Horizontai

Vilnijos horizonto spalvos

Lietuvos kraštų savitumas – pats žaviausias etninis bruožas, ataidintis iš seniausių istorinių epochų. Tiesa, jos daugeliu atveju pažymėtos užgrobimais ir netektimis. Šito Vilnijos kraštui teko patirti su kaupu. O Lietuvos sostinė, ne kartą plėšta ir naikinta, deginta ir šaudyta, vis dėlto ištvėrė nuožmių laikų gausmą ir atsiskleidė savo kilniais darbais ir siekiais. Aukštumų ir kalvelių žemė, smėlynų kauburiais nupilta, pušelių šilojais apipinta, debesų marškomis priglobta, vis po aukštuoju dangumi, prie amžinai judrios horizonto juostos. O sraunioji Neris lyg smilga žemuoges suveria kaimus ir vienkiemius, miestelius ir miestus. Tai didžioji Vilnijos kraujagyslė, upių motinėlė, anot garsiojo poeto Adomo Mickevičiaus.
Seniai nuslinko ledynai ir išsidangino Smurgainių meškos, seniai nužvangėjo prancūzų, švedų ir vokiečių kalavijai bei alebardos, nebepykši lenkų šautuvai ir rusų granatos nebesproginėja. Įsitvyrojusi ramybė guodžia žmones, vis nemačiom pažvelgiančius į aukščiausiąjį Lietuvos tašką – Juozapinės kalną. Ana ten, Žeimena toliau, skaidriaakė, o čia pat pavilniais, papieviais ir pagojais išsivingiuoja lanku ir tiesėmis Vilnelė, skaisčiaakė jaunylė didupės dukraitė. Apie Vilnių maža dainas dainuoti, jam reikia himnus giedoti, giesmes kurti, odes rašyti, maršus groti. Lietuviškėja kaskart šis internacionalus miestas, švarėja jo gatvės ir skersgatviai, skaistėja namų fasadai.
Pilnatis nužeria ežerokšnio mėlį, o žemdirbio plati sėtuvė spėriai beria dirvon rugį, kad dosnia sauja būtų paseikėtas vasaros derlius.
Bereikia užsukti į turgų ar mugę, kad išgirstumei daugiakalbystės šurmulį, bereikia stabtelėti Kaziuko mugėje Vilniaus mieste, kad nuskaistėtų akys, išvydusios verbų šviesybes, žalojų grožybes. Nuo Trakų pilies ramybės iki Švenčionijos gatvinių kaimų, nuo Giedraičių memorialinių vietų iki Dieveniškių įkilpos – vis Vilnijos duondavių žemė, priemiestiniai sodnai ir sodneliai, pamiškių sodybos, žiemoms palikdamos kiškių džiaugsmą ir strazdų patarškas. Čia dirbama kaip ir kitur, gyvenama taip, kaip ir kaimynuose. Tiesa, Vilnijos žemė niekados neužaugina derlių kaip Suvalkijoje, bet gamtovaizdžių grožio gali pavydėti daugelis šalies lygumų regionų.
Tenka pastebėti, kad šio krašto taip neišraižė melioracijos grioviai, nes aukštumose tai daryti nelengva ir nebūtina. Tautų maišymasis, kalbų sueitys paliko keistoką etninį pėdsaką, iki šiolei mažai tyrinėtą. Svetimtaučiai, aišku, nesulietuvėjo, o vietiniai gyventojai nejučiomis taikosi prie naujosios tvarkos nešėjų. Todėl šis regionas neišaugino didžių meno, mokslo žmonių – taip kaip ir žemė negali atseikėti trisdešimtojo grūdo. O sodams, daržams, žvejonei, medžioklei čia sąlygos yra kuo nuogeriausios. Ir tikėtina, kad turizmas ilgainiui šiuose rajonuose išsiskleis plačiais komerciniais mastais, lankytinomis vietomis. Šiandien čia vietiniai tautiniai konfliktai sprendžiami subtiliau ir taktiškiau. Galbūt didžiausias žmonių rūpestis – materialūs nepritekliai, nedarbo baubas, bet lietuviškai kalbančiųjų ir tautiškai mąstančiųjų atsiranda vis daugiau ir daugiau.
Dar norisi pasižvalgyti po sodybėles, priemiestėnų vilas, vis švarėjančius miestelius ir susitikti verslingiau galvojantį ūkininką. Toli pagarsėjo Riešės žirgynas, turistai suranda Kenos hidrografinį draustinį, noriai lankoma apvalaina Dūkštų bažnytėlė.
Visas pasaulis prieš dešimtmetį girdėjo apie Medininkų tragediją, o vietos pilis laikui bėgant turbūt įgis naują pavidalą ir išorinę išvaizdą. Kyviškėse šiltadieniais dangun pakyla sklandytuvai, o Arvydų ir Sudervės miškuose iki soties prisigrybaujama. Pasidairykime ir tolėliau… Svaigus senasis plentas nešasi Molėtų linkui, tiktai Švenčionijos miškuose nesunku pasiklysti. Mera, Žeimena, Luknelė, Dubinga ir Mėžia nusišviečia savo negausių vandenų properšomis, o Trakų ežerynuose baidarėmis galima siausti iki pat soties.
Iki Elektrėnų dar toloka, pirmiausia tenka apžiūrėti Vievio geologijos muziejų, pasidairyti po Lentvario dvarvietės alėjas ir ilgėliau pavaikštinėti po garsiąją niūrią Rūdninkų girią, kur dar tiek daug pokario partizanų atminties ženklų. Verknė vakarais paverkia, kol apglėbia kitus aupynus. Rūdiškės, Semeliškės, Kariotiškės, Vaickūniškės rodo šių vietų pavadinimų sanderniškumą, tartum prisikelia Nalšios praeities gentainiai.
Švenčionėlių, Maišiagalos, Kernavės, Lentvario kultūrininkai vis nepamiršta savos žemės – švenčia miestelių jubiliejus, bendrauja su kraštiečiais, renka ir folkloro ansambliuose pasinaudoja tos vietovės medžiaga. Dėmesingas Vilnijai Vilniaus miesto Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centras. Jis rengia koncertus, išvykas ir susitikimus su rajonų kultūros centrų šviesuomene. Vasaromis turistus vis traukia Lakajos upelė, Žalieji ežerai, Galvės bangos, Dubingių landšaftinis draustinis, Alionių spanguolynas ar Kernavės piliakalniai. Užkopi ant jų ir atsiveria buvusios Lietuvos sostapilė su archeologinių kasinėjimų radiniais, ąžuolynų pavėsiais, kalnų ir klonių linijomis, Neries panorama. Keturi piliakalniai – tikri praeities kovų liudytojai, prosenelių supilti, priešų grobti, krivių apdainuoti, legendomis paėję.
Iš tolių matyti Trakų pilies raudonieji bokštai, o donžonas, pats aukščiausias, vos nesiekia žemųjų debesų keterų. Šoktellek dar dvidešimtį kilometrų su trupučiu ir būsi svarbiausioje šalies širdyje – Vilniuje. Tai miestų miestas, kurio vos ne kiekviena gatvė – istorijos palikimas, o senieji pastatai – kultūros paminklai. Ryškiomis raidėmis įrašyti kunigaikščių žygiai ir karių žygdarbiai, miestelėnų darbai ir prekeivių aikštelių šurmulys. Mokslo, meno, kultūros, politikos ir visuomenės brandos centras ilgokai buvo rusų carizmo ir lenkų šlėktizmo engtas, niekintas ir tryptas. Nyko miesto kūnas, bet vis stiprėjo dvasia, kuri prasiveržė iš studentų auditorijos, iš Katedros kolonų, poezijos posmų, Dainų švenčių aidesio, iš žiniasklaidos patirties. Vos rytmečiais šokteli saulė iš už Antakalnio šilų, kai nusišviečia baroko bažnyčių bokštai ir varpinės.
Suspindi vis gyvybingesnė Užupio aura, blyksteli Žirmūnų, Lazdynų blokai, tikri miesto miegamieji, kur mažoka žalumos, o labai daug mašinų triukšmo. Ir tiktai Senamiestis ilgesingai laukia turisto, viešnagėtojo ir keliautojo, svetimšalio politiko ar meno žmogaus, garsaus pasaulio muzikanto. Eiti per šį senąjį miestą, UNESCO globotinį, tai eiti į vilniečio širdį, į tautos šventovę. O sustoti prie Arkikatedros – tai medituoti savo išmintį, istorinę patirtį, grožio skvarbą. Iš visų pusių žvelgia galerijų langai, didieji teatrų kulisai, spalvingos sienos su grafitų įrašais ir memorialinių lentelių tekstais. Čia gyveno… Taip, čia praėjo kartų kartos su etnine savastimi ir didžiais kasdienos darbais. Laikas nesustojo, bet įamžino žmonių, miesto gimtainių, būvį. Priešai išsinešdino, liko muziejų ekspozicijos, bibliotekų turtai, archyvų saugyklos. Daug skaitančiųjų Vilniaus knygą, bet dar per mažai toje knygoje paliekančių savo autografą, savo gerąjį palinkėjimą sostapilei.
Išeikime ar išskriskime iš brangiosios sostinės į pakraštėlius, į apskrities laukus, į ūkininko dirvas. Ten tikroji Vilnija, savaimingas priekalnių plotas, „tuteišių“ gimtavietės, nuo didmiesčio gausmo pabėgęs didokas Lietuvos Pietryčių regionas. Netoliese Baltarusijos miškynai, žengtelėk tolėliau – netrukus atsivers dzūkų pušynėliai ir grybienojai, o įšiaurėn pašokęs išvysi garsųjį pirčių kraštą ir ežerų pasaulį. Prie jo glaudžiasi Širvintos ir Švenčionys, o Šalčininkų ir Trakų rajonai – tai mišriakalbiai žmonės, lietuvių, rusų, lenkų ir gudų kalbų suklotinė, visokiausių papročių simbiozė. Nors žemelės nelabai derlios, bet ūkininkų jau kimbama į smėlį. Su grikiais, lubinais, rapsais, avižomis ir plačiomis sukultūrintomis pievomis ir ganyklomis.
Šalčia ir Visinčia nušvokščia ten, kur Merkio kraštas, ten, kur Tabariškių, Turgelių, Jašiūnų ir Baltosios Vokės vietos. Vos tiktai išgirstame Jašiūnų vardą, tuojau pat prisimename, jog vietos dvaro sodybos kapinėse palaidoti Jonas ir Mykolas Balinskiai (psichiatras ir istorikas) bei astronomas, matematikas, filosofas Jonas Sniadeckis, garsiojo Adomo Mickevičiaus dėstytojas. Aštuoni piliakalniai, kuriuos verta aplankyti, Poškonių ir Rimašių gatviniai rėžiniai kaimai turėtų sudominti keliautojus. Šalčininkų dvaro rūmai pastatyti XIX a. pabaigoje, garsėjo Eišiškių bažnyčia savo dailės paminklais, rymo šventieji paveikslai Rūdninkų, Norviliškių ir Dieveniškių šventovėse. 1863 metų sukilimo vietos prie Rūdninkų – tai vis Šalčios žemės gražmenos, meno turtai ir saugomos praeities relikvijos. O Rūdninkų girios vėsa visuomet nebus vėlu pasidžiaugti. Ir vasaros karštymečiais, ir per geltonąjį spalio lapų kritimą.
Viso pasaulio didžiūnai, meno ir mokslo veikėjai, atvykę Lietuvon, būtinai kviečiami aplankyti garsiąją Trakų pilį. Tai vienintelė Europos pilis, pastatyta ežero saloje. Ji laiku ir mokamai atstatyta, sutvirtinta ir vis dar plečiama. Vieni Trakuose susižavi karaimų kalba ir jų buitimi, dainomis ir papročiais, kiti stabteli prie aukšto koplytstulpio, vienu didingiausių šiose vietose, treti susidomi Galvės ežero spalvomis ar panorsta pairkluoti sportine baidare. Apie Rykantus rašė Levas Tolstojus epopėjoje „Karas ir taika“, o dailininkas Alfredas Riomeris palaidotas Trakų bažnyčios rūsyje, asmeninėje kriptoje. Vos ne kiekviena Trakų rajono bažnyčia yra vertingas architektūros statinys. Inklėriškių miške kovai rengėsi sukilėliai, Semeliškių ir Onuškio miesteliai mena gilią senovę, urbanistai vertina šių miestelių aikščių struktūrą, išlaikiusią unikalius bruožus.
Turbūt nedaug yra vilniečių, labai gerai pažįstančių Vilniaus rajoną. Patogiais automobiliais prašvilpia pro Bareikiškių kaimo namą, kuriame 1853-1860 metais gyveno ir kūrė poetas romantikas Vladislovas Kondrotavičius-Sirokomlė. Gaila, kad jo garsiosios poemos „Margiris“ niekas nesiryžta išversti į lietuvių kalbą naujai, nes senasis, vertimas paseno.
Ar jau aplankyta geologo Juozo Lukoševičiaus gimtoji sodyba, ar jau atsigerta iš Skališkių šaltinio? Bet, matyt, kiekvienas bus sustabdęs žirgus ir aplankęs A.Mickevičiaus lankytas vietas Aukštadvaryje. Akį pavilioja didžiulis Karmazinų pilkapynas. Vos nepamiršome nukakti į Keturiasdešimties Totorių kaimo kapinių mečetę, statytą XIX amžiuje.
Sugrįžus į dabartį reikėtų pasidžiaugti rajono literatų mėgėjų darbais, pabūti kultūros centruose. O Trakai turi netgi Karališkąjį mėgėjų teatrą, pagarsėjusį tarptautiniuose vaidybos festivaliuose.
Gal nesupyks švenčioniškiai, kad jiems beveik nebeliko vietos tada, kai kalbėjome apie Rytų Lietuvą, bet dabar tenka pasidairyti po Žeimeniją. Tenka priminti, kad rajone saugomi net devyni draustiniai spanguolynai. Tai retesnės augmenijos žemė, o Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis išgarsėjo visoje Lietuvoje. Nuo Padubingio iki Svirkų – dešimtys kilometrų tiesiasi girokšniai, stūkso piliakalniai, kyla Kretuonių, Sudotų pilkapynai, Ragaučiznos stogastulpis, pastatytas 1901 metais Švenčionyse saugomas lietuvių gimnazijos namas (lenkai mokyklą uždarė 1937 m.), nes dvylika metų iš šio lietuviškumo židinio sklido pažangios tautinės idėjos. Kaltanėnų kapinėse palaidotas draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas kunigas Jonas Burba. Žavi šešios Labanoro liepos, gamtos paminklai, trys Kretuonių ąžuolai, dvidešimties šešių liepų pavėsinė Šventojoje. Tai taryt ąžuolų ir liepų karalija. Tiesa, žymesnių rašytojų, dailės žmonių šis kraštas dar neišaugino.
Aplinkos įvairumas sukelia nuostabą. Aplanko žmogus pirmąkart Maišiagalos žemę ir prisimena istorikų teiginį, kad čia buvo sudegintas Lietuvos kunigaikštis Algirdas su aštuoniolika savo žirgų. O Vilniuje, Smėlio gatvėje, prieš dešimtmečius keturių metrų gylyje buvo rasti mamuto griaučiai.

* * *

Žingsnis po žingsnio prabėgome Lietuvos keliais, pavaikštinėjome nuošalesniais takais, stabtelėjome ties kultūros paminklais, prisiminėme garsenybes, parymojome ant piliakalnių, pakalbėjome su tarmiškai šnekančiais žmonėmis. Lietuva – mažas kraštas, bet didingas istorine praeitimi ir didus kūrybos lobiais. Pažinti ir susipažinti reikia ne vienos dienos. Mūsų visados laukė ir lauks Baubliai ir Šatrija, Vilnius ir Ledakalnis, Šešupė ir Sartai; nuvykime ir pabūkime. Juk tai mūsų šventoji žemė – LIETUVA.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS