Reformos Rusijoje: klaidos ir praradimai

Amerikiečių žurnalistas Deividas Sateras neseniai išleido knygą, pavadintą „Tamsa prieš aušrą“, kurioje aprašo pastaraisiais metais Rusijoje vykdytas reformas. Ši knyga išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio veikalų ne tik objektyvumu, bet ir originaliu požiūriu. D.Sateras mano, kad reformos Rusijoje pasiekė tikslą, tačiau kelią į geresnę šalies ateitį užkirto Rusijos valdžia.

Viena didžiausių reformatorių klaidų D.Sateras laiko nenorą pripažinti, jog rinkos ekonomika turi būti apribota tam tikrų įstatymų. Nesant tinkamų įstatymų, Rusijoje ir dabar nėra rinkos ekonomikos tikrąja šio žodžio prasme. Pasak jo, reformų kūrėjai suvokė sudarantys sąlygas kriminaliniam kapitalizmui klestėti ir slapta tikėjosi, kad tai išeis į gera. Klaida buvo ir korupcijos toleravimas. D.Sateras tvirtina, kad įvykdytos reformos Rusijos nepavertė demokratine valstybe.

Reformų, kurios dar vadinamos „šoko terapija“, pradžia laikoma 1992-ųjų sausio 2-oji, kai Rusijos vyriausybė ryžosi liberalizuoti kainas. Tai buvo atlikta gyventojų net neįspėjus. Sovietmečiu trūkstant prekių žmonės kaupė pinigus tikėdamiesi vėliau jais pasinaudoti. Deja, liberalizavus kainas šalį sukrėtė hiperinfliacijos banga, o milijonai šalies gyventojų akimirksniu neteko visą gyvenimą kauptų santaupų. Tąkart premjeras J.Gaidaras tikino, esą banko sąskaitose esantys pinigai iš tiesų buvę beverčiai, nepadengti visuomenės resursais. Reformų kūrėjams, ko gero, neatrodė realus ir sunkus Rusijos piliečių darbas, už kurį jiems praktiškai nebuvo atlyginta.

Rusijos reformų iniciatoriai teoriškai oponavo komunizmo doktrinoms, tačiau praktiškai perėmė daugelį šios ideologijos filosofinių teiginių, siekdami bet kokia kaina atkurti teisę į privačią nuosavybę. Vėliau sekė „socialinis darvinizmas“ arba atranka, kurios metu valstybė silpniesiems nė kiek nepadėjo.

Kaip kadaise J.Stalinas skelbė neva sovietinę industrializaciją būtina baigti per dešimt metų, taip ir premjeras A.Čiubaisas tikino esą privatizaciją būtina įvykdyti vos per keletą mėnesių. Skubėta baiminantis visuomenės priešiškumo. Tačiau atsitiko priešingai: visuomenė reformoms pritarė ir net sutiko kurį laiką kęsti nepriteklius, tikėdamasi netrukus sulaukti žadėtų rezultatų. Priešiškumo sulaukta tik tada, kai eiliniai piliečiai įsitikino privatizacijos neskaidrumu.

D.Sateras mano, jog pirmiausia derėjo atkurti privačią nuosavybę – tai padaryti kiek galima greičiau ir nenusižengiant įstatymams. Nusikalstamojo pasaulio atstovai tapo milžiniškų turtų savininkais, vėliau ne vienas jų įžengė į valdžios postus ir kūrė naują Rusiją.

Tuo tarpu eiliniai piliečiai, gavę vaučerius (lietuviškas atitikmuo – investiciniai čekiai), nežinojo, ką su jais daryti. Tai neturėtų stebinti šalyje, kurioje septynis dešimtmečius nebūta privačių investicijų. Kriminalinio pasaulio atstovai vaučerius skubėjo pigiai nupirkti, ir ne vienas pilietis juos tiesiog atidavė už butelį degtinės ar patikėjo investicinių fondų veikla prisidengusiems sukčiams. Nusprendę tapti įmonės, kurioje dirbo, akcininkais, žmonės netapo savininkais, viską ir toliau sprendė įmonių administracija. Netrukus įmonės ėmė delsti išmokėti atlyginimus, o neturėdami už ką maitinti šeimų darbininkai pusvelčiui turėtas akcijas perleido įmonių administracijos atstovams. Rusijos visuomenė iki šiol negali atleisti A.Čiubaisui tokios grandiozinės apgaulės.

Ne ką geriau sekėsi ir privatizuojant butus. Aferistai žadėjo rūpintis senyvo amžiaus žmonėmis, kurie testamentu paliks jiems savo būstus ir kiek įmanydami spartino klientų mirčių skaičių, nė kiek nesibaimindami patekti teisiamųjų suolan, mat teisėsaugos organai buvo papirkti kyšiais.

D.Sateras tuo metu gyveno Maskvoje ir dirbo „Wall Street Journal“ bei „New York Times“, daug bendravo su žmonėmis. Jo knygoje gausu to meto realijų, minimos tikslios įvykių datos ir įvairių valdininkų pavardės, cituojami oficialūs dokumentai. Metas, kai Rusijos piliečiai ne gyveno, o tik egzistavo, ne vieną paskatino griebtis nelegalių priemonių savo šeimos gerovei užtikrinti. Tačiau kai vaučerinę privatizaciją pakeitė privatizacija už grynuosius pinigus, eiliniai piliečiai joje dalyvauti nebegalėjo. 1994-ųjų pradžioje daugelis atsidūrė žemiau skurdo ribos. Sukaupę milžiniškas pinigų sumas „verslininkai“ mėgavosi prabanga ir didino turtus. Teoriškai privatizacija vyko viešuose aukcionuose. Deja, pirkėjai buvo žinomi aukcionams net neprasidėjus. Tais retais atvejais, kai atsirasdavo kitų pirkėjų, jiems jėga liepta atsiimti paraiškas.

Juristų funkcijas perėmė nusikaltėlių grupuotės, kurios ne tik sprendė finansinius ginčus, bet ir atimdavo gyvybę nenorintiesiems paklusti. Rusijoje ir iki šiol vykdomos užsakytos žmogžudystės.

1995-aisiais tuometis Rusijos prezidentas B.Jelcinas susirūpino artėjančiais rinkimais. Oligarchai, anksčiau paklusę valdžios organams, tąkart ėmė maištauti ir patys primesti savo sąlygas. Valstybės kreditoriais tapo keletas privilegijuotų bankų, kurie suskubo į savo rankas perimti daugumą klestinčių ir pelningai dirbančių pramonės įmonių. Valstybei nepajėgiant grąžinti bankams kreditų, įmonių akcijos tapdavo bankus valdančių oligarchų nuosavybe. Tie patys oligarchai finansiškai rėmė B.Jelciną rinkimų metu. O 1999-aisiais, pasak D.Satero, papirko Dūmos deputatus prezidento apkaltos procese. Apkaltos iniciatoriai tikėjosi, kad pavyks apkaltinti prezidentą bent dėl vieno iš penkių punktų, t.y. karo Čečėnijoje, tačiau iki reikalingų dviejų trečdalių balsų pritrūko vos septyniolikos. Žurnalistai gavo patikimos informacijos, kad dvejojantiems Dūmos deputatams siūlyta nuo 50 iki 70 tūkstančių dolerių.

Naujieji turtuoliai lengva ranka švaistė pinigus į kairę ir į dešinę – juk nesunku leisti pavogtus pinigus. Tačiau bent kai kuriems jų atėjo atpildo valanda. Po nepavykusios apkaltos, B.Jelcinas buvo priverstas premjero postą patikėti J.Primakovui, kuris nesižavėjo nei Amerika, nei demokratija, tačiau nebuvo susikompromitavęs. J.Primakovas susidomėjo nešvaria B.Jelcino aplinkos veikla ir paviešino ne vieną aukščiausiuosius Rusijos vadovus kompromituojantį faktą. D.Sateras yra įsitikinęs, kad J.Primakovas taip pasielgė pirmiausia dėl to, jog pats svajojo tapti prezidentu. Iššūkį valdžios pareigūnams metęs prokuroras J.Skuratovas taip pat turėjo savų paskatų ir ,beje, netrukus posto neteko dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Po poros mėnesių premjero pareigų neteko ir J.Primakovas bei jo vadovaujamas ministrų kabinetas. D.Sateras savo knygoje dalijasi įtarimais, kad prie to prisidėjo tuo metu FSB vadovavęs V.Putinas, kurio didžioji politinė karjera prasidėjo būtent tuo metu. 1999-ųjų kovą V.Putinui patikėtas Saugumo tarybos sekretoriaus postas, tų pačių metų rugpjūtį jis tapo naujuoju Rusijos premjeru, o B.Jelcinas jį viešai vadino savo įpėdiniu.

D.Sateras mano, kad ir šiandien Rusijos visuomenės dėmesį mėginama nukreipti į mažai reikšmingas problemas tam, kad nebūtų pastebėtos kur kas didesnės. Taip atsitiko ir su „Jukos“ vadovu M.Chodorkovskiu, laikomu turtingiausiu Rusijos žmogumi. V.Putino aplinka nori nukreipti skurstančių piliečių įtūžį į šalies turtinguosius, taip tikėdamasi padidinti prezidento populiarumą.

Pajutusi palaikymą prezidento administracija prakalbo apie privatizuoto turto grąžinimą valstybei. Tačiau tokia nacionalizacija būtų katastrofiška: Rusija netektų Vakarų ekonomistų bei investuotojų pasitikėjimo. Valstybė nebepajėgtų tinkamai rūpintis privatizuotomis kompanijomis ir netektų investicijų.

Paskutinis knygos skyrius pradedamas klausimu „Ar Rusija turi ateitį?“ Kokia bus šios šalies ateitis, autorius nedrįsta prognozuoti. Pasak D.Satero, Rusija išgyvena krizę. Ji dar neišsivadavo iš ekonominės stagnacijos, gresia demografinė krizė. Rusiją gali išgelbėti tik bendros jos pačios piliečių pastangos.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"