"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. sausio 22 d., Nr. 2 (47)

PRIEDAI








ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai

Narystė Europos Sąjungoje tampa vis labiau apčiuopiama

Lietuviai rengiasi gyventi Europos Sąjungoje. Tokią išvadą buvo galima padaryti po Seimo informacijos centre įvykusios vaizdo konferencijos, kuri sujungė keturis didžiausius Lietuvos miestus. Sausio 13 dieną Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose susirinkę Europos ateities Lietuvos forumo, Jaunimo konvento, Europos judėjimo, akademinės visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų atstovai itin aktyviai domėjosi būsimąja Lietuvos naryste Europos Sąjungoje. Konferencijoje išryškėjo ir gana aiški tendencija – brandesnio amžiaus piliečius domina konstituciniai, vertybiniai, teisiniai narystės aspektai, jaunimui gi rūpi praktiški dalykai – ar ES bus pripažįstami jų mokslo diplomai, kokios galimybės įsidarbinti ES institucijose, ar mūsų valdžia stengsis išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus Lietuvoje. Į forumo dalyvių klausimus vaizdo konferencijoje atsakinėjo aukšti svečiai iš ES - Europos Parlamento vicepirmininkas ir Konvento dėl Europos Sąjungos ateities narys Guido Podesta, Europos Parlamento narys, Lietuvos ir Europos Sąjungos Jungtinio parlamentinio komiteto pirmininkas Gordonas Adamas, Vokietijos Bundestago Europos reikalų komiteto ir Konvento narys Jurgenas Meyeris. Jiems talkino mūsiškiai Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis, Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Rytis Martikonis bei Europos komiteto prie LRV generalinis direktorius Petras Auštrevičius.


Prancūzijos politika Baltijos valstybių atžvilgiu: nuo Ch. de Gaulle'io iki F.Mitterando

Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje politikai, istorikai ir užsienio svečiai apžvelgė Baltijos šalių kelią į laisvę

Minint 20-ąsias Europos Parlamento balsavimo, kuriuo 1983 metais buvo pareikšta parama Baltijos šalių nepriklausomybės siekiui, metines, norėčiau priminti, kokios politikos šių šalių atžvilgiu laikėsi beveik pusšimtį metų viena kitą keitusios Prancūzijos vyriausybės: nuo generolo Ch.de Gaulle’io iki prezidento Francois Mitterando.
Pirmiausia – keletas žodžių apie prieškario laikotarpį: tuomet su šiomis trimis, ką tik nepriklausomybę atgavusiomis šalimis Prancūzija palaikė nors ir nelabai šiltus, bet normalius diplomatinius bei gana glaudžius kultūrinius ryšius.
1944 metais situacija pasikeitė. Nepaisant 1941 metais Atlanto chartijoje numatytų principų, triumfavo Jaltos politika, kuri, nors joje atskirai ir neužsimenama apie Baltijos valstybes, įtvirtino 1939 metų Ribentropo – Molotovo sutartį.


Pereinamojo kiemo variantas

Vienas aršiausių Sovietų Sąjungos atkūrimo šauklių, bene didžiausias Rusijoje Baltijos valstybių nepriklausomybės priešas ir garsiųjų „bolševikų revoliucijos akušerių“ latvių šaulių palikuonis Valstybės Dūmos deputatas Viktoras Alksnis pateikė pretenzijas Baltijos šalims - sumokėti Rusijai nei daugiau, nei mažiau, o 80 milijardų dolerių už sovietinės okupacijos metais sukurtą turtą. V.Alksnis nori, kad Lietuva sumokėtų penkis milijardus dolerių už Zoknių aerodromą, o už Klaipėdos jūrų perkėlą - du milijardus dolerių. Tai nieko nuostabaus. Rusijos Dūmoje gana dažnai gimsta panašūs projektai. Čia V.Alksnį netgi lenkia V.Žirinovskis, reikalaudamas Klaipėdos ir Vilniaus kraštų. Pats V.Alksnis šiomis dienomis dar kartą patvirtino, jog Klaipėda ir jos kraštas, anksčiau ar vėliau, priklausys Rusijai. Ir tam nereikės laukti kokio nors pereinamojo laikotarpio ar derybų nei su Lietuva, nei su ES. Tokios pretenzijos keliamos, matyt, todėl, kad Lietuvos pareigūnų reakcija į jas beveik „nulinė“. Atrodo, tarsi taip ir reikia. Matydama tokią dabartinės Lietuvos politiką, jausdama, kad premjeras A.Brazauskas daugiau nei palankus Kremliui ir sutinkantis su viskuo, apie ką Maskvai tereikia užsiminti tik pusę žodžio. Juk visai neseniai buvo žadėta, kad nuo 2003 metų sausio 1-osios Lietuva turėjo pradėti kontroliuoti asmenis, kertančius Lietuvos ir Rusijos sieną. Nieko panašaus neįvyko. Rusai važiuoja per Lietuvos teritoriją, geriausiu atveju pateikdami vairuotojo, studento pažymėjimą ar panašius dokumentus. O vaikams iki keturiolikos metų pakanka gimimo liudijimo, kuriame nėra vietos nuotraukai. Tad, esant dabartinei technikai, tokių dokumentų gali prisigaminti kiek nori.


Vilnijos horizonto spalvos

Lietuvos kraštų savitumas – pats žaviausias etninis bruožas, ataidintis iš seniausių istorinių epochų. Tiesa, jos daugeliu atveju pažymėtos užgrobimais ir netektimis. Šito Vilnijos kraštui teko patirti su kaupu. O Lietuvos sostinė, ne kartą plėšta ir naikinta, deginta ir šaudyta, vis dėlto ištvėrė nuožmių laikų gausmą ir atsiskleidė savo kilniais darbais ir siekiais. Aukštumų ir kalvelių žemė, smėlynų kauburiais nupilta, pušelių šilojais apipinta, debesų marškomis priglobta, vis po aukštuoju dangumi, prie amžinai judrios horizonto juostos. O sraunioji Neris lyg smilga žemuoges suveria kaimus ir vienkiemius, miestelius ir miestus. Tai didžioji Vilnijos kraujagyslė, upių motinėlė, anot garsiojo poeto Adomo Mickevičiaus.
Seniai nuslinko ledynai ir išsidangino Smurgainių meškos, seniai nužvangėjo prancūzų, švedų ir vokiečių kalavijai bei alebardos, nebepykši lenkų šautuvai ir rusų granatos nebesproginėja. Įsitvyrojusi ramybė guodžia žmones, vis nemačiom pažvelgiančius į aukščiausiąjį Lietuvos tašką – Juozapinės kalną. Ana ten, Žeimena toliau, skaidriaakė, o čia pat pavilniais, papieviais ir pagojais išsivingiuoja lanku ir tiesėmis Vilnelė, skaisčiaakė jaunylė didupės dukraitė. Apie Vilnių maža dainas dainuoti, jam reikia himnus giedoti, giesmes kurti, odes rašyti, maršus groti. Lietuviškėja kaskart šis internacionalus miestas, švarėja jo gatvės ir skersgatviai, skaistėja namų fasadai.


Rinkimų išvados, arba Nebaikime spėlioti

Rinkimų rezultatus jau žinome, bet dar turime apie juos ir ką kalbėti, ir ką produktyviai spėlioti. Tad pradėsime ir pagalvosime: kam reikalingas R.Paksas ir kas jį stūmė, kieno milijonai nukrito ant Lietuvos galvos?
Dažnai sakoma, kad Lietuvoje veikė Rusijos milijonai, kad vyko rinkimų kampanija, ir kad tai gali reikšti mūsų ėjimo į Europos struktūras, į NATO stabdymą.
Taip būti galėtų, bet gal ir nebus: šitą jie seniai galėjo padaryti ir su buvusiais vadais – jų jau pakankamai daug buvo išrinktų – prorusiškų ir pavaldžių. Turėjome net visą piramidę ir ne vieną piramidžiukę, o vis einame į NATO, todėl tikriausiai – ne tas. Tikriau – turime į ten eiti atitinkamai apdoroti: nešti su savimi Aziją ir pagal ją perdirbinėti Europą. Tai ir pasitikrinama laikas nuo laiko, ar tam uždaviniui esame tinkami. Atitinkami vadai įsūdomi. Tinkamos nuotaikos sukurstomos ir negailima tam pinigų, nes mafijai tikriausiai jų nereikia gailėtis – jų pakankamai turi, kad tik būtų kur išplauti.
Tad jeigu buvo tik eksperimentas, savo galimybių pasitikrinimas masiškai smegenis valdyti, jų naudai išloštas, tai jie dabar patenkinti ir laimingi, bus sušvelnėję ir labai daug blogo nedarys. Gyvenimo pablogėjimo nepajusime. Gal ir lietuvybė nebus labiau draudžiama negu ligi šiolei, nes mūsų valdovai pergale bus apsnūdę ir laimingi.
O jeigu čia ne pabandymas, o pats veiksmas ar kuris nors iš lemtingųjų veiksmų, tada gali prasidėti persekiojimas. Nepakanta visokiam patriotizmui. Aišku, ir religingumui, jeigu religija nebus pavaldi “carui”. Sumažės savarankiškumas, ir jau negalėsime glausti, tarkim, čečėnų pabėgėlių ar turėti Čečėnijos atstovybės. Įvairų laipsnį gali pasiekti persekiojimas už patriotizmą ir tautiškumą, o gali tęstis tik toks, koks buvo iki šiolei – tik patyčios ir svetimybių kūrimas. Kūrimas, o ne propagavimas, nes tai, kas nepadoraus mums grūdama, yra pasaulyje surankioti marginaliniai reiškiniai, o ne tikras to pasaulio vaizdas.


Dėl keistų žaidimų Rusijos Dūmoje

Pareiškimas

Ne pirmą kartą ekstremistiški Rusijos Valstybės Dūmos deputatai siūlo kelti Lietuvai teritorinius reikalavimus. Dabar tai reikštų Rusijos atsimetimą nuo Briuselio deklaracijos nuostatų, kaip techniškai spręstini Kaliningrado tranzito reikalai, bei Rusijos konfliktą su kita pasirašiusia puse - Europos Sąjunga. Gal būtų tikimasi sukelti dar ir trišalį teritorinį ginčą, tačiau jame Europos Sąjunga būtų Lietuvos pusėje. Toks imituojamas Dūmos radikalų blaškymasis, žinoma, neturėtų skatinti jokio Lietuvos politikų blaškymosi.
Pagal Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį (ji pasirašyta Maskvoje 1991 07 29, o ratifikaciniais raštais apsikeista Vilniuje 1992 05 04) Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip Lietuva pati apsibrėžė Kovo 11-osios aktais, tai yra, su dabartinėmis sienomis. Ši tarpvalstybinė sutartis yra galiojantis tarptautinės teisės dokumentas, tad bet kurios kalbos Maskvoje apie sienas ir teritorijas Lietuvos atžvilgiu - nerimtos ir teisiškai bevertės. Kitas dalykas, kad jomis norima provokuoti nervų karą, griauti pasitikėjimą Rusija kaip europinių reikalų partnere. Išrinktajam Prezidentui Lietuvoje būtų duodama proga parodyti, kam jis neskolingas.


Ar įvyks posūkis į naująją civilizaciją?

Dar nespėjus ištuštinti šampano butelių, keliant tostus už naujuosius 2003 metus, pasigirdo nerimastingų balsų apie šiais metais pasaulio laukiančius naujus išbandymus. O kad tų išbandymų bus - niekas neabejoja. Jau dabar aišku, jog didžiausios problemos bus susijusios su Iraku ir stalinistine Šiaurės Korėja, kurios neprognozuojamas „išmintingasis tėvas ir mokytojas“ Kin Čen Ir-nas atvirai grasina visame pasaulyje sukelti branduolinį pragarą. Dar daugiau, Pchenjano režimas kategoriškai atmeta Jungtinių Valstijų raginimą, kad Šiaurės Korėja atsisakytų savo branduolinės programos. Prieš Naujuosius metus JAV gynybos sekretorius D.Ramsfeldas nedviprasmiškai užsiminė, kad, Bagdadui ir Pchenjanui neatsisakius masinio naikinimo ginklų, JAV parodys savo galią vienu metu kovoti ir nugalėti dviem frontais, tai yra ir su Iraku, ir su Šiaurės Korėja. Akivaizdu, kad Pchenjano stalinistinis režimas ir nusprendė pradėti eskalaciją provokuojant Jungtines Valstijas tikėdamasis, kad Vašingtono administracija nesiryš imtis veiksmingesnių priemonių prieš Šiaurės Korėją. Kitas dalykas, ar tapusios vienintele supervalstybe pasaulyje Jungtinės Valstijos kovoje su tarptautiniu terorizmu nesusidurs su labai nelengvomis jų pačių problemomis. Pirmiausia ekonominėmis. Tuo labiau kad JAV paskelbto žygio prieš terorizmą iš esmės ženkliai neremia JAV sąjungininkai ne tik arabų pasaulyje, bet ir Europoje bei NATO.


Grynajam eurui – jau vieneri

2003-iųjų sausio 1-ąją suėjo metai nuo euro įvedimo. Prieš metus dvylika Vakarų Europos šalių savo nacionalines valiutas pakeitė bendra Europos valiuta – euru. Nepasiteisino baiminimasis, kad nebus suspėta laiku naująja valiuta aprūpinti bankus bei parduotuves. Ne itin patrauklus naujasis pinigas pasirodė ir pinigų padirbinėtojams. Tačiau problemų nepavyko išvengti. Būta ir daug įvairių nesusipratimų.
Bene pirmieji su sunkumais susidūrė Austrijoje 2002-uosius sutikę turistai. Tualetų automatai nepriėmė smulkiųjų monetų, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, neatitiko standarto. Europos pinigų automatai neskiria dviejų eurų monetos nuo tailandietiškos dešimties batų monetos. Sunku atskirti ir vieno braziliško realo bei vieno euro monetą. Dėl šių panašumų 2002-ųjų pabaigoje Centrinis Europos bankas pareiškė, kad artimiausioje ateityje vertėtų vieno ir dviejų eurų monetas pakeisti kupiūromis.
Europiečiai vis dar linkę kainas skaičiuoti nacionaline šalies valiuta. Visuomenės apklausos rodo, kad taip daro maždaug 70 proc. vokiečių ir apie 80 proc. prancūzų. Daugelis pastebi kainų augimą. Šiandien Vokietijoje dešimt eurų išleidžiama taip, kaip vos prieš metus buvo išleidžiamos dešimt Vokietijos markių. (Keičiant pinigus, vienas euras kainavo dvi markes.)


Grėsmės vardas – Irakas

Per 2002 metų Kalėdas Lietuvoje rimtį ir ramybę trikdė tragifarsiški rinkimai Lietuvoje, o pasaulyje – karo Irake grėsmė. Niekas nežino, kaip pasaulis atrodys po šio karo, kokios įvyks giluminės tektoninės slinktys. Tačiau grėsmės nuojauta reali ir net fiziškai apčiuopiama, nes Lietuva jau nėra nuošaly nuo pasaulio – esame eilinį kartą metami į istorijos krumpliaračius.
Užkulisiai. Karas Irake, kaip teigia žinantys didžiosios politikos užkulisius, yra absoliučiai neišvengiamas. Išgelbėti nuo jo gali nebent stebuklas, tačiau didžiojoje politikoje stebuklų beveik nebūna. Karas įvyks, nepaisant, kad nebus rasta, kaip reikalauja JT rezoliucija, „rūkstančio ginklo“ (t.y. masinio naikinimo ginkluotės karinėje parengtyje) įrodymų. Nerasta bus todėl, kad Irakas jo neturi. Koks yra būsimų įvykių scenarijus? Pirmasis, neįtikinantis variantas: Sadamas Huseinas išeina į atsargą ir palieka šalį. Į valdžią ateina koalicinė vyriausybė. Antrasis, realistinis variantas: Šiaurės Irake, kontroliuojamame kurdų, dengiant JAV aviacijai, suformuojama legitimi vyriausybė, kuri Vašingtono yra pripažįstama. Vėliau ši vyriausybė pakviečia amerikiečių karius „išvaduoti Bagdado diktatoriaus engiamą liaudį“, ir karinė invazija tampa įteisinta tarptautinės teisės požiūriu. Po karinės JAV pergalės, kuria neabejojama, Irake sukuriama Vašingtono kontroliuojama nauja koalicinė vyriausybė, neturinti jokios realios valdžios, ir ši šalis virsta JAV protektoratu su okupacine armija, kuris savo ruožtu formuojamas kaip įvairių šalies etninių ir etnokonfesinių grupių konfederacija. Kuri šalis bus kita po Afganistano ir Irako? Iranas – taip. Vėliau – Saudo Arabija? Kas valdys pagrindinį, t.y. Saudo Arabijos, naftos potencialą, tas ir bus vadintinas „pasauline imperija“.


JAV sparčiai daugėja atvykėlių
iš Lotynų Amerikos šalių

Atvykstančiųjų į JAV iš Lotynų Amerikos šalių sparčiai gausėja. Šiandien atvykėlių iš Lotynų Amerikos jau beveik tiek, kiek afroamerikiečių. Prognozuojama, kad po dvejų metų lotynoamerikiečiai sudarys didžiausią amerikiečių dalį.
Per pastarąjį dešimtmetį emigrantų iš Meksikos skaičius auga tiesiog milžiniškai. Išsvajotosios Jungtinės Valstijos pasiekiamos įvairiais būdais. Bene populiariausia mėginti nelegaliai kirsti sieną Rio Grandės pasienio užkardoje. Tačiau esama ir kitų kelių. Meksikiečiai rausia tunelius, bando perplaukti chemijos gamyklų vamzdynais ar ieško vedlių, kuriuos vadina ,,kojotais“. Vedlys iš kiekvieno pabėgėlio ima po 700-800 dolerių. Patyrę vedliai kiekvieną kartą surenka maždaug 100 žmonių grupę, iš kurių tik pusei pavyksta pasiekti kelionės tikslą. Meksikos policininkams ir kariškiams sumokama 10 proc. nuo gautos sumos. Vedliai nenuskriaudžia ir savęs, kiekvienas jų per savaitę uždirba bent kelis tūkstančius dolerių. Pasak oficialios statistikos, JAV ir Meksikos pasienyje kasmet žūva 360-400 meksikiečių. Amerikiečių muitininkai per parą į Meksiką grąžina maždaug 4600 nelegalių migrantų, beveik visi jų kilę iš Meksikos.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija