"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. sausio 21 d., Nr. 2 (71)

PRIEDAI

Lietuvos vidaus ir tarptautinės padėties apžvalga

Lietuva išgyvena sunkią politinę krizę, kurios baigtis šiuo metu dar neaiški. Nepalankios baigties atveju ši krizė gali turėti ilgalaikių neigiamų, o tam tikromis sąlygomis – net pražūtingų padarinių šalies ateičiai.

Krizę sunkina ir trukdo ją įveikti ta aplinkybė, kad dauguma šalies piliečių, politikų ir politinių jėgų jos nelaukė ir nėra pasirengę imtis tinkamų priemonių jai pašalinti. Artėjanti Lietuvos narystė ES ir NATO, akivaizdžiai gerėjanti šalies ekonominė padėtis, smarkiai išaugęs kai kurių visuomenės sluoksnių gyvenimo lygis ir lengvai pastebimi teigiami paties gyvenimo būdo pokyčiai įtvirtino ir palaikė plačiai paplitusį įsitikinimą, kad mūsų valstybė negrįžtamai pasuko liberalios demokratijos, laisvos rinkos ir provakarietiškos orientacijos keliu.

Tačiau per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį valstybės gyvenime būta ir daug neigiamų bei nerimą turėjusių kelti reiškinių. Savaime greitą ir todėl itin skausmingą perėjimą prie naujos ekonominės ir socialinės sanklodos lydėjo didžiulė turtinė visuomenės diferenciacija, sukūrusi prielaidas socialinei įtampai ir konfliktams. Svarbiu nepasitenkinimą ir įtampą stiprinusiu veiksniu buvo ekonominiu požiūriu būtina ir neišvengiama, tačiau labai neskaidriai vykusi ūkio privatizacija, kuri pakirto daugelio šalies žmonių tikėjimą, jog atkurtoje valstybėje įmanoma įgyvendinti bent jau elementarų teisingumą. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo šalyje egzistuoja didelis nusikalstamumas ir sisteminė korupcija, apėmusi net ir aukščiausius politinės valdžios sluoksnius. Lietuvoje per trylika metų faktiškai nesusiformavo nors kiek gausesnis vidurinysis sluoksnis, todėl savo gyventojų socialiniu susisluoksniavimu ji labiau primena ekonomiškai ir socialiai atsilikusias „trečiojo pasaulio“, o ne išsivysčiusias Vakarų šalis. Akivaizdūs ir šalies vystymosi netolygumai – absoliuti dauguma investicijų tenka dviem trims didžiausiems miestams, didėja pajamų ir gyvenimo lygio atotrūkis tarp šių centrų ir periferijos. Iki šiol nėra deramai suvoktas ir įvertintas milžiniškas demografinis smūgis, kurį per šiuos metus patyrė šalis – keli šimtai tūkstančių (tikslūs skaičiai sąmoningai nutylimi) darbingų ir veiklių žmonių buvo priversti emigruoti ieškodami pragyvenimo šaltinio.

Visą šį laiką stiprėjo ir politinės krizės požymiai. Lietuvoje atsiradusios politinės partijos iš pradžių teikė vilčių, kad susiformuos brandi vakarietiško tipo daugiapartinė sistema. Tačiau iš pat pradžių šalyje išryškėjusi politikos ir verslo suliejimo tendencija vis stiprėjo ir galiausiai peraugo į kitą, dar grėsmingesnę – politinio gyvenimo kriminalizavimo tendenciją. Dėl šių ir kitų veiksnių įtakos partijų brendimas nutrūko ir jos tapo jokių ideologinių ir politinių principų nepripažįstančiais atsitiktinių asmenų sambūriais, tenkinančiais siaurus grupinius interesus. Partijų nesugebėjimas tapti politiniais dariniais, atstovaujančiais piliečių interesams, lėmė jų neišvengiamą degradaciją ir masinį nusivylimą jų veikla. Šitaip atsirado sąlygos išeiti į viešojo gyvenimo areną grynai populistinėms politinėms jėgoms, pradėjusioms nuosekliai išstumti klasikines politines partijas. Šios daugelį metų stiprėjusios populistinių jėgų įsitvirtinimo šalies politiniame gyvenime tendencijos logiška baigtis buvo paskutiniųjų Lietuvos Prezidento rinkimų rezultatai, iš esmės pakeitę šalies vidaus ir tarptautinę padėtį.

Naujasis Prezidentas yra tipiškas populistinis politikas, sugebėjęs pasinaudoti masiniu gyventojų nepasitenkinimu ekonomine ir socialine šalies padėtimi. Jo dar rinkimų kampanijos metu beveik atvirai skelbtas ir sulaukęs didžiulio palaikymo programinis siekis – likviduoti iki šiol egzistuojančią daugiapartinę politinę sistemą ir įvesti rusiško tipo valdomą demokratiją. Šio kandidato pergalę rinkimuose, be kitų veiksnių, nulėmė ir tai, kad iki šiol šalyje vyravusios politinės jėgos nesugebėjo kritiškai įvertinti savo ilgalaikio valdymo rezultatų ir gyventojų nepasitenkinimo jais masto. Pamatinės ir sisteminės Lietuvos ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo ydos dažniausiai buvo vertinamos kaip natūralios ir neišvengiamos „augimo“ ligos, turinčios praeiti vos ne savaime. Todėl nebuvo imtasi būtinų ir ryžtingų priemonių šalyje susiklosčiusiai padėčiai iš esmės keisti. Dėl savo politinio nebrandumo ir trumparegiškumo būsimajam Prezidentui oponavusios jėgos nepajėgė įvertinti ir kito rinkimų baigtį lėmusio – geopolitinio veiksnio. Buvo padaryta milžiniška klaida manant, kad Lietuvos pakvietimas į ES ir NATO yra ne tik savaiminė šalies saugumo garantija, bet ir veiksnys, vos ne savaime išspręsiantis anksčiau minėtas vidaus gyvenimo problemas. Todėl nebuvo laiku suprasta, kad artėjantys šalies vadovo rinkimai Rusijoje buvo laikomi turbūt paskutine galimybe pakeisti Lietuvos geopolitinę orientaciją padedant išrinkti iš esmės antivakarietiškos ir kartu prorusiškos orientacijos mūsų valstybės Prezidentą. Kaip žinoma, sumanymas paremti R. Paksą finansiškai ir kitais būdais pavyko ir davė puikų rezultatą.

Dėl šių priežasčių dabartinė politinė krizė savo mastais ir reikšme šalies ateičiai negali būti net lyginama su visomis anksčiau patirtomis krizėmis – savo galimais padariniais ir reikšme ji daugmaž prilygsta 1991 metų sausio įvykiams, nors kol kas rutuliojasi taikia forma. Ji prasidėjo būtent dabar greičiausiai todėl, kad, tik praėjus kuriam laikui, visuomenė galutinai (galbūt kiek pavėluotai) suvokė ir įsisąmonino faktą, kad naujojo Prezidento išrinkimas kelia realią grėsmę visiems trims kertiniams atkurtosios Lietuvos Respublikos stulpams – liberaliajai demokratijai, laisvos rinkos ekonomikai ir provakarietiškai geopolitinei orientacijai. Per devynis naujojo Prezidento valdymo mėnesius vyko parengiamieji darbai (neabejotinai padedant Rusijos specialistams) kuriant prielaidas pakeisti šalies politinę sistemą, įvedant rusiško tipo valdomą demokratiją, įtvirtinti Prezidentūros įtaką ekonomikai (mėginant pajungti ir tik jai padaryti pavaldžias teisėsaugos struktūras) ir įtraukti šalį į NVS įtakos zoną (pirmajame etape sukompromituojant Lietuvą tarptautinėje arenoje ir padarant ją nepatikima ES ir NATO partnere, o vėliau galutinai paverčiant tik formaliai nepriklausoma valstybe, kuri iš tikrųjų būtų Rusijos protektoratas ir paklusni jos marionetė).

Jeigu šie tikslai būtų įgyvendinti, padariniai šaliai greičiausiai būtų katastrofiški. Ekonominėje srityje jie pasireikštų tuo, kad po kitų Seimo rinkimų galutinai ir greičiausiai negrįžtamai įtvirtinusi savo įtaką ir sukūrusi valdžios vertikalę Prezidentūra įgytų galimybę tik savo nuožiūra disponuoti iš ES ateisiančia finansine parama, o tai reiškia, kad ši parama pirmiausia tarnaus ne šalies ūkio reikmėms, o atiteks „draugiškiems“ Prezidentūrai ūkio subjektams (dalis šių lėšų gali būti „perpumpuota“ ir į Rusiją). Be to, Prezidentūrai pradėjus kontroliuoti teisėsaugos institucijas, būtų iš pagrindų pakirsti (kaip tai įvyko Rusijoje) laisvos verslininkystės principai, nes tokiu atveju neliktų jokių kliūčių valstybiniam „ne savų“ verslininkų reketui tapti kasdiene praktika. Prezidentūros vykdoma šalies vidaus ekonominio gyvenimo kontrolė ir iš ES ateisiančių lėšų grobstymas sužlugdytų viltis iš esmės pagerinti padėtį socialinėje srityje. Masinė nusivylusių darbingų gyventojų, ypač jaunimo, emigracija į Vakarus po 2004 m. gegužės 1 d. taptų neišvengiama, ir tai turėtų ne tik ilgalaikių sunkių ekonominių padarinių, bet ir smarkiai pakeistų šalies politinę situaciją, nes būtų prarasta didelė dalis politiškai sąmoningiausių ir pažangiausių rinkėjų. Šalies gyvenime dar labiau sustiprėtų retrogradinės prorusiškos politinės jėgos. Šiam „juodam“ (bet, deja, labai realiam) scenarijui tapus tikrove, Lietuva būtų tiesiog pasmerkta tapti antrarūše ir atsilikusia ES provincija, o tokia padėtis, žvelgiant iš kiek tolimesnės perspektyvos, keltų grėsmę pačiam tautos išlikimui. Kilęs skandalas pristabdė Prezidentūros puoselėjamų planų įgyvendinimą, tačiau jie bus tęsiami, jeigu krizė nebus konstruktyviai įveikta. Dabartinė padėtis itin sudėtinga ir pavojinga būtent todėl, kad R. Pakso atsistatydinimo ar pašalinimo iš posto jau nepakanka šiai krizei pašalinti. Atliekamų sociologinių tyrimų duomenys aiškiai rodo, kad dar didesnį pavojų šalies ateičiai kelia „antroji „Jedinstvos“ banga“ – V. Uspaskich vadovaujama populistinė Darbo partija, kurios pagrindiniai tikslai – demokratijos Lietuvoje apribojimas ir geopolitinės orientacijos pakeitimas – absoliučiai sutampa su R.Pakso iki šiol siektais tikslais. Tad galima Darbo partijos sėkmė kituose Seimo rinkimuose reikštų tik tai, kad dabartinio Prezidento politinė programa tęsiama ir sėkmingai įgyvendinama.

Reikia pripažinti, kad sėkmės ją įgyvendinant tikimybė kol kas labai didelė. Ne tik sociologiniai duomenys, bet ir elementari politinė analizė nepaneigiamai rodo, kad R. Paksą išauginusios ir į valdžios viršūnę išvedusios Lietuvos klasikinės politinės partijos (socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai) yra visiškai demoralizuotos ir praradusios tautos pasitikėjimą. Prielaidų, kad jos galėtų atsigauti ir susigrąžinti turėtą įtaką, nėra ir vargu ar jos atsiras apžvelgiamoje ateityje. Tai reiškia, kad šios partijos iš principo nepajėgios sustabdyti ir atremti V. Uspaskich vedamos populistinės bangos. Todėl galima kategoriškai ir vienareikšmiškai teigti: Lietuvos politiniame gyvenime yra atsivėrusi milžiniška tuštuma, kuri artėjančių Seimo rinkimų išvakarėse gali tapti pražūtinga. Padėtį dar labiau blogina tai, kad nei šios merdėjančios partijos, nei didžioji dalis visuomenės dar nėra įsisąmoninusios faktinio Lietuvos daugiapartinės sistemos žlugimo ir nesupranta iš to kylančių didžiulių pavojų šalies demokratijai ir netgi nepriklausomybei.

Vienintelė vis dar liekanti galimybė išvengti nenumaldomai artėjančios politinės katastrofos (koks nors savaiminis palankus likimo posūkis mažai tikėtinas ir šiandieninėje situacijoje jis atrodytų stačiai stebuklas) – sukurti piliečių susivienijimą, galintį kritišku atveju imtis sunkaus politinio uždavinio sustabdyti Darbo partijos populistų žygį į valdžią. Ar toks užmojis būtinas, savalaikis ir realiai įgyvendinamas – panašūs klausimai galėjo būti keliami ir svarstomi dar prieš keletą mėnesių. Šiandieninė padėtis jau tokia, kad jų svarstyti nebėra prasmės – tiesiog nebėra pasirinkimo.

Kaip vadintųsi toks susivienijimas – pilietinis atsinaujinimo sąjūdis ar kaip nors kitaip – šis klausimas iš tiesų šalutinis ir nesvarbus. Atėjo metas veikti, nes netrukus (kaip akivaizdžiai parodė Baltarusijos ir Rusijos patirtis) gali būti vėlu.

An.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija