Tiesos nesakymas

Gražina TRIMAKAITĖ

Vienas paskutiniųjų propagandos laimėjimų yra tas, kad mes patys imame užmiršti, jog esame. Čia nėra klaidos: užmirštame, ne kas esame, bet kad iš viso esame, ir tuo mus baigia įtikinti. Ar kam jau žinoma tokia savijauta?

Daug kas taip mano, kad pasiaukojusių ar pasiaukojančių, ar tėvynę vertinančių žmonių nėra. Mes vis rūpinomės, kad ne visi tuo būtų įtikinti. Tačiau nesisekė, ir pasiaukojimu tikinčiųjų darėsi vis mažiau, kol pagaliau ir mes patys, kurie šiek tiek aukojamės, pradėjome abejoti savo buvimu.

Ir tai gali būti paskiausia stadija: suabejosime savo buvimu ir išnyksime be ženklo. Kad to neįvyktų, reikia gintis. Priemonių gintis yra, bet tam reikia suprasti: kaip gintis ir kas naikina? Panagrinėkime tai, ir būsime tvirtesni.

Naikinimą vykdo tik tie, kurie nori naikinti pasiaukojimą. Daug kas, ir patys nesuprasdami, dalyvaujame naikinime, nors sąmone to nepriėmę. Nesuprantantieji taip pat pavojingi. Tai – savanoriškas nesupratimas. Labai dažnai tokia yra atsisakiusiųjų politikoje dalyvauti dalia. Nedalyvaujantieji politikoje neišvengiamai sukuria pasekmę, kad nesupranta vykdomo naikinimo, o nesuprasdami ima dalyvauti taip, kaip tik ir gali nesuprantantieji – toje pusėje, kuri labiau girdima. O girdima yra propaganda. Propaganda – niekšybės rankose. Jos teiginiai, gerai išgirsti, blogai suprasti, kas už jų slepiasi – jie kartojami, ir taip padedama niekšybei. Ir nenorinčių, ir nesuprantančiųjų. Pavyzdžiui, kaip galima nesuprasti, kodėl stengiamasi piršti propagandos pavadinimą „Persitvarkymo sąjūdis“, užuot sakius „Sąjūdis“. Taip, kaip jis vadinasi daug daugiau laiko. Žinantieji supranta, nežinantiesiems tie pavadinimai nesvarbūs: bet ką gali kartoti. Suprastų, tai žinotų, kas anuo pavadinimu pabrėžiama – taip įtikinėjama, kad Sąjūdžio dabar nėra. Taip kalba norintieji, kad Sąjūdžio nebūtų. Kalba su tikslu, nes jis yra ir esąs pavojingas. Bet jeigu daug balsų tvirtintų apie jo nebuvimą, tai ne tik kiti, atokiau besilaikantys, bet ir jis pats patikėtų, kad jo nėra – ir tai jau būtų geidžiamasis išnykimas.

Sąjūdis visada yra, nes Lietuva, arba lietuvių tauta, dar niekada nebuvo išnykusi. Sąjūdis yra kaip jos valia, norėjimas ir pastangos būti. Kada būna daug žmonių, praradusių norėjimą būti tauta ir valstybe, tada Sąjūdžio išorės apraiškų pasidaro mažiau. Atvirkščiai, kada daug to norėjimo, Sąjūdžio buvimas akivaizdus. Šiuo metu žmonių norėjimą propaganda meistriškai nuslopina, kad Sąjūdžio visai nesimatytų. Kiekviena, nors ir maža jo buvimo apraiška stebina bei džiugina kaip besitęsiantis stebuklas. Jis vis dar turi ir savo organizacines formas. Jeigu išnyktų, būtų nelaimė, bet tai dar nebūtų pražūtis. Dar išsilaikyti pavyksta, nes yra didvyrių, ir jiems dar yra galimybių, todėl tegul niekas jų neįtikina, kad jų nėra – tegul jie tokio įsitikinimo saugosi, pavojų atsimindami. Galima būti kitaip sunaikintiems, bet tegul niekas neįtikina išnykti patiems.

Leistis veikiamiems visiems propagandos reikia privengti. Žinoma, propagandos vengti yra svarbiau tiems, kurie turi laiko kokią nors propagandą išgirsti, o nėra ypač mirtinai užimti. Kurie ne ypač užimti, tie ir susigundo. Patiki, kad yra įdomu ir juokinga, ką rodo kokios nors „Dviračio žynios“, ir įsikimba į jas vos ne kaip į ritualą – būtinai žiūrėti kiekvieną vakarą. Ką jau sakyti, kad visos kitos žinios yra žiūrimos, taip pat ir kitokios laidos, kurios visos perdėm tendencingos, ir todėl jų žiūrėjimą reikia riboti.

Švelniai tendencingos laidos pavyzdys yra lapkričio 22 dieną per „Panoramą“ parodytas prie Prezidentūros vykęs Rolando Pakso atsakomybės reikalavusiųjų mitingas. Kaip tendencingoms laidoms būdinga, buvo rodyta kuo mažiau tiesos. Pirmiausia apsukta pakampėmis, rodyti R.Pakso rėmėjų plakatai ir tie rėmėjai kalbinti, taip pat kalbintas V.Šustauskas, o visas aikštės vaizdas, nors žodžiu ir sakyta, kad buvo pilna aikštė, bet parodyta tik sekundėlę taip, kad kas nors galėjo to įspūdingo vaizdo nė nepamatyti.

Bet užtat parodė keletą mušeikų: kažkokiu būdu juos suradę ir pribėgę nufilmavo – gal kam specialiai buvo pranešta, kurioje vietoje bus jų galima rasti.

Dar vienas pavyzdys, pamatytas dalyvaujant mitinge, kuo domisi korespondentai ir ką norėtų parašyti. Pripuola prie bedūsaujančios moters, sako: Girdžiu, kad jūs sakote čia esant mažai žmonių, ar tikrai? Taip ir atrodo: įsakyta parašyti, kad buvo mažai žmonių, bet mato kitaip, tai ieško, kad bent žodžiu kas nors norimą nuomonę patvirtintų ir galėtų parašyti: Štai, tokios ponios nuomone, buvo mažai žmonių, – ir jau vis šis tas būtų propagandai tinkamesnio. O dar subtilesnis propagandinis melas buvo tą dieną sakomas per Lietuvos radiją, kai pasiųsta žurnalistė iš mitingo vietos pranešinėjo, jog mitinge dalyvaujančiųjų tėra keli šimtai, nors vėliau paaiškėjo, kad jų buvo apie keturis tūkstančius.

Viską reikia žinoti, - taip teisinamasi uoliai ir nepastebima, kad žiūrint ir žiūrint propagandos darinius pradedama nieko nežinoti. Ką sužinosi, melo klausydamasis? Galima kai ką suvokti tarp garsų ar eilučių, bet tam reikia analizės. Reikia žiūrėti ir klausytis tik tiek, kiek pajėgiama išsianalizuoti. Po kiekvieno skaitymo-pažiūrėjimo pamąstyti ir atrasti, kur ir kiek buvo klastos, ir toji suprasta bei pamatyta klasta taptų nepavojinga, bent mažiau pavojinga, o panašią kitąkart pamačius net nesinorėtų ir žiūrėti, nes nuobodus tas pats melas, net ir įvairiomis formomis pateiktas. Tokia yra gynyba nuo propagandos ir apsauga nuo savęs sunaikinimo, įtikinant pačiu nebuvimu.

Šalia šio geidžiamo patikėjimo yra dar ir patikėjimas, kad nors esame, bet esame blogi. Esą, yra ne taip, ne tokie arba ne tie, o geri tik tie, kurie niekuo nesipiktina. Kurie kuo nors pasipiktina, tai būtinai per aštriai, ir tai jau nekrikščioniška. Tik iš kur aštrumas? Tikrovė yra baisi, tad jeigu pasakysi tokią, kokia ji yra, tai ir bus daug kartų per aštru.

Kaltinamas per dideliu aštrumu „XXI amžiaus“ apžvalgininkas Petras Katinas, tačiau ne vienas skaitytojas beveik tik dėl jo rašinių ir džiaugiasi šiuo laikraščiu. Kiti apžvalgininkai rašo retai, o P.Katino rašiniai būna kiekviename laikraščio numeryje. Ir gerai skaitytojai daro, kad džiaugiasi, nes ten nėra netiesos. Pirmiausia turi būti vertinama – tiesa ar netiesa tuose rašiniuose yra. Juk melas visada nekrikščioniškas, kad ir meiliausiais žodžiais pasakytas.

Verta skaityti dėl to, ko nėra, nes šiaip jau peikimo yra begalės visų į visokius laikraščius rašančiųjų, bet P.Katino rašiniuose peikimas yra be nuodų. Peikimo tikslas yra pataisyti arba nors atkreipti dėmesį, jeigu negalima pataisyti. Tai – peikimas be insinuacijų, nes minimi tikri žmonės ir vien tikri jų blogi darbai. Insinuacijos būna tada, kai sakomi apie žmogų ar organizaciją blogą, niekinamą atspalvį turintys žodžiai, o fakto, kuo tas žmogus ar organizacija yra blogi, nėra jokio arba yra išgalvotas, ir tokių dalykų gausybė propagandinėje spaudoje. Bet to nėra P.Katino komentaruose, nes kas ten papeiktas, tai žinoma, už ką, netgi pirmiau paminimi blogi žmonių darbai arba jie net lieka ne visada paminėti.

Bet ne visada ir nepaminėti, nes toks būtų tuščias tarsi institucijų kaltinimas, kaip dabar pratinama daryti su Seimu. Tai nuodai, ne šiaip sau nesusipratimas, nes keistai anonimiškas Seimo kaltinimas yra pasitikėjimo pačia valstybe griovimas ir po to sekantis valstybės nenorėjimas. Tad ko daugiau Lietuvos priešams ir reikia?

Kaltinimas, kad P.Katino rašiniai yra per aštrūs, visai nepagalvojant, ar tas kaltinimas ką nors reiškia, ar tik kartojamas propagandos teiginys, kad taip yra. Būtų pražūtinga, jeigu tvirtieji neatsilaikytų.

Jeigu kas norėtų daryti priekaištų P. Katinui ne dėl propagandos, bet sąžiningai, tada pasakytų, ko galėtų pageidauti, kad aprašomi blogi dalykai , o išeities paprastai nerodoma. Bet jos ir nereikia rodyti, nes ne tokia jo rašinių paskirtis, ir išeitį skaitantieji turi rasti patys. Ne visiems būtinai viską reikia padaryti, o yra darbų pasidalijimas – vieni pasako, kaip yra, kiti išeičių paieško, jeigu jas įmanoma rasti; jeigu neįmanoma rasti išeities, tai nors atkreipiamas dėmesys į tuos blogus dalykus, tai irgi yra ne blogiausia išeitis.

Įtikinėjimai ir netikslumai – mažutėmis dozėmis prasiskverbiantys nuodai. Skaitome teisingus arba tikriausiai teisingus teiginius iš Algirdo Endriukaičio kreipimosi į Nepriklausomybės Akto signatarus, kurį jis platina tarp žmonių visur, kur prieina. Štai jie: Briuselio draudimas mums savo dokumentuose rašyti tautybę yra pirmas žingsnis į tautinės valstybės, identiteto nubraukimą. Julianas Nida Rumelinas, šiandieninis Vokietijos kultūros ministras, filosofijos profesorius, pareiškia: Europos institucijų gebėjimą sudaryti sąlygas platesnei integracijai silpnina įsitvirtinęs ir seniai atgyvenęs idealas – tautinės valstybės, kaip politinio pagrįstumo ir suvereniteto, pagrindas.

Tai buvo platinama dar prieš referendumą dėl stojimo į ES ir turėjo tikslą ėjimą į ES stabdyti. Atrodo, būtų teisingas perspėjimas, ir tiesa, kas pasakyta, bet kreipimasis neteisingas dėl to, kas nutylėta ir nepasakyta. Nutylėta, kad, nepaisant tendencijų, vis tiek reikia būti ten , nes ir nebūdami ES nuo tendencijų nepabėgtume, tik dar labiau būtume jų veikiami.Tame rašte (ir kitur) įsismaginus peikti blogą Vakarų įtaką nutylėta, kad Vakarai nėra koks nors vientisas blogis. Kreipimesi parašyta: Lietuvoje atsisakoma tautinės mokyklos koncepcijos, glaudžiamasi prie tokios Europos paslauginės mokyklos vaisių, gebančių Amsterdame ar Berlyne homoseksualų forumuose sukviesti per 1,5 milijono savo auklėtinių. Tokia gerovė, laisvė, solidarumo ir humanizmo idėja.

Lieka nutylėta, kad yra dveji Vakarai, taip kaip jau matėme dvi Amerikas, dvi Rusijas, o Lietuvos paskutiniu momentu atrandamos net trys – tiek jų skelbta esančių Vilniuje lapkričio dienomis vykusiame R.Pakso atsakomybės reikalavusiųjų mitinge.

Trys Lietuvos – gal ir per daug, bet nepastebėjimas dviejų Lietuvos dalių yra didelis ir pražūtingas melas. Jas reikia rasti, kad būtų galima remti vieniems kitus būtent pasaulio mastu, kad, kaip jau yra rašyta, nebūtų globalizuojama vien tik niekšybė, kurios tikrai yra per akis visur, bet nereikia leisti jai tik vienai būti. Nereikia įtikinti nei savęs, nei kitų, kad ko nors, kad ir kas ji būtų, iš viso nėra. Būti kitokiems patiems, ieškoti tų kitų ir antrųjų, neabejotinai visur esančių, yra geras uždavinys ir tikra pagalba nuo niekšybės pasaulio spaudimo. Tikrai būnančių ir kovojančių, ir žinančių, už ką ir su kuo kovoti.

Kai nematome dviejų Lietuvos dalių, tai prarandame ir galimus pagalbininkus, taip pat nepamatome ir tikrai esančių naikintojų: jie pasislepia už bendro teiginio Vakarai, mes liekame bejėgiai ir sparčiai nykstame, o kaltas yra netikslumas.

Visi netikslumai pilsto nuodus mažomis dozėmis, taip pat ir kalbos apie toleranciją. Gražiau būtų kalbėti apie pakantumą – tai skamba lietuviškai, bet ir jam reikalingos ribos. Neapsibrėžiant ribos atsitinka, kad vyksta tik apsikeitimas nuomonėmis, kuris, sakoma, būtinai praturtina, tačiau nepastebima, kad tiesos tada nelieka, nes visos nuomonės padaromos teisingos.

Nuomonių garbinimo nuostata atsirado kaip atsakas į dažnai buvusį ydingą elgesį, kada ydingomis priemonėmis buvo ginama kartais tiesa, kartais ir netiesa. Smurtinės priemonės pasmerktos teisingai, bet kažkodėl kartu pasmerkta ir tiesa. Turbūt buvo mąstyta, kad nesusilaikome ir nesusilaikysime tiesos smurtu negynę, tai verčiau paskelbti, kad jos visai nėra, ir tada nebus pagundos jos kaip nors netinkamai ginti.Taip atsiranda dar didesnis melas ir didesnė propaganda, kai iš viso nieko nesakoma arba nekalbama apie tiesą, teigiant, kad „mes esame protingesni ir nesikišame į nesutarimus“.

Meilė klystančiam broliui gali ir nevirsti meile jo klaidai. Tegul ir nėra neklystančių brolių, bet yra norintys neklysti. Norintiesiems neklysti teks vieniems kitų ieškoti visur, kur tik yra du pasauliai. Ir atsispirti niekšybės pasaulio spaudimui, kad neįvyktų tragedijos ir nepasiliktų reikštis ir gyvuoti tas prastasis tik vienas.

© 2003"XXI amžius"