Didžiausia ES krizė

S.Berluskonio stebuklas neįvyko

Petras KATINAS

Po visą praėjusį savaitgalį vykusio nepaprastai įtempto ES viršūnių susitikimo Briuselyje, kuriame dalyvavo ir dešimties valstybių kandidačių vadovai, paaiškėjo, kad išsipildė pačios niūriausios politikos apžvalgininkų prognozės, skelbtos viršūnių susitikimo išvakarėse. Buvo prognozuojama, kad besiplečianti Europos Sąjunga gali įklimpti į didžiausią krizę nuo pat ES susikūrimo. Taip ir įvyko.

Viršūnių susitikimas turėjo nulemti dvejus metus rengtos Europos Konstitucijos likimą. Nors jau iš anksto buvo aišku, kad ES šalys ir kandidatės nesutaria daugeliu klausimų: dėl būsimo ES prezidento įgaliojimų, Europos Komisijos sudėties, krikščionybės paminėjimo ES Konstitucijos preambulėje. Taip pat dėl Didžiosios Britanijos siekio išlaikyti veto teisę sprendžiant užsienio politikos klausimus. O kur dar faktiška senųjų ir būsimųjų ES šalių takoskyra dėl karo Irake. Bet didžiausi nesutarimai iškilo dėl balsavimo galių, kurios buvo numatytos prieš trejus metus pasirašytoje Nicos sutartyje. Beje, ir pasirašyta 2000 metais po penkias dienas trukusių nepaprastai įtemptų derybų ta Nicos sutartis iš karto buvo įvertinta labai prastai ir iš esmės netenkino nė vienos ES valstybės. Tačiau Ispanija ir dar nesanti ES narė Lenkija kategoriškai pareikalavo pripažinti Nicos sutarties punktus, kuriuose Ispanijai ir Lenkijai, turinčioms po 40 milijonų gyventojų, suteikti tiek pat balsų, kaip ir Vokietijai, kurioje gyvena daugiau nei 80 milijonų gyventojų. O pagal naująją ES Konstituciją, Ispanija ir Lenkija netektų dalies Nicos sutartyje numatytų balsų.

Jau Briuselio viršūnių susitikimo išvakarėse Lenkijos užsienio reikalų ministras Vlodzimiežas Cimošievičius pareiškė, jog Varšuva neatsisakys Nicos sutarties ir neleis, kad didžiosios ES valstybės turėtų sprendžiamąjį balsą išsiplėtusioje Europos Sąjungoje ir diktuotų savo sąlygas visoms kitoms ES narėms. Analogiškos pozicijos laikosi ir Ispanijos premjeras Chosė Marija Aznaras, pareiškęs, jog, įtvirtinus vadinamąją dvigubos daugumos sistemą, Europos Sąjungą faktiškai valdys keturios daugiausia gyventojų turinčios ES valstybės. Tai – Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Italija.

Kaip žinoma, pagal buvusios Prancūzijos prezidento Valeri Žiskaro d’ Esteno pateiktą ES Konstitucijos projektą, visi svarbiausi ES sprendimai būtų tvirtinami vadinamąja dviguba dauguma. Tiems sprendimams turėtų pritarti pusė valstybių, atstovaujančių mažiausiai 60 proc. ES gyventojų, kurių išsiplėtusioje ES būtų 450 milijonų. Mažosios ES valstybės, taip pat ir dešimt „be penkių minučių“ naujųjų narių siekia turėti Briuselyje veikiančiojoje ES vykdomojoje komisijoje po vieną savo atstovą. Beje, su tuo sutiko ir didžiosios ES šalys.

Kai jau tapo aišku, kad Briuselio viršūnių susitikimas gali patekti į aklavietę, Italijos, baigiančios savo pirmininkavimo kadenciją ES, premjeras Silvijus Berluskonis pareiškė turįs „stebuklingą planą“, kaip išspręsti nesutarimus, ir žadėjo paskelbti jį paskutinę minutę. S.Berluskonis teigė tikįs, kad tam jo „stebuklui“ pritars Ispanija ir Lenkija. Tačiau jokio stebuklo neįvyko, o S.Berluskonio pasiūlymai apsiribojo tiktai deklaratyviais žodžiais apie pavojų, kuris galėtų kilti Europos vienybei, todėl siūlė ieškoti kompromiso. Tačiau nei Vokietija, nei Prancūzija, nei Ispanija ir Lenkija nepakeitė savo pozicijos dėl balsavimo sistemos.

Taigi pirmosios ES Konstitucijos projekto priėmimas atidėtas vėlesniam laikui. Tiktai nežinia kokiam. Pasak Lenkijos prezidento Aleksandro Kvašnievskio ir premjero Lešeko Milerio, kuris, nepaisant to, jog dar neatsigavo po įvykusios sraigtasparnio avarijos pasekmių, labai aktyviai dalyvavo ES viršūnių susitikime, geriausiai būtų, kad naujoji ES Konstitucija būtų priimta svarstant 2007-2012 metų ES biudžetą. Dauguma ES politikų galvoja, kad Konstitucija turėtų būti priimta iki 2004 metų pabaigos.

Anot Lenkijos prezidento, nieko baisaus neįvyko, o Briuselio viršūnių susitikimo žlugimas nepakenks ES plėtrai ir dešimt naujų narių priėmimui 2004 m. gegužės 1 d.

Tuo tarpu kiti politikai ir politikos apžvalgininkai nėra tokie optimistai. Įtakingas Didžiosios Britanijos laikraštis „Financial Times“ cituoja pirmosios Europos Konstitucijos tėvu pavadinto buvusios Prancūzijos prezidento V.Žiskaro d’Esteno žodžius, jog, nepriėmus ES Konstitucijos, Europos vienybės perspektyvoms iškils rimtas pavojus, ir ilgam laikui. Būsimosios ES Konstitucijos priėmimo atidėjimo nauda suabejojo ir Europos Komisijos pirmininkas Romanas Prodis bei Europos Parlamento pirmininkas Patas Koksas. Jau nekalbant apie Vokietijos kanclerį Gerhardą Šrioderį, kuris iki paskutinės minutės kartu su Prancūzijos prezidentu Ž.Širaku ragino neatidėlioti svarbiausių sprendimų. Vokietija ir Prancūzija įsitikinusios, jog bet koks kompromisas, sudarant ES Konstitucijos projektą, pasmerktų visą Europą neveiksmingumui ir bejėgiškumui bei chaosui.

O dėl ištikusios krizės, tai vis dažniau imama samprotauti, kodėl gi Lenkija, dar nesanti tikra ES narė, faktiškai ir sukėlė šią ES krizę, sumaniai įtraukdama į ją ir tikrąją ES narę Ispaniją. Esą tai kone vienintėlis Europoje likusios katalikiškos valstybės, todėl ir reikalavusios ES Konstitucijoje paminėti krikščioniškas Europos šaknis. Ir Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis, ir premjeras L.Mileris dabar dedasi vos ne didžiausiais katalikybės gynėjais, nors tokie iš tikrųjų nėra. Juk A.Kvašnievskis ne kartą viešai pareiškė esąs jeigu ne ateistas, tai bent netikintis į nieką. Toks pat ir L.Mileris. Šie abu buvę aukšti komunistinio režimo funkcionieriai, groję pirmaisiais smuikais faktiškai suskaldant Europos Sąjungą, iš esmės vykdo Maskvos svajonę susilpninti ES ir gauti iš to naudos.

O tai, kad A.Kvašnievskis ir L. Mileris vyko į Briuselio viršūnių susitikimą iš anksto nusprendę sukelti politinę krizę Europos Sąjungoje, jau anksčiau rašė Lenkijos spauda. Anot vieno Lenkijos politikos apžvalgininko, jie abu rengėsi tam labai kruopščiai, tarsi kažkada karalius Jogaila į Žalgirio mūšį.

Neatsitiktinai Kremliaus ruporo „Radio Rosiji“ politikos apžvalgininkas, žlugus Briuselio viršūnių susitikimui, ėmė žerti komplimentus A.Kvašnievskiui ir L.Mileriui už „Lenkijos žmonių interesų gynybą“. Ši radijo stotis nuolat cituoja apklausų duomenis, skelbiančius, jog trys ketvirtadaliai lenkų yra įsitikinę, jog turtingos Europos valstybės siekia tik naudos sau, o 50 proc. esą visiškai nesitiki jokios naudos iš Lenkijos narystės ES. Tokiu būdu Lenkijos žirinovskiu vadinamas radikalas Andžejus Leperis gali švęsti pergalę. Ko jis nepasiekė savo organizuotais neramumais, streikais, kelių blokadomis, nukreiptomis prieš ES, dabar padarė A.Kvašnievskis su L.Mileriu.

Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Maskvos propaganda, labai sustiprinusi savo kritikos ugnį prieš NATO ir puolanti Baltijos valstybes, ypač Latviją ir Estiją, esą jose bus įkurtos keliančios grėsmę Rusijai NATO karinės bazės, visiškai nepuola dabartinės Lenkijos valdžios. Tai daug ką sakantis faktas. Todėl kaltinti Vokietiją ir Prancūziją tuo, kad tik jų pastangomis, siekiant dominavimo Europoje, ES ištiko didžiulė krizė, reikėtų gana atsargiai. Juk faktiškai pleištą į Europos vienybę įkalė pirmiausia Lenkija.

Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis, labai išgyręs premjerą L.Milerį už tvirtos Lenkijos pozicijos gynimą Briuselyje, čia pat pabrėžė, kad ne Varšuva kalta dėl žlugusio ES viršūnių pasitarimo, ir išreiškė viltį, jog ateityje dėl ES Konstitucijos bus surastas kompromisas. Bet juk ne kas kitas, o A.Kvašnievskio išgirtasis premjeras L.Mileris Briuselyje aiškiai pademonstravo neinantis į jokius kompromisus. Visa tai į naudą tiktai Maskvai, kuri, suvokusi, kad ES ir NATO plėtra jau tapo neišvengiama, dabar siekia sukurti savo penktąją koloną euroatlantinių struktūrų viduje, pirmiausia pasinaudodama buvusiomis pokomunistėmis šalimis, ypač tomis, kurių valdžioje tebesėdi buvę Maskvos statytiniai ir liokajai.

Kuo baigsis ši krizė, sunku pasakyti. Yra rimtas pavojus, kad bus sukurta „dviejų greičių“ Europa. Tai yra ES skilimas į dvi dalis. Vienoje jų būtų valstybės, pritariančios ES Konstitucijai, kitoje – nepritariančios. Tai būtų vienas blogiausių variantų.

© 2003"XXI amžius"