Horizontai

Salelių patirtis

Lietuvai gresia būti išblaškytai. Iš Lietuvos žmonės nuolat išvyksta. Daug kas nesirengia ir sugrįžti. Kas rengiasi grįžti, tiems jau gali nebelikti vietos, ją bando kiti užimti. Rusija perima energetiką, įmones, atsiųs ir kolonizatorių. Lietuviai be Lietuvos arba išnyks, arba atsiras norinčiųjų kurtis salelėmis ir laikytis. Ar reali galimybė? Net ir neišblaškius Lietuvos, valstybė, kokia mažai savarankiška ji dabar yra, darosi tarsi salelė.
Todėl yra naudinga salelių patirtis. Tokią patirtį turime, nes išeivių iš Lietuvos jau buvo labai daug, ir jie stengėsi išlaikyti lietuviškumą. Sunkiai išlaikė, o išeiviai po Antrojo pasaulinio karo – ilgiausiai. Tie išeiviai kultūringiausi, atspariausi, iš Tėvynės išgrūstas tautos žiedas. Tokie puikūs jie ir save suvokė, ir papasakojo mums apie save – kaip galima gyventi salelėmis.
Jų patirtis rodo, kad tik trims kartoms įmanoma išsilaikyti, ir dar kai yra švyturys bent viltyse – valstybė Lietuva, kurios jeigu tuo momentu ir nėra, tai dar gali būti, nes lietuviai toje vietoje dar gyvena.
Trys kartos, ir trečioji, jaunimas, jau turėjo būti raginami saugoti lietuvybę. Ir pokalbis vyko tarp lietuvių, kaip jaunimą efektyviai paraginti. Ir štai viena nuomonė, kažkodėl labai tinkama šioms dienoms, nes ir mes norėtume paraginti benutaustantį savo jaunimą, kurio dalis dar tebegyvena lietuviškumą beprarandančioje Lietuvoje. Pacituosime tuos gana seniai parašytus žodžius „Darbininke“ (1965 03 22), Viliaus Bražėno rašinyje, pavadintame „Už kovingą laisvės dvasią“ .
Vertas dėmesio pats pavadinimas. Kas yra laisvė? Kas yra jos dvasia? Kodėl ji turi būti kovinga?
Puikus pavadinimas, bet jeigu dėstymo nebūtų, vien juo nesidžiaugtume. Klausykimės dėstymo: Daug kalbama, raoma, sielojamasi dėl lietuvybės išlaikymo. Rezultatai toje srityje ne visada proporcingi pastangoms. Lietuvybės išlaikymo pastangų vaisiai dar gali susiaurėti, jei bus ribojamasi tik lietuvybės kai kuriom apraiškom: kalba, raštu, šokiais, menu, dainom; jei nebus atkreipta pakankamai dėmesio į dvasią, kuri įprasmina patį kalbos, lietuviškos kultūros vartojimą; į dvasią, kuri suaktyvina jaunimą ir patraukia jį veikti, kovoti. O tokia dvasia yra besąlyginis siekimas savo tautai laisvės, nepriklausomybės.
Kaip iš akies išlupti žodžiai mūsų dienai. Dabar aršiau, kaip visada, imtasi prieš Lietuvą šios kovos – iš visokių formų pašalinti jų dvasią. Sovietmečiu girdėjome: tautinis forma, sovietinis dvasia, taigi be savos dvasios. Dabar negirdime, nes nesakoma, o įžūliai daroma. Dabar daroma: lyg ir tautinis forma ir nėjoks dvasia, taigi kaip ir nesantis, nes tuščia forma – atmestina. Ir atmeta mūsų rankomis jaunimas. Ir ne tik tautinės formos atmetamos. Dar įžūliau – ir religijos formos siūlomos naudoti be dvasios. O kvietė V. Bražėnas, ir dabar dar kviestų: (…) į dvasią, kuri įprasmina (…). Ir dabar mes jau pasakytume: ne tik tautiškumą. Kiekvienas veiksmas, kai atitrūksta nuo prasmės, net ir turėjęs būti švenčiausias, nelieka be savo prasmės. Žinotina ta galimybė veiksmui nuo prasmės atitrūkti ir prarasti dvasią, ir pasidaryti bereikšmiam arba priešingos reikšmės. Visiems būtina budėti, nes be dvasios jaunimo niekas nepatrauks.
Dar cituojame: Ne tik naciai ir komunistai, bet ir visi istoriniai Lietuvos priešai pirmiausia stengėsi sunaikinti laisvą lietuvio dvasią, pakęsdami, o kartais net palaikydami kai kurias lietuvybės išorines formas. Taigi kelkimą sau klausimą, kuris istorinis priešas laisvės dvasią naikina šiandien? O ji naikinama.
Pirmiausia per maža sakoma ir visai nededama pastangų pasakyti, kas yra toji laisvės dvasia. Tokioms pastangoms tikrai reikėtų pasiraginti tiems, kurie kentėjo ir kovojo sovietmečiu dėl laisvės – negi jie kentėjo dėl nieko, jeigu nepabando mums pasakyti, kas toji laisvė ir kas jos dvasia? Nekovojusieji ir nekentėjusieji džiaugęsi ateinančia laisve – taip pat galėtume pabandyti pasakyti. Visi susitelkime. Ir minėtame rašinyje raginama: (…) privalėtume skirti daugiau organizuoto (mano paryškinta – G.T.) dėmesio kaip tik šiai laisvės dvasiai ilaikyti.
Ne tik pavieniams reikia susitelkti ir dėmesį sutelkti, kaip dvasią pažadinti ir kaip išlaikyti. Sunku išlaikyti, kol dar nepasakėme, kas yra laisvės dvasia. Dėl laisvės dvasios ne tik pačių žūstama, bet kartais leistina ir į ją besikėsinantį priešą sunaikinti. Reikia ją mąstyti, reikia apie ją pasakyti, nes ir jaunimą, ir vyresnius tik ji ir uždegs.
Taigi: negalima ribotis lietuvybės jaunimui pristatymu tik kaip brangios relikvijos, kaip žavaus ir neįkainojamo muziejinio eksponato. Pabandykime mūsų jaunimui lietuvybę perteikti kaip laisvės kovos ugnimi liepsnojantį žibintą, kurį jaunimas perimtų ir dar aukščiau iškeltų; kaip laisvės troškuliu žėrintį kalaviją, kurį laikyti aptrūnijusiose istorijos makštyse būtų šventvagystė.
Ir vėl – laisvės troškulys, ir vėl mums reikia žinoti, kas ji yra, ta laisvė.
Perteikdami laisvės dvasią vien tuo, kad mūsų tauta buvo didi, kad partizanai buvo narsūs, kad mūsų kalba sena, kad dainos gražios, jaunimo pakankamai neuždegsime. Privalome parodyti, jog tauta ne tik buvo, bet ir tebėra didi. Neapsiribodama stiprybės rodymu praeityje, vyresnioji karta privalo perteikti jaunimui savo dabarties stiprybę (…).
Taigi nepoilsiaukime. Mums negalima pasenti. Turime būti stiprūs. Netgi graži mums teko dalia: esame kviečiami dirbti iki pat mirties atodūsio ir vis esame reikalingi, nes dar nepasakėme labai suprantamai jaunimui, kas yra laisvė. Ko gero, nei patys dar nesužinojome.
Evangelijoje skaitome, kaip ilgo amžiaus sulaukęs Simeonas pasakė Viešpačiui: Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą (Lk 2, 29). Simeono buvo tokia paskirtis, ir jį atleido. Mūsų niekas niekada neatleis: turime dirbti. Turime būti tvirti, kol jaunimas sužinos tai, ką jiems reikia žinoti.

Gražina TRIMAKAITĖ