Nacionalinė Konstitucija Europos Sąjungos plėtros kontekste

Konstitucija - pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atkūrusi nepriklausomybę, išrinkusi Steigiamąjį Seimą, Lietuvos valstybė skubėjo priimti Konstituciją. Tai buvo padaryta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Konstitucija įtvirtino nepriklausomos, demokratinės valstybės statusą, piliečiams laidavo plačias teises ir laisves, užtikrino nuosavybės teisę. Tautinėms mažumoms buvo suteikta teisė autonomiškai tvarkyti savo tautinių kultūrų reikalus. Religijos mokymas mokyklose tapo privalomas, visoms tikybinėms organizacijoms leista tvarkytis pagal savo kanonus. Šeimos gyvenimo pamatu laikyta santuoka. Abiem lytims suteiktos lygios teisės. Valstybinė kalba - lietuvių. Valstybės spalvos - geltona, žalia, raudona. Valstybės ženklas - baltas Vytis raudoname fone. Tautos atstovai, renkami kas treji metai visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcingąją rinkimų sistemą, sudarė Seimą, kuris leido įstatymus, prižiūrėjo vyriausybės darbus, tvirtino biudžetą ir t.t. Respublikos prezidentas buvo renkamas Seimo absoliučia balsų dauguma trejiems metams. Dviem trečdaliais Seimo narių balsų prezidentas galėjo būti atšauktas. Prezidentui buvo suteikta teisė skirti ministrą pirmininką ir tvirtinti kitus ministrus, kurie buvo atsakingi už savo darbus ir valstybės politiką. Prezidentui suteikta galia paleisti Seimą ir skelbti naujus rinkimus. Ši Konstitucija nebuvo vienintelė per nepriklausomybės dvidešimtmetį. Konstitucijos dar buvo priimtos 1928 ir 1938 metais.
Po pusės amžiaus okupacijos vėl atstačius Lietuvos nepriklausomybę, tautos referendumu 1992 m. spalio 25 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji priskirta XX amžiaus pabaigos Vidurio Rytų Europos šalių, kurios orientavosi į Vakarų Europos konstitucinius modelius, konstitucijų grupei. Taigi pernai buvo švenčiamos gražios sukaktys - nuo 1922-ųjų Konstitucijos priėmimo suėjo 80 metų, nuo 1992-ųjų - 10 metų.
Šios sukaktys pažymėtos tarptautine konferencija „Nacionalinė konstitucija Europos Sąjungos plėtros kontekste“. Konferencija įvyko Seimo trečiųjų rūmų konferencijų salėje gruodžio 11-12 dienomis. Nors dar iš Kopenhagos, kur posėdžiavo Europos Sąjungos viršūnės, nebuvo gautas oficialus Lietuvos pakvietimas, tačiau visi prelegentai pabrėžė itin gerą Lietuvos pasirengimą stojimui į ES ir buvo įsitikinę, jog Lietuva bus pakviesta. Po poros dienų paaiškėjo, jog tai nebuvo tušti žodžiai. Kopenhagoje pabrėžta aukšta Lietuvos derybininkų kvalifikacija. Lietuvos pasirengimas laikytas pavyzdžiu kitoms šalims.
Pranešimus skaitė Italijos parlamento atstovas Konvente dėl Europos ateities prof.Valdo Spini, Suomijos Teisingumo kancleris Paavo Nikkula, Lenkijos Respublikos prezidento patarėjas prof. Wladislaw Czaplinski ir Lietuvai atstovaujantys prelegentai: Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius prof. Vilenas Vadapalas, Lietuvos teisės universiteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof.Saulius Kartuoka, Konstitucinio teismo teisėjas dr. Egidijus Jarašiūnas, Europos teisės departamento Žmogaus teisių ir tarptautinės teisės skyriaus vedėjas Irmantas Jarukaitis, Europos integracijos studijų centro vadovas, ambasadorius ypatingiems pavedimams Romualdas Kalonaitis, Seimo Pirmininko pavaduotojas Artūras Skardžius, Europos Komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas Klaudijus Maniokas ir Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis.
Vyko gyvos diskusijos, prelegentai atsakinėjo į klausimus. Klausytojų auditorija - teisininkai, norėję gauti ir gavę atsakymus į juos dominančius klausimus. Tačiau keletas konferencijoje akcentuotų dalykų bus įdomūs ir „XXI amžiaus“ skaitytojams.
Antrojo pasaulinio karo pasekmės Europoje buvo jaučiamos pusę amžiaus. Pagaliau ima pildytis milijonų žmonių svajonės matyti vieningą, taikią, darbingą Europą; Europos Sąjunga nėra federacija ar supervalstybė. Tai laisvu noru susijungusi tautų ir valstybių sąjunga, kurioje gerbiamos kiekvienos šalies teisės, sprendžiant bendrus Europos reikalus. Turint omenyje Lietuvos geografinę bei geopolitinę būklę, savo tikslus lengviau įgyvendinsime ir problemas paprasčiau išspręsime būdami ES nariais.
Kai kurios Vidurio ir Rytų Europos šalys, besiorientuojančios į ES, iš anksto savo konstitucijose įtvirtino nuostatas, palankias integracijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje taip pat įtvirtintos tokios Europos šalyse pripažįstamos vertybės kaip asmens teisių ir laisvių prioritetas, pagarba nacionaliniam suverenitetui, demokratinis valdymas, ūkio santykių pagrindimas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, valdžių funkcijų padalijimas ir t.t. Konstitucijos 136 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams ir nepriklausomybei, 138 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl tarptautinių sutarčių ratifikavimo bei tarptautinių sutarčių, kurias ratifikavo Seimas, pripažinimo sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų Sąjungas įtvirtina nuostatas, draudžiančias bet kokį jungimąsi į buvusios SSRS pagrindu kuriamas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Konstitucijos 47 straipsnyje (1996 m. birželio 20 d. pataisos redakcija) tiesiog mini Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją.
Vienas prelegentų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas sakė: „Taigi integracija į Europos Sąjungą konstituciniu požiūriu gali būti vertinama kaip stojimas į tarptautinę organizaciją. Kitokių interpretavimo galimybių (t.y.Europos Sąjungą vadinti supranacioline organizacija, kvazifederaliniu susivienijimu ir pan.) Konstitucija nesuteikia. Tokie teiginiai suprantami publicistikoje ar mokslo atstovų kalbose, tačiau valstybės politikos įgyvendinimo lygmenyje galima vadovautis tik konstitucine pozicija - tarptautinės sutarties pagrindu sukurta tarpvalstybinė organizacija. Reikia pažymėti, kad šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos Konstitucija niekuo nesiskiria nuo daugelio Europos Sąjungos šalių konstitucijų“.
Kita vertus, kuo labiau artėjame prie ES, tuo ryškiau įsitikiname, kad be kai kurių Konstitucijos pataisų neišsiversime. Anot prof. V.Vadapalo, Konstitucinio sprendimo laukia tokie klausimai, kaip dalies valstybės kompetencijos perleidimas Europos Sąjungos institucijoms, Europos Sąjungos teisės tiesioginis taikymas nacionalinėje teisėje ir jos viršenybė. Tačiau prieš imantis siūlyti Konstitucijos pataisas, anot E.Jarašiūno, reikia išsiaiškinti, ar esamos problemos negalima išspręsti kitu būdu, tai yra argumentuotai pagrįsti, jog esamas konstitucinis reguliavimas kertasi su visuomenės raidos esminėmis tendencijomis ir stabdo būtinus pokyčius; pataisą būtina rengti ir priimti griežtai laikantis visų Konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų; Konstitucijos pataisa turi atspindėti bendranacionalinį susitarimą, t.y. pataisos būtinumą turi palaikyti dauguma Seimo narių ir svarbiausios šalies politinės partijos; pataisa įsiterpia į jau galiojantį aktą.
Eurointegracijos skeptikai dažnai manipuliuoja kritikos neišlaikančiu nuogąstavimu, jog įstoję į ES prarasime dalį savo suvereniteto (nepriklausomybės). Kad taip nebus, argumentuotai atsakė konferencijoje pranešimus skaitę prelegentai. E.Jarašiūnas kalbėjo: „Valstybės suverenitetas reiškia jos nepriklausomybę, jos savarankiškumą sprendžiant valstybės vidaus reikalus bei santykiuose su kitomis valstybėmis. Žodžiu, valstybė sprendžia ir tvarko reikalus savarankiškai ir nepriklausomai. Valstybės suverenitetas apibūdinamas tiek vidiniu, tiek išoriniu aspektais. Vidinis aspektas parodo, kad valstybės valdžia nepriklauso nuo jokios kitos valdžios šalies viduje, išorinis - kad ji nėra pavaldi jokiai kitai valstybei ir visus klausimus sprendžia savarankiškai. Tokia būtų „absoliutaus“ suvereniteto samprata. Jeigu tokia koncepcija tiko XIX a. ar XX a. valdžiai, tai šiuo metu, matyt, nelabai kas ginčysis, kad šalies viduje valstybė yra saistoma prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, kad yra individo gyvenimo sritis, į kurią valstybė negali kištis (tai savaime brėžia suvereniteto ribas vidiniu aspektu), kad tarptautiniuose santykiuose ji negali pažeisti kitų valstybių suvereniteto, kad ji privalo laikytis sudarytų tarptautinių sutarčių, kad jos veiklai daro įtaką dalyvavimas tarptautinėse organizacijose. Komunikacijų plėtra, ekonomikos globalizacija - vėl iššūkis valstybių laisvei. Valstybės yra saistomos šių ir kitų veiksnių, keičiasi požiūris į valstybės laisvę apskritai (prisiminkime tarptautinės visuomenės įsikišimą sprendžiant Bosnijos ir Hercegovinos, Kosovo, Makedonijos ar Afganistano problemas). Tarptautinis baudžiamasis teismas, baudžiantis už nusikaltimus žmonijai, numatytas 1998 m. Romos Konvencijoje, - dar viena požiūrio į valstybės valdžios laisvę pasikeitimo išraiška.
Todėl XX-XXI amžių sandūroje pasikeitęs pasaulis verčia peržiūrėti suvereniteto sampratą. Teisinė doktrina turi atspindėti tikrovės pokyčius. Dar svarbiau, kad ši doktrina būtų įtvirtinta šalių konstitucijose (kalbu apie tiesioginį doktrinos pokyčių įtvirtinimą konstitucijos tekste arba įtvirtinimą konstitucinėje jurisprudencijoje, interpretuojančioje konstituciją). Europos integracijos kontekste ypač svarbu suderinti valstybės, kaip nepriklausomo ir suverenaus subjekto, ir Europos Sąjungos, kaip tokių valstybių susivienijimo, turinčio savo institucijas ir kuriančio teisę, sampratos darnumą. Europos Sąjunga bus gyvybinga, jeigu jos egzistencija bus grindžiama pagarba nacionalinėms konstitucijoms, konstitucionalizmo vertybėmis. Tai pagarba šių šalių siekiams įtvirtinti teisės viršenybę sudėtinguose asmens, visuomenės ir valstybės santykiuose. Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės, grindžiamos konstitucija, darnus veikimas ir turėtų būti siektinas idealas projektuojant Europos Sąjungos tolesnį vystymąsi“.
ˇŽurnalistams surengtoje konferencijoje buvo konstatuota, jog tuojau po Lietuvos pakvietimo į ES bus pradėta intensyviai rengtis referendumui. Dabar jau žinome, kokie finansiškai sėkmingi derybų rezultatai Lietuvai. Tai džiugina, tačiau dar nereiškia, kad, tapę šios Sąjungos tikraisiais nariais, galėsime tik sočiai, skaniai valgyti ir ilgai miegoti. Iš tiesų teks daug ir sunkiai dirbti, nes šalies gerovė kuriama darbu. Taip manantys pirmiausia ateis į referendumą ir balsuos už Lietuvos stojimą į ES. Esame įsitikinę, jog jie sudaro mūsų nuo seno darbščios tautos daugumą. Referendumas turėtų pasisekti. Lenkijos Respublikos prezidento patarėjas prof. Vladislavas Čaplinskis taip pat buvo įsitikinęs referendumo sėkme. Jis sakė: „Lenkai ir lietuviai džiaugsis, būdami Europos Sąjungos nariais“.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003"XXI amžius"