Nepasotinami „filantropo“ apetitai

Pasaulio filantropu besiskelbiantis Džordžas Sorošas

Petras Katinas

Pastaruoju metu pasaulio žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV milijardieriaus ir didžiausiu pasaulio filantropu besiskelbiančio Džordžo Sorošo pavardė. Kai kurie politologai ir politikos apžvalgininkai Dž.Sorošo veiklą apibūdina kaip „Sorošo kokteilį“, „Sorošo sindromą“, o jį patį vadina „Globalizmo epochos Rasputinu“. Iš tiesų tenka bent jau iš dalies sutikti su nuversto Gruzijos prezidento, patyrusio politikos vilko Eduardo Ševardnadzės pasakytais žodžiais, jog panašu, kad nė vienas pastarojo meto įvykis sumaištyje skendinčiame pasaulyje neapsieina be Dž. Sorošo. Prieš Naujuosius metus mylimiausio Dž.Sorošo „kūdikio“ – Atviros visuomenės instituto Niujorke atstovė Lora Silber atmetė E.Ševardnadzės kaltinimus, kad Dž.Sorošas prisidėjo prie įvykių Gruzijoje, ir pažymėjo, kad jo fondo veikla šioje šalyje apsiribojo tiktai demokratinių rinkimų organizavimu.

Tačiau jau pakankamai aišku, kad pagrindinis Dž.Sorošo veiklos principas – gauti kuo daugiau pelno iš panašių įvykių, tuo pačiu išpučiant paties milijardieriaus nuopelnus.

Tad kaipgi jam pavyksta taip sureikšminti savo vaidmenį pasaulio įvykiams ir taip suplakti vadinamąjį „Sorošo kokteilį“? Pasak daugelio politikos ir ekonomikos ekspertų, yra trys pagrindiniai to „kokteilio“ elementai – palyginti sveikas cinizmas, pragmatiškas nihilizmas ir puiki intuicija. Kai kurie netgi mano, kad visus savo labdaringus projektus Dž.Sorošas ir sukūrė tam, jog nustelbtų ir kuo brangiau parduotų savo demonišką įvaizdį.

Tai ypač matoma Rusijoje, į kurią Dž.Sorošas atėjo dar 1987 metais ir investavo 100 mln. dolerių skurstantiems rusų mokslininkams paremti, finansavo mokyklų, universitetų ir bibliotekų interneto programas, padėjo nepriklausomai žiniasklaidai. Tokia proga rusų mokslininkai atsilygino geradariui, pavadindami jo vardu naujai atrastą žvaigždę ir naujai identifikuotą mikrobą. Dž.Sorošo fondas išpūtė iki debesų faktą, kai vieno Kirgizijos kaimelio tėvai, atsidėkodami už iš Dž.Sorošo fondo gautą kuklią labdarą, savo dukrą pavadino jo vardu – Sorosgul – Sorošo gėlele... Pikti liežuviai prie Sorošo fondo prisišliejusius veikėjus Maskvoje ir Sankt Peterburge vadina „sorošovateliais“, tai yra besiglemžiančiais fondo pinigus sau į kišenes.

O dėl išpūstos Dž.Sorošo asmeninės charizmos, tai jo biografas Maiklas Kaufmanas teigia, jog milijardierius specialiai skelbia apie savo nesutarimus su pasaulio galingaisiais, vadovaudamasis savo asmeninio charakterio ypatumais. M.Kaufmanas cituoja paties Dž.Sorošo žodžius: „Aš visada užimu aktyvią gyvenimo poziciją. Mane visada traukė ateiti prie paskutinės ribos, bet tuo pačiu neperžengti jos, o reikalui esant – atsitraukti“. Anot biografo, Dž.Sorošas vadovaujasi senovės išmintimi: „Nori šlovės – kariauk, o jeigu nori, kad tave pamirštų, – taikykis“.

Kita medalio pusė

Pinigai, o teisingiau pasakius, jų gavimo būdai, ir yra ta tamsioji Dž.Sorošo pusė, be kurios nebūtų ir šviesiosios. Jo išties fantastiškos valiutinės operacijos, tiksliau, spekuliacijos, pastaraisiais metais mažiausiai tris kartus sudrebino visą pasaulį. Pirmiausia reikėtų prisiminti Anglijos svaro sterlingo kurso kritimą 1992-aisiais, 1995-1996 metų ataką prieš Japonijos jeną ir Pietryčių Azijos finansinę 1997 metų krizę. Pirmoji praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pusė tapo žvaigždžių valanda dar 1969 metais Dž.Sorošo įkurtam „Quantum“ investicijų fondui.

Pirmąja Dž.Sorošo atakos auka tapo spekuliacinė afera prieš Anglijos valiutą – svarą sterlingą. Didžiosios Britanijos valstybės iždas buvo priverstas masiškai supirkinėti svarus, taip išleidžiant valiutos rezervus. Šis nervų karas tęsėsi neilgai – tik nuo 1992 metų rugpjūčio iki rugsėjo pabaigos. Londonas buvo priverstas kapituliuoti ir paskelbti apie svaro devalvavimą. Pats Dž.Sorošas tada pripažino, kad šioje operacijoje uždirbo mažiausiai milijardą dolerių. Tad kas gi galėjo mesti pirštinę vienai labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių? Tiktai toks pasaulinio masto finansinis demonas kaip Dž.Sorošas.

Siekdamas dar labiau pademonstruoti savo galybę, „filantropas“ 1995 metais pradėjo naują žaidimą – Japonijos jenos kurso dirbtinį kilimą. To rezultatas – smarkiai sumažėjęs Japonijos prekių konkurencingumas, eksporto kritimas, didžiuliai japonų kompanijų nuostoliai. Japonijos vyriausybei teko imtis didžiulių pastangų, kad sumažintų jenos kursą. Tai reiškė, kad Japonija buvo priversta sumokėti Dž.Sorošui, kuris masiškai supirkinėjo jenas po 100-120 jenų už dolerį, o pardavinėjo jau po 80-90. To rezultatas – „filantropas“ uždirbo per keturis milijardus dolerių. Tuo pačiu buvo pasiektas ir pagrindinis Dž.Sorošo tikslas – jo šešėlis visada ėmė vaidentis pasaulio šalių finansų ministrams ir bankininkams, susvyravus bet kokios valiutos kursui. 1997 metais tarptautiniame forume, skirtame Azijos ekonomikos problemoms Honkonge, Malaizijos premjeras M.Mochamadas dėl Azijos „tigrų“ finansinės ir ekonominės krizės pirmiausia apkaltino Dž.Sorošą ir jo valiutinius spekuliantus tuo, kad Malaizijos valiuta ringtitas nukrito net 20 proc. JAV dolerio atžvilgiu. Šiame forume dalyvavęs pats Dž.Sorošas buvo atviras kaip reta. Jis pareiškė, kad būdamas verslininku kartais elgiasi ciniškai, tačiau pabrėžė, jog nieko čia nepadarysi – tokios yra žaidimo taisyklės.

Ir 1998 metų garsioji Rusijos krizė siejama su Dž.Sorošo veikla, kuris pasaulio žiniasklaidoje nuo tų metų pradžios nuolat skelbė apie rublio krizę. Kiek iš to išlošė pats „didysis geradarys“, nežinoma.

Baime dėl Dž.Sorošo veiklos užsikrėtė ne tik pasaulio finansininkai, bet ir politikai. Kaltinimai Dž.Sorošui ėmė piltis kaip iš gausybės rago. Jis kaltinamas ne tik dėl buvusio Serbijos diktatoriaus S.Miloševičiaus, bet ir Kroatijos prezidento Franjo Tudžmano, išdrįsusio paduoti Dž.Sorošo fondą į teismą, likimo. Abu juos tiesiog nokautavo „filantropas“. Kaip ir Gruzijos prezidentą E.Ševardnadzę. Visi jie nesutarė su Dž.Sorošu ir todėl neteko valdžios.

Negana to, dabar milijardierius užsimojo prieš patį JAV prezidentą Dž.Bušą. Kai tik ėmė ryškėti JAV nesėkmės Irake, finansininkas bemat griebėsi plunksnos. Iš pradžių savo paskubomis išleistoje naujojoje knygoje „Amerikos pirmavimo muilo burbulas“ Dž.Bušui teko didžiausia kritikos porcija dėl Irako karo strategijos, neefektyvios kovos prieš tarptautinį terorizmą ir t.t. Todėl, anot JAV politikos analitiko Mortono Abramovic, Dž.Sorošas tapo vieninteliu pasaulyje privačiu asmeniu, skelbiančiu savo asmeninę užsienio politiką. Jis drįso pavadinti visą JAV dabartinę administraciją „ekstremistų grupuote“. Įdomu, kad Dž.Sorošas, užsipuldamas JAV prezidentą ir jo užsienio politiką, savo knygoje ir pastaruosiuose pasisakymuose nė žodeliu neužsimena apie JAV ekonomiką ir finansus. Tai yra apie tas sritis, apie kurias Dž.Sorošas, be abejo, daugiausia nusimano. Tai ir suprantama. Dolerio kursas nuolat krinta, o iš to kritimo Dž.Sorošas užsidirba papildomus milijardus. Tuo niekas neabejoja. Skelbdamas, jog nereikia maišyti politikos su ekonomika, Dž.Sorošas tą daro nuolat. Darydamas biznį iš Dž.Bušo vykdomos ekonominės politikos, neprieštaraujančios dolerio kurso kritimui, tuo pačiu Dž.Sorošas iš to biznio gautus milijardus skiria JAV Demokratų partijos rinkimų kampanijai, neslėpdamas, kad jo tikslas – neleisti išrinkti Dž.Bušo antrajai kadencijai.

Šio naujo didžiulio politinio žaidimo nustatyta suma nepaprastai didelė. Atrodo, kad Dž.Bušas tapo vos ne pagrindiniu „globalizmo epochos Rasputino“ priešu. Todėl jis ir metė visas jėgas bei lėšas dabartiniam JAV prezidentui nuversti. Ir jeigu šis sumanymas pavyktų, tai Dž.Sorošas galutinai patvirtintų savo, kaip „karalių pašalinimo iš sostų“, abejotiną reputaciją. Tiktai ir Dž.Bušas nepėsčias, ir šitas riešutėlis net ir Dž.Sorošui gali pasirodyti neįkandamas. Galima į jį ir dantis nusilaužti.

© 2004"XXI amžius"