro, buvo išgelbėta mažiausiai 3000 žydų. Izraelio autoritetinga institucija Jad Vašem pripažino pasaulio teisuoliais-gelbėtojais jau 513 Lietuvos gyventojų.

Metai nenumaldomai keičia metus nuo tos dienos, kai buvo sunaikinti Vilniaus geto gyventojai, ir nors mažėja tų žiaurių įvykių liudininkų, amžininkų, stebėtojų, tačiau holokausto nežmoniškumas, aukų patirti pažeminimai, patyčios, kančios, noras atsispirti nužmoginimui, paskutiniai bandymai išlikti, o išlikusiųjų kova prieš nacizmą, pasipriešinimas iki šiol jaudina.

Jaudina, nes grąžina į tuos laikus ir verčia susimąstyti, pagalvoti, ar nuo to laiko žmonija ir mes pasikeitėme, kaip pasikeitėme ir ar pasaulyje vykstą konfliktai vienur ar kitur stebėtinai nepanašūs, ar neatneša dar vieno holokausto pavojaus?

Holokaustas – tai varpas, skambantis praeičiai, dabarčiai, o svarbiausia - ateičiai. Bet koks tautinis, rasinis ar religinis, socialinis ar politinis persekiojimas, jau savaime kuriantis priešo įvaizdžio formavimą, priverčia suklusti.
Juk mes jau žinom holokausto preliudiją – esą visi žydai kapitalistai ir turtingi, jie mus išnaudoja, visi žydai komunistai ir kenkėjai, žydai pardavė Lietuvą sovietams ir taip toliau. Ir vis „jie“, o ne naciai ir jų talkininkai lietuviai kalti dėl visko ir atsakingi už viską. Nuo to viskas ir prasidėjo, ir nesvarbu, ar tokios nuomonės buvo atneštos iš užsienio, ar gimė vietoje, ar tuo tik norėjo pasiteisinti naciai ir jų talkininkai, vykdydami savo kruviną darbą.

Mes jau žinome, kur panašūs kaltinimai vienoje ar kitoje šalyje kreipiami ir kur jie gali nuvesti – į persekiojimą, ujimą, izoliaciją ir masines žudynes. Tai ir yra didžioji holokausto pamoka žmonijai.

Nežmoniškumo, parodyto Lietuvos piliečiams žydams, kuriuos buvo siekiama sunaikinti kaip visumą, negalima teisinti nei vykusio karo žiaurumais, nei ideologine kova, nei apskritai žmogaus gyvybės nuvertinimu. Nes vyko atskiras karas – karas prieš žydus, kurį nacių ideologai siejo su bendra Europos kova prieš komunizmą, bandydami taip veikti silpnus protus ir politikos naujokus.

Ar lengva grįžti į senus įvykius, ieškoti nusikaltėlių tarp savų, kelti skaudžius klausimus? Ne. Bet mes juos keliame, mes turime pasipriešinti nenorui apie tai kalbėti, nes nuo to, kiek mes būsime atviri sau, priklausys ir mūsų tolesnė ateitis. Todėl mes dirbame.

Lietuvos nacionalinė holokausto švietimo programa buvo pripažinta pavyzdžiu jau ne vienoje pasaulio šalyje, Lietuvoje įsteigta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų pasekmėms tirti, padedant Lietuvos Vyriausybei, Lietuvos žydų bendruomenė organizavo Pirmąjį pasaulio litvakų kongresą Vilniuje.

Šimtai Lietuvos istorijos mokytojų išklausė specialius kursus, kaip dėstyti holokausto istoriją, 25 iš jų stažavosi Jad Vašeme, Izraelyje.

Dar ne taip seniai istorikų, publicistų, mokytojų, kino dokumentininkų, visuomenės veikėjų pastangomis buvo atmesta „dviejų genocidų teorija“, pataisyti ir perrašyti istorijos vadovėliai, pasirodė išsamios tragedijos studijos, holokausto istorija dėstoma mokyklose, universitetuose, kariuomenės kariams ir karininkams. Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje įkurta apie kelis šimtus su žydų atminimu susijusių lankytinų vietų, atminimo lentų ir paminklų.

2000 metų spalį Lietuva buvo viena iš Vilniaus tarptautinio forumo organizatorių, skirto holokausto metu išgrobstytų kultūros vertybių problemai. Jame Lietuva prižadėjo vertybes grąžinti ir savo padarė: 2002 metų sausį Jeruzalei padovanoti 309 išsaugotos toros ir jų fragmentai, dar beveik 50 torų ir jų fragmentų bus padovanota, grąžinta žydų tautai šiandien vakare.

Keista, bet kai kurie politikai Izraelyje nenori šių darbų pastebėti ir net ignoruoja. Šiai grupei nesvarbu, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė apie 60 knygų, skirtų Lietuvos žydų istorijai, kultūrai, kalbai, holokausto tragedijai, kad daugybę svarbių straipsnių, knygų net ir anglų kalba parašė ir išleido lietuvių istorikai, kurie nieko neslepia, o aiškinasi, kas kaltas, kas žudė, kaip tai atsitiko.

Mes suprantame daugelio artimų, mylimų žmonių netekusiųjų skausmą, dėl to šios grupės Izraelyje veiklos nesureikšminame ir toliau dirbdami vardan žinojimo, vardan mūsų vaikų ateities.

Šiandien holokausto istorijos tyrinėjimai, švietimas ir aukų atminimo įamžinimas yra mūsų kasdieninio nelengvo gyvenimo dalis. Kaip ir viską valstybėje ir visuomenėje, visa tai reikia tobulinti, intensyvinti, diegti naujose kartose, kurioms tai bus tolima ir sena, skaudi, tragiška, tačiau tik iš knygų ir vaizdo įrašų bepažįstama istorija.
Pasaulis pasikeitė, kartu su juo negrįžtamai pasikeitė ir Lietuva. Šiandien aš kalbu kaip XXI amžiaus lietuvis. Lietuvos, žengiančios demokratijos, tolerancijos keliu. Lietuvis Lietuvos, suprantančios savo praradimus, praeities klaidas, smerkiančios ksenofobiją, tautinę, rasinę, religinę neapykantą.

Lietuvos, kurioje taikiai sugyvena visos bendruomenės, ieškodamos ir rasdamos sąlyčio taškų, papildydamos ir praturtindamos vienos kitas. Šiandien mes kuriame valstybę ant europinių vertybių pagrindo. Valstybę, drąsiai atsigręžiančią į praeitį, neaplenkiančią pačių skaudžiausių istorijos vingių. Mes privalome žinoti savo tamsiuosius puslapius, tik taip galėsime uždegti šviesą.

Šviesą, į kurią būtų išvilkti visi tie, kurių rankos yra suteptos nekaltu krauju. Šviesą, kuri atveria akis tiems, kurie gyvena nežinodami tikrosios tiesos.

Ateitis neįmanoma be praeities žinojimo. Praeities be baltų dėmių, užtušuotų ar išplėštų puslapių. Todėl kasdien mes sužinome vis daugiau. Tam reikalingas laikas. Prasmingai išnaudotas laikas šviečiant visuomenę, ugdant tolerantišką XXI amžiaus pilietį, atviros demokratinės valstybės pilietį. Grąžinant bent dalį to, kas negrįžtamai prarasta, atkuriant teisingumą.

Tai kruopštus ir nuoseklus bei atsakingas darbas, kurio sėkmė priklauso nuo visų Lietuvoje gyvenančių bendruomenių. Nuo lietuvių, nuo žydų, nuo kiekvieno iš mūsų kasdieninių darbų ir viešų pasisakymų, kuriuos girdi ir vertina čia gyvenanti visuomenė.

Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotrauka

Iš Izraelio Kneseto pirmininko Reuveno Rivlino kalbos Lietuvos Seimo posėdyje

Atvykau čia ne tam, kad priminčiau, jog daug lietuvių prieš šešiasdešimt metų dalyvavo Vilniuje vykusių mano brolių ir seserų žudynėse.

Nauja Lietuva, nepriklausoma ir demokratiška, jau pripažino savo istorinę atsakomybę mano tautiečiams. Lietuva supranta, kad ji, kaip demokratiška valstybė, - o gal būtent todėl, kad ji yra demokratiška valstybė, - negali drąsiai nežvelgti į savo praeitį ir nepažvelgti į savo kolektyvinę sąžinę.

Visa Europa turi atlikti gilią savianalizę. Daug Europos valstybių jau suprato, kad tik drąsiai žvelgdamos į praeitį ir praeities pamokų pagrindu auklėdamos jaunesnę kartą gali užtikrinti sau ir pačiai Europai, kad Antrojo pasaulinio karo baisumai niekada nepasikartos.

Labai gaila, bet tai suprato ne visi europiečiai. Yra tokių, kurie mano, jog pats faktas, kad jų šalys buvo okupuotos nacių, atleidžia juos nuo moralinės, asmeninės, tautinės ir istorinės atsakomybės už tautiečių žiaurumus, kurie kartais noriai bendradarbiavo su naciais, o kartais vykdė žiaurumus savo iniciatyva.

Iš tikrųjų tik prieš keletą metų visam pasauliui ir patiems europiečiams buvo parodyta, kad po penkiasdešimties metų tartum vykusio šviečiamojo darbo demokratinės Europos kieme dar gali rastis demoniško genocido ir etninio valymo, ir vieną gražią dieną žmonės dar gali pakelti ranką prieš savo vakarykščius kaimynus bei draugus ir išžudyti ištisas šeimas, ištisus kaimus.  

 Yra ir tokių, kurie mano, kad keturiasdešimt ar penkiasdešimt sovietinės valdžios metų gali atleisti tautas nuo jų istorinės atsakomybės.

Bet yra ir drąsių vadovų, tokių kaip ministras pirmininkas, prezidentas Algirdas Brazauskas, kurie supranta, kad neįmanoma atversti naujo puslapio, nepažvelgus drąsiai į akis praeities baisumams ir nepripažinus istorinės atsakomybės.

Mes, izraeliečiai, neužmiršime jo nuoširdžių ir jausmingų žodžių; neužmiršime, kaip įsimintinai prieš aštuonerius metus jis atsiprašė visos lietuvių tautos vardu.

Mes neužmiršime šventų jo Jeruzalėje, Knesete, pacituotų žodžių, kuriais šaukėsi į dangų žydai paskutinėmis gyvenimo akimirkomis Panerių miške, Kaune ar Vilniaus gete:

„Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“.

Šis istorinis atsiprašymas buvo svarbus ir reikšmingas žingsnis teisinga kryptimi. Bet prieš tai Lietuva padarė didelę klaidą, kai nutarė (ir tai visai suprantama, nes ji norėjo visiškai užversti jai primestą sovietinį istorijos puslapį) reabilituoti ir tuos, kurie nusikalto žmoniškumui, kurių rankos suteptos žydų krauju.

Aš taip pat turiu jums, kaip demokratiškai išrinktų narių parlamentui, visiškai paprastai pasakyti, kad Lietuvos žydų išgrobstyto turto grąžinimo keliems likusiems palikuonims, kuris jiems teisėtai priklauso, klausimas nebus išbrauktas iš mūsų šalių santykių darbotvarkės.

Kaip demokratinės valstybės įstatymų leidėjai ir, žinoma, kaip Europos Sąjungos valstybės narės parlamento nariai, jūs turėsite pasvarstyti apie neigiamas tokių įstatymų pasekmes, kurie izraeliečiams, lietuviams bei jų palikuonims nesuteikia nuosavybės teisės ir įstatymiškai pateisina nužudytų aukų turto plėšimą.

Drąsūs Lietuvos istorikai ir žurnalistai, tyrinėdami tai, kas vyko nacių okupuotoje Lietuvoje, realiai mato skaudžius faktus.

Jie, kaip ir daugelis kitų Lietuvos visuomenės narių (esu tuo įsitikinęs), mano, jog nepriklausoma ir demokratinė Lietuva turi atskleisti savo nepagražintą praeitį ir įsigilinti į jos prasmę.

Mes iš tikrųjų žavimės „Jad Vašem“, Izraelio holokausto atminties instituto, vykdomu švietimo projektu, kuriame dalyvauja Lietuvos mokytojai. Rengiami seminarai holokausto tema ir siekiama, kad į Lietuvos mokyklų mokymo programas būtų įtraukti reikšmingi istorijos skyriai.

Bet reikia aiškiai suprasti, jog nepakanka dalyvauti seminaruose, nors tai irgi svarbu. Pastangos švietimo srityje turi būti tęsiamos, o mokymo turinys turi būti išsamus, kad kiekvienas Lietuvos jaunuolis žinotų tiesą. Visą tiesą.

Nuo pat įkūrimo dienos, o šiandien, kaip niekada anksčiau, Izraelis kenčia nuo mirtį nešančio arabų terorizmo, kurį skatina ypač niekingas islamiško fundamentalizmo ir aklo susižavėjimo Hitleriu derinys. Siaubingi vaizdai - ištisos kartu autobusuose, gatvėse ir net savo namuose išžudytos šeimos - sugrąžina mus į Vilniuje, Kaune, Paneriuose matytus vaizdus. Į anų laikų vaizdus.

Ir jau daug metų, matydamas tuos vaizdus, Izraelis priverstas vienas galynėtis su didėjančiu terorizmu. Jau daug metų, per daug metų, Izraelį kaskart sukrėsdavo daugelio demokratinių šalių dvejopi standartai, veidmainystė, kai jos atsisakė pasmerkti ir net tarėsi suprantančios antiizraelietiško ir antisemitinio terorizmo motyvus.

Ne paslaptis, pone Pirmininke, kad Europa, kaip visuma, ne kartą buvo per daug atlaidi arabų terorizmui ir korumpuotiems teroristiniams režimams. Ne paslaptis ir tai, kad Izraelis semiasi stiprybės iš ryžtingos tokių valstybių kaip Lietuva, kurios dabar stoja į Europos Sąjungą, pozicijos pasaulinio terorizmo atžvilgiu.

Manau, kad laisvasis pasaulis, o ypač Vakarų Europos šalys, gali daug ko pasimokyti iš liūdnos patirties jaunų demokratinių valstybių, tokių kaip Lietuva, kurios daug metų buvo diktatūros gniaužtuose ir kurios pažįsta visų diktatūrų „makiaveliškąjį“ mentalitetą: po nekaltojo išvaizda slepiasi intrigos, rezgamos prieš kaimynus ir prieš savo pačių piliečius.

Nenuostabu, kad būtent jaunosios Europos demokratijos, tokios kaip Lietuva, visai neseniai visa širdimi parėmė Sadamo Huseino nuvertimą. Tai vienas pavojingiausių tironų, dėl kurio regioninė problema tapo pasauliniu pavojumi.

Aš įsitikinęs, kad Lietuvos moralinis požiūris į pasaulinio terorizmo problemą leidžia geriau suprasti sudėtingą situaciją, kurią Izraelis patiria kiekvieną dieną.

 Tikiu, kad jeigu jūs, lietuviai, suprasite, kad ne tik mes savo subjektyviomis akimis matome tiesioginį ryšį tarp nacių baisybių ir pražūtingų teroristinių išpuolių mūsų atžvilgiu, tai mato visiškai objektyvus stebėtojas - rasizmas yra tas pats rasizmas;

motyvas yra tas pats motyvas ir tikslas yra vienas ir tas pats - fizinis žydų, kad ir kur jie būtų, sunaikinimas - tai galėsite suprasti, ir kodėl mes niekada negalėsime užmiršti;

kodėl niekada negalėsime padėti taško po savo praeitim; ir kodėl norime, kad tautos tikrai ir drąsiai atliktų savianalizę.

 Mūsų nuomone, pasirinkta tinkama ir etiška politika atžvilgiu tų, kurie šiandien grasina pasaulio taikai ir kurie, prisaikdinti nekęsti, vykdyti terorą ir žudyti, rodo, kad iš holokausto buvo pasimokyta. Tačiau mes, žydai, prisimename ne tik holokaustą, bet ir baisų Lietuvos žydų likimą. Mes taip pat prisimename klestinčio žydų gyvenimo Lietuvoje ir visoje Europoje šimtmečius. Juodas holokausto šešėlis neabejotinai užtemdo Aukso amžių, bet jo neištrina.

Šiandien nepriklausoma demokratinė Lietuva, nusikračiusi sovietinio režimo ir sukūrusi laisvą demokratišką valstybę, per kelerius metus pasirengusi įstoti į Europos Sąjungą, yra pavyzdys visam pasauliui.

© 2003"XXI amžius"