"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. sausio 21 d., Nr. 2 (71)

PRIEDAI

Lygtis su daugybe nežinomųjų

Apie Europos ginkluotųjų pajėgų kūrimą kabama jau senokai, tačiau akivaizdu, jog už to slepiasi labai rimti politiniai, ekonominiai bei strateginiai interesai. Ši problema, pasak vieno Italijos politologo, - sunkiai išsprendžiama lygtis su daugybe nežinomųjų. Kaip sukurti efektyvią ir autonominę nuo NATO armiją ir tuo pačiu nekonkuruojančią su Aljanso pajėgomis, apginkluotą europietiška ginkluote, atsisakant JAV ginklų? Taip pat nepriklausomą tos armijos vadovybę, nekonfliktuojant su pagrindine sąjungininke kitoje Atlanto pusėje? Pagaliau kaip išvengti polemikos pačios ES viduje, ypač su būsimosiomis jos narėmis iš pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių? Taigi vieningų Europos ginkluotojų pajėgų sukūrimas – ne tokia jau paprasta misija. Tą rodo ir jau daugiau kaip metus vykstantys šio klausimo svarstymai, paraleliai su Europos Sąjungos Konstitucijos projektu. Šį kartą toks susitarimas dėl bendros Europos armijos sukūrimo idėjos gal ir bus priimtas, tačiau tokia bendra armija primena vaiduoklį, klaidžiojantį iš vieno ES dokumento į kitą jau 40 metų, kai buvo kuriama Europos gynybos politika.

Naujos iniciatyvos kurti bendrą Europos armiją ėmėsi Paryžiaus-Berlyno ašis. Ta pati, kai buvęs Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kolis nutarė sukurti bendrą prancūzų ir vokiečių batalioną, kuris devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pavadintas „ES armijos embrionu“. Tačiau šis „embrionas“ tokiu ir liko. Europos ginkluotosios pajėgos pademonstravo savo bejėgiškumą Jugoslavijos krizės metu ir bendros armijos klausimas vėl buvo pradėtas svarstyti iš naujo. O Europos Komisijos prezidentas Romanas Prodis netgi paskubėjo paskelbti apie greito reagavimo pajėgų sukūrimą. Tos pajėgos turėjo būti nedidelės, bet mobilios, gerai ginkluotos ir praėjusios specialų kovinį parengimą. Tačiau ir šis projektas labai greitai „užbuksavo“ po to, kai buvo atlikta keletas ekspertų tyrimų.

Nepajėgta susitarti dėl lėšų, pagaliau dėl politinės valios stokos, nes labai sunku suderinti visų penkiolikos ES šalių pozicijas. Tuo labiau kad Švedija ir Austrija nenori net girdėti apie bendrą Europos armiją.

Nepaisant to, Europos armijos ir bendros užsienio politikos tema neišnyksta iš Europos žiniasklaidos puslapių. Tokių diskusijų ypač padaugėjo po nelemtosios rugsėjo 11-osios bei nesibaigiančios Artimųjų Rytų krizės. Visiškas europiečių bejėgiškumas paaiškėja svarstant būsimą NATO vaidmenį.

Irako karas vėl iškėlė Europos armijos kūrimo klausimą, kai faktiškai Europa suskilo į dvi stovyklas. Vienoje, palaikančioje JAV karines priemones, atsidūrė Didžioji Britanija, Ispanija ir besirengiančios tapti ES narėmis Rytų Europos šalys. Kitoje – Prancūzija, Vokietija, Belgija, kurioms iš esmės pritarė Rusija. Balandžio 29 dieną Prancūzija, Vokietija, Belgija ir Liuksemburgas vėl iš naujo prašneko apie Europos ginkluotųjų pajėgų kūrimą. Pirmoji kitų ES šalių ir kandidačių reakcija buvo gana neigiama, pabrėžiant, jog pirmiausia tai nukreipta prieš JAV.

Todėl, tebesvarstant Europos Sąjungos Konstitucijos projektą, neišvengiamai iškyla bendros užsienio politikos ir gynybos problemos. Paklusti Paryžiaus–Berlyno ašies spaudimui reikštų dar didesnę konfrontaciją su Jungtinėmis Valstijomis. Vašingtono ir Londono analitikai, atlikę strateginius tyrimus, nustatė, jog gali atsitikti taip, kad Europos armija, nutraukusi kontaktus su NATO, savo sąjungininke gali pasirinkti Rusiją. Dabar iniciatyvos ėmėsi Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras. Neseniai vykusiame susitikime Berlyne Vokietijos kancleris G.Šrioderis, Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas ir T.Bleiras dar kartą bandė spręsti Europos armijos kūrimo problemą. Paryžius ir Berlynas pagaliau suprato, jog be karinio ir pramoninio Didžiosios Britanijos potencialo Europos armija tebūtų tiktai simbolinė. Todėl pagaliau nuspręsta sujungti šalių ginkluotės sistemas, nutraukti tarpusavio konkurenciją kuriant naujus lėktuvus, raketas, karo laivus, tankus, šiuolaikines elektronines sistemas.

Jeigu prisimintume, kad prieš dvejus metus bendro Europos karinio transporto lėktuvo projektas taip ir liko popieriuje, tai pakankamai aišku, kokias didžiules kliūtis dar reikės įveikti.

Nereikia net kalbėti, kad Vašingtonas gana įtariai žiūri į Prancūzijos ir Vokietijos planus faktiškai susilpninant NATO. Kaip ir į ambicingą kosminį projektą „Galilėjus“, t.y. veikti savarankiškai tose sferose, kurios iki šiol yra ir tikriausiai dar ilgai bus amerikiečių monopolija. Be kita ko, daugelis ypač mažųjų NATO šalių, jau nekalbant apie naująsias Aljanso nares, puikiai supranta, kad JAV yra pagrindinis NATO ramstis, kurio pakeisti jokia Europos armija dar ilgai negalės. Pirmiausia todėl, kad nei Paryžius, nei Berlynas, nei jiems pritariančios Belgija bei Liuksemburgas nenori pakrapštyti savo piniginių, padidinant išlaidas gynybai, kad nors nedidele dalimi galėtų prilygti šiuolaikinei Amerikos ginkluotei.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija