"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2003 m. gruodžio 17 d., Nr. 24 (69)

PRIEDAI

Iranas parems amerikiečius Irake

Irano prezidentas M.Katamis neseniai paskelbė palaikąs laikinosios Irako administracijos veiksmus ir Jungtinių Amerikos Valstijų vykdomą politiką šioje šalyje. Oficialiame pranešime teigiama, kad toks žingsnis žengtas rūpinantis kaimyninio Irako ateitimi. Taigi amerikiečiams ir jų sąjungininkams gali pavykti nušauti du zuikius iškart: įgyti paramą tarp musulmonų sunitų ir pagerinti daugelį metų įtemptus santykius su Iranu. Pažymėtina, jog partnerystė pasiekta nesikišant slaptosioms tarnyboms, ja jau spėjo pasidžiaugti viso pasaulio žiniasklaida.

Lapkričio 18-ąją Irano prezidentas M.Katamis nustebino pasaulio politikus paskelbdamas, kad jo šalis rems Irako administraciją. Jis pabrėžė tikįs, jog Irako taryba atsižvelgs į irakiečių poreikius ir padės šiai šaliai tapti nepriklausoma valstybe. Taip pat buvo pranešta apie dar birželį įvykusį susitarimą su JAV paskirtu Irako administratoriumi P.Bremeriu, kuris turėtų užtikrinti Irako saugumą bei padėti atstatyti karo nuniokotą kraštą. Tokio Irano prezidento žingsnio niekas nesitikėjo. Juk Laikinąją Irako tarybą nusprendė įkurti ne kas kitas, o būtent amerikiečiai, kurių Iranas, švelniai tariant, nemėgsta. JAV ir Irano tarpusavio santykiai paaštrėjo dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Taip įvyko dėl ideologinių nesutarimų, nė vienai iš konfliktuojančių pusių nepanorus priimti kompromisinio varianto. Šiandien iraniečių ir amerikiečių interesai Irake skatina bendradarbiauti. Politikai juokauja, esą šiuo atveju kur kas naudingesnis viešas palaikymas nei tikra sąjunga. Tiesiog aplinkybės susiklostė taip, kad dviem nedraugiškai nusiteikusioms viena kitos atžvilgiu valstybėms dėl istorinių ir geografinių priežasčių teko tapti partnerėmis.

Žiniasklaida mėgsta įvairias sensacijas. Didžiuliu netikėtumu kadaise tapo JAV prezidento R.Niksono kelionė į Kiniją. Tąkart tiek kinai, tiek amerikiečiai norėjo pabrėžti tapę partneriais tuometinei Sovietų Sąjungai bei savų valstybių piliečiams. Šiemet visiškai kitaip. Nei JAV, nei musulmoniškasis Iranas girtis nelinkę. Mat Vašingtonui bendradarbiavimas su viena iš valstybių, priklausančių vadinamajai „blogio ašiai“, sukels tam tikrų politinių problemų. Tuo tarpu oficialusis Teheranas taip pat anksčiau negailėjo neigiamų epitetų amerikiečiams, kaltindamas juos bendradarbiaujant su pačiu velniu. Šiandien abi pusės siekia partnerystės, tačiau nė viena jų nenori formalių santykių ar didžiulio dėmesio. Tuo tarpu žurnalistai visais įmanomais būdais ieško sąjungą patvirtinančių įrodymų. Tiesa, nereikėtų pamiršti ir fakto, kad tą pačią dieną, kai Irano prezidentas M.Katamis paskelbė palaikąs laikinąją Irako administraciją, pasaulį sukrėtė nauji pranešimai apie Irane kuriamą branduolinę ginkluotę.

Kai amerikiečių kariai atvyko į Iraką, buvo tikėtasi, kad po sostinės Bagdado žlugimo kova bus baigta. Na, nebent kils vienas kitas smulkus konfliktas, tačiau tikrai nelaukta gerai organizuoto partizaninio karo, kurio planus parengė nuverstojo S.Huseino režimo lyderiai ir kuris prasidėjo iškart po Bagdado užėmimo. JAV jautėsi galinčios valdyti Iraką taip, kaip tik panorės. Vašingtonas kūrė planus Irakui atstatyti ir iš pradžių mėgino apsimesti neva nieko nevyksta. Gynybos sekretorius D.Ramsfeldas ilgai neigė vykstant partizaninį karą, kurį norom nenorom teko pripažinti liepos pradžioje, kai nuo jo pradžios jau buvo praėję daugiau nei du mėnesiai. Amerikiečiai partizaniniam karui nesirengė ir to negalėjo net įsivaizduoti. Irakiečiai nebeslėpė antisimpatijos, o amerikiečių kariai mūšio lauke pasijuto vieni, be jokių sąjungininkų. Nugalėti mažoje gerai pažįstamoje teritorijoje apsistojusius vietinius kovotojus beveik neįmanomas uždavinys bet kokios valstybės kariuomenei.

Dėl šių problemų situacija Irake ėmė atrodyti beviltiška. Tiesa, partizaninis karas prasidėjo palyginti nedidelėje šalies dalyje ir beveik visi kariniai veiksmai iki šiol vyksta vadinamajame sunitų trikampyje. Irako gyventojų daugumą sudarantys šiitai ir kurdai partizaniniam karui nepritaria, mat jie jau pakankamai prisikentėjo šalį ilgus dešimtmečius valdžius sunitams. Šiitai, nors ir nedalyvauja partizaniniame kare, nelinkę remti amerikiečių. Jie turi savų interesų, kurių bene svarbiausias – paimti valdžią į savo rankas. Naujoji sunitų era jiems būtų mažiausiai pragaištinga.

Klaidinga būtų manyti, kad Iranas yra pagrindinis Irako šiitų priešas. Istorinių nesutarimų praeityje būta, tačiau Irano inteligentija ne kartą ragino šiitus sukilti prieš S.Huseino režimą ir suteikė politinį prieglobstį ne vienam šiitų lyderiui. Tai tik patvirtina, kokią didžiulę įtaką Teheranas daro kaimyninei valstybei, ir atskleidžia faktą, jog Irako šiitų interesai sutampa su nacionaliniais iraniečių interesais.

Oficialioji Irano vadžia siekia Iraką paversti savo sąjungininku ar bent jau ne priešu. Vienintelis būdas tam pasiekti būtų šiitų vyriausybė, kuri garantuotų šiokį tokį Irano saugumą. Dingus įtampai tarp Irano ir Irako, Irano valstybė lengvai taptų galingiausia Persijos įlankos regione. Tereikia sulaukti dienos, kai paskutinis amerikiečių karys paliks Irako teritoriją. Deja, be Irako palaikymo tai neįmanoma.

Vašingtono interesai iš esmės panašūs. Jungtinių Amerikos Valstijų nedžiugintų sunitų grįžimas į valdžią. Amerikiečiai siekia sunaikinti „Al Qaedos“ teroristų tinklą ir nori rasti sąjungininkų partizaniniame kare. Tam tiktų tiek Irako šiitai, tiek ir Iranas.

Laikinasis Irako administratorius P.Bremeris stengiasi pasiekti, kad ilgainiui valdžia būtų atiduota į šiitų rankas. Šiitai ne tik sudaro Laikinosios tarybos daugumą, bet ir didžiąją dalį naujųjų Irako karinių pajėgų. Jie jokiu būdu neleis pasikartoti sunitų priespaudai.

Amerikiečiai simboliškai stovi prie musulmoniškojo pasaulio vartų. Jie slapta tikisi iraniečių paramos kovoje prieš „Al Qaedos“ teroristų tinklą, kuriam Iranas niekada nesimpatizavo, ir pasiryžę padaryti tam tikrų nuolaidų.
Neramina tai, kad Iranas tebekuria branduolinį ginklą. Iraniečiai norėtų tapti ne tik regiono lyderiais, bet ir išlaikyti branduolinės valstybės statusą. Tam įnirtingai priešinasi kaimyninės valstybės, ypač Izraelis. Vašingtonui tolesni Irano ir Izraelio konfliktai nenaudingi. Iranas taip pat mieliau rinktųsi amerikiečių antpuolį nei izraelitų branduolinę ataką.

Naujasis amerikiečių ir iraniečių susitarimas naudingas abiem pusėms. Manoma, kad iraniečiai netrukus taps vyraujančia Persijos įlankos regiono ir Arabijos pusiasalio valstybe. Karingajai Saudo Arabijai vien tokia mintis kelia siaubą. Su iraniečių dominavimu vargu ar susitaikytų ir patys amerikiečiai. Tačiau šiandien amerikiečiams būtina parama partizaniniame kare, kuri galbūt ir atneš nepageidautinų pasekmių ateityje. Pavyzdžiu galėtų būti JAV ir Sovietų Sąjungos partnerystė Antrajame pasauliniame kare, davusi pradžią šaltajam karui.

Tačiau apie tai kalbėti pernelyg anksti. Bet kokiu atveju pagerėję JAV ir Irano santykiai laikytini svarbiausiu įvykiu po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių Niujorke bei Vašingtone.

Gražina MINKAUSKAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija