"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. sausio 21 d., Nr. 2 (71)

PRIEDAI

Niekada nedingusi grėsmė

Petras KATINAS

Užsitęsus prezidentiniam skandalui, kuriam, deja, pabaigos dar nematyti, daugelį Lietuvos žmonių apima baimė dėl valstybės ateities. Jau atvirai kalbama, jog tai, ko nepadarė rusų tankai Sausio 13-ąją, padarys rusiški pinigai. Maskvoje plojama katutėmis, kai Lietuvos Prezidentas paskelbė karą beveik visoms demokratinėms valstybės institucijoms – Seimui, Valstybės saugumo departamentui, Konstituciniam Teismui ir pagaliau – žiniasklaidai. Tokio dalyko demokratiniame civilizuotame pasaulyje dar nėra buvę.

Tai, kad Rusijoje įjungtos visos imperijos atkūrimo mašinos pavaros, rodo ne tik vos ne kasdien pasirodantys Kremliaus strategų straipsniai, bet ir raginimai prezidentui V.Putinui liautis pataikavus visokiems liberalams bei demokratams ir pradėti viso valstybės aparato valymą („čistka“). Ką jau kalbėti apie rusų generolus, kurių pasisakymai darosi vis labiau agresyvūs ir grūmojantys. Ir dar vienas ypač svarbus dalykas – labai smarkiai padidintas FSB (buvusio KGB) biudžetas. Daugiau kaip 40 proc. to saugumo biudžeto lėšų skirta užsienio žvalgybai. Be abejo, pirmiausia „artimajame užsienyje“. Rusijos nacionalpatriotais save vadinantys veikėjai nepaliauja džiūgauti, kad naujai išrinktos Valstybės Dūmos pyragas padalytas į keturias dalis. Bet tai tik formaliai. Iš tiesų Dūmoje susiformavo absoliuti imperinė nacionalistinė dauguma. Skiriasi tik nacionalistinių ir imperinių pažiūrų laipsnis bei būdai, kaip tą imperiją atkurti.

Štai vienas dar nuo sovietinių laikų žinomas Kremliaus strategas Sergejus Kurginianas neslepia pasitenkinimo suskirstydamas Dūmos imperininkus į keturias grupes: prezidentinė „Jedinaja Rosija“, kurios narius galima pavadinti nuosaikiaisiais nacionalistais, naftalinu atsiduodantys nacionalistai – komunistai, isteriški nacionalistai - V.Žirinovskio grupuotė, pasivadinusi liberalais demokratais, bei šaltakraujiškais, bet nė kiek ne mažiau aršiais imperininkais vadinami deputatai iš naujai sukurtos partijos „Rodina“. Tarp jų faktiškai nėra jokių ideologinių skirtumų. Visus juos vienija vienintelis tikslas – Sovietų Sąjungos atkūrimas. Nežymiai skiriasi tik to atkūrimo metodika. Todėl neatsitiktinai vienas iš „Rodina“ lyderių buvusios Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Dmitrijus Rogozinas džiaugiasi dabartine Dūmos sudėtimi, kurioje neliko vietos „visokiems liberalams ir demokratams“.

Esą Rusijos liaudis per rinkimus aiškiai pademonstravo, kokią valdžią nori matyti. Pasak D.Rogozino ir S.Kurginiano, rinkėjai įsakmiai pareikalavo nedelsiant keisti valdžios politikos kursą.

Būtina pacituoti jau minėto S.Kurginiano straipsnį, išspausdintą imperijos atkūrimo idėjas nuolat skelbiančiame laikraštyje „Tribuna“. Keisčiausia, kad straipsnyje skelbiamos mintys beveik žodis žodin sutampa su Lietuvos Prezidento ir jo aplinkos skelbiamu karu „elitui“, naujajai nomenklatūrai, buvusiems ir esantiems valdžioje. Štai ką S.Kurginianas siūlo Rusijos prezidentui V.Putinui: „Būtinas neatidėliotinas viso valdžios aparato pertvarkymas, tiksliau pasakius, elito valymas. Principas paprastas: prezidentui reikalingi tik tie, kurie, pasiraitoję rankoves, turi išvalyti valstybės „Augijaus arklides“. O prezidento atnaujintam elitui teks atsisakyti „saldaus gyvenimo“, pamiršti apie Kanus, Nicą, Monte Karlą, brangius žiemos Alpių kurortus. Dargi iš moralės taško žvelgiant, tiesiog nepadoru mėgautis gyvenimu, kai nuo tokio dabartinės valdžios valdymo pusė Rusijos gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos. Rusijoje didžiulės žmonių masės gyvena pusbadžiu. Šiandien mėgstama kalbėti apie prezidento V.Putino vienišumą. Esą prezidentas neturi į ką atsiremti, sportiniais terminais kalbant, - trumpas tapo jo atsarginių žaidėjų suolelis. Tačiau taip iš tiesų nėra. Elitą formuoja ne kas kitas, o prezidentas. Prisiminkim Petrą I. Imperatorius savo rankomis sulipdė elitą, pakviesdamas į jo gretas pačių įvairiausių sluoksnių žmones – nuo labai senos ir kilmingos giminės bajoro Romodanovskio iki plebėjo Menšikovo. Taigi atėjo revoliucijos iš viršaus metas, kaip tai buvo padaryta Petro I laikais. O jeigu prezidentas V.Putinas nieko nedarys, tai jį ištiks katastrofa. Aukščiausiajai valdžiai duotas labai trumpas laikotarpis, kad pradėtų rimtas permainas. Kitaip valdžia bus nušluota dar vienos Vasario revoliucijos“.

Štai kaip, gąsdina net revoliucija. Tiesa, kol kas 1917 metų vasario. „Didžioji spalio socialistinė revoliucija“ įvyks vėliau, naujajam Leninui – V.Putinui vadovaujant. Pastarojo meto tokio pobūdžio publikacijos, raginančios keisti politinį kursą, atsisakyti rinkos ekonomikos, atkurti sovietinę tvarką, tuo pačiu ir imperiją, pasirodo kasdien. Imperatorius Petras I, kaip pavyzdys V.Putinui, pasirinktas neatsitiktinai. Juk kaip tik Petras I ėmė plėsti Rusijos imperiją, pirmiausia verždamasis prie Baltijos. Aišku, Stalinas praplėtė tą imperiją dar toliau, po Antrojo pasaulinio karo okupuodamas beveik visą Rytų Europą, beje, iš esmės pritariant tuomečiam JAV prezidentui F.D.Ruzveltui.

Neatsitiktinai dabar Rusijoje vėl iš naujo išleista Stalino užsakymu ir dosniais pinigais amerikiečių žydų rašeivų Maiklo Sajerso ir Alberto Kano prieš daugiau nei pusę amžiaus parašyta knyga „Slaptasis karas prieš Tarybų Rusiją“. Tai pati grubiausia istorinė klastotė teisinant bolševizmą, o Staliną pateikiant vos ne kaip civilizacijos gelbėtoją. Įdomiausia tai, kad minėtoje knygoje stambiu šriftu išryškintas teiginys, kodėl, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Rusijoje nebebuvo vokiečių „penktosios kolonos“, kaip tai buvo Norvegijoje, Slovakijoje, Belgijoje. „Rusijoje 1941 metais nebebuvo „penktosios kolonos“ atstovų – jie buvo sušaudyti. Valymas sutvarkė šalį ir išvadavo ją nuo išdavystės“, - taip Stalino ištobulintos represinės sistemos „privalumus“ apibūdino komunistiniai rašeivos. Taigi S.Kurginianas, ragindamas V.Putiną pradėti masinį valymą, tiesiogiai siūlo jam pasekti Stalino pavyzdžiu.

Štai dar vienas imperininkas Rusijos politologas Erikas Kotliaras, apkaltinęs B.Jelcino demokratus sužlugdžius ne tik Sovietų Sąjungą, bet ir Rusiją, su didžiausia nostalgija prisimena klestėjusį SSRS ūkį, mokslą ir netgi sakė, kad, sovietams pasiuntus į kosmosą J.Gagariną, daugybė amerikiečių mokslininkų atvyko į Sovietų Sąjungą ir nusirašė aukštųjų ir vidurinių, netgi profesinio parengimo mokyklų programas. O dabar, pasak E.Kotliaro, šalis pavirto sergančia šlapimo pūsle, nacija degraduoja visose srityse – gamyboje, kultūroje ir politikoje. Ir ironiškai užbaigia: „Tegyvuoja demokratijos laisvė! Ši laisvė paliko tiktai vieną išeitį iš susidariusios padėties – mirtį!“

Kaip visa tai sutampa su R.Pakso patarėjų ir rėmėjų kuriamu vadinamuoju pilietiniu judėjimu, fariziejiškai pavadintu „Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą“. Pakanka tik pažvelgti į to judėjimo iniciatorius. Visi jie - prorusiški veikėjai: Amerikos ir NATO priešas Rolandas Pavilionis, svarbiausias Prezidento patarėjas jo kovoje su Seimu ir žiniasklaida Gintaras Šurkus, Rusijos gerbėjas Julius Veselka, žirinovskiniais šūkiais besišvaistantis prezidentinės partijos vadas Valentinas Mazuronis, na, ir „liaudies rašytojas“ Vytautas Petkevičius, kurį jo kolega Sigitas Geda pavadino „senu išpurtusiu kagėbistu“. O profesorius Vytautas Kubilius pažymėjo, kad į tuščią, apvalytą erdvę, kurioje sugriauti idealai, „labai paprasta ateiti bet kam – ir Borisovui, ir Uspaskich“. Beje, kad šie asmenys darbuojasi Rusijos, o ne Lietuvos naudai, visiems pakankamai turėtų būti aišku. Ir ne tik jie. Pakanka paminėti tik dar vieną įdomų faktą, į ką atkreipė dėmesį Kovo 11-osios Akto signataras prof. Bronius Genzelis. Ogi tai, jog Rusijos piliečiai, gyvenantys Lietuvoje, per Rusijos Dūmos rinkimus balsavo už „Rodina“, žirinovskininkus ir komunistus. Taigi tokių kaip Borisovas ir Uspaskich turime pakankamai. Kiek tokių yra su lietuviškomis pavardėmis, matome šustauskininkų ir Prezidento rėmėjų „vakaruškose“. Juk ten atvirai raginama kuo greičiau pasikviesti rusus, kurie įvesią tvarką. Ir nepriklausomos valstybės vadovas niekaip nereaguoja į tokius išsišokimus. Graudu buvo žiūrėti, kaip Prezidentas nedavė atkirčio vienam vietiniam imperininkui, kai jis lankėsi Ignalinos atominėje elektrinėje. Tada šis atėjūnas išsityčiojo iš Atkuriamojo Seimo, kurio nariai „vidurnaktį, pasislėpę nuo liaudies, sugriovė Sovietų Sąjungą“. Prezidentas neprieštaravo tokiai minčiai.

Prorusiškieji elementai Lietuvoje lošia beveik nepralošiama korta. Daro lygiai tą patį, ką ir jų bičiuliai bei šeimininkai Rusijoje. Tai yra kursto labiausiai nuskurdusią ir liumpenizuotą visuomenės dalį, žadėdami jai pirmiausia materialinių gėrybių. Tai labai veiksminga priemonė. Negalima atmesti galimybės, kad prieš rinkimus į Europarlamentą ir Seimą tokiam elektoratui bus šis tas pamėtėta. Nerimą kelia ir sociologinių apklausų duomenys. Štai „Baltijos tyrimai“ skelbia, kad net 61 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog reikalai krypsta į blogąją pusę. Ir kaip nekryps, jeigu Rusijos pilietis, neteisėtai gyvenantis Lietuvoje, atvirai tyčiojasi iš valstybės, kurioje gyvena, ir dar grasina jai Strasbūro teismu, o kitas jo tautietis visus be išimties Lietuvos valdininkus vadina korumpuotais bei sukčiais.

Prof. B.Genzelis sakė, kad jam šiurpą kelia tos pačios imperijos atgaivinimo partijos „Rodina“ programa. Bet juk toje programoje dar ne viskas parašyta. Tokie dalykai laikomi už devynių užraktų Kremliuje ir Lubiankoje, nors kartais prasmunka ir į viešumą. Kremliaus strategai jau atvirai skelbia, jog pirmiausia Vilniuje norėtų matyti savo valdžią - paklusnią ir keliaklupsčiaujančią. O priemonių tam pasiekti yra pakankamai. Per oficialų Kremliaus ruporą „Radijo Rosiji“ vienas politikos apžvalgininkas samprotavo, kad, norint atkurti savo įtaką Baltijos valstybėse, tėra tiktai laiko klausimas. Ir jokia Europos Sąjunga ar NATO tam nesutrukdys. Pasak to prognozuotojo, JAV irgi supranta ir net palaiko tokius Maskvos siekius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija