"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. sausio 21 d., Nr. 2 (71)

PRIEDAI



ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Diplomatų korpuso vadovas
linki Lietuvai įveikti sunkumus

Prezidentas Rolandas Paksas ir
apaštalinis nuncijus arkivyskupas
Peteris Stefanas Zurbriggenas
(dešinėje)
Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka

Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas patikino užsienio diplomatus, kad, nepaisant vidinės politinės sumaišties, Lietuvoje yra sutarimas svarbiausiais užsienio politikos klausimais, o jos tęstinumas bus išlaikytas, kad ir kaip pasibiagtų politinė kova. Tuo tarpu užsienio valstybių ambasadų ir diplomatinių misijų vadovai, optimistiškai vertindami Lietuvos ateitį, kartu pastebi įtemptą padėtį valstybėje ir linki sėkmingai spręsti kilusias problemas. Tokiomis mintimis pasikeista praėjusį ketvirtadienį prezidento R. Pakso surengtame priėmime ambasadoriams. Jame dalyvavo apie 30 užsienio valstybių ir diplomatinių misijų vadovų. Tai buvo tradicinis susitikimas, rengiamas metų pradžioje.


Esame vienos tautos vaikai

PLB valdybos pirmininkas
Gabrielius Žemkalnis
Ričardo Šaknio nuotrauka

Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) jungia visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius. Pagal Lietuvių Chartoje ir PLB nuostatuose aptartus veiklos tikslus, PLB Konstitucijos principus ir PLB seimų nutarimus, Pasaulio lietuvių bendruomenė yra įpareigota dirbti lietuviško švietimo, tautinės kultūros, socialinės, šalpos, ekonominės bei įvairios pagalbos Lietuvai srityse. Kas treji metai šaukiamas PLB seimas, kuriame išrenkami Bendruomenės uždavinių vykdytojai: PLB valdyba, Garbės teismas, Kontrolės komisija. 2003 m. liepos 7-11 d. Vilniuje posėdžiavo XI PLB seimas, jame dalyvavo 132 lietuvių bendruomenių ir jaunimo sąjungų atstovai iš 35 pasaulio šalių. Norėdami plačiau susipažinti su šia organizacija ir apskritai su dabartinės išeivijos problemomis, kalbiname naujos PLB valdybos, kuriai trejiems metams patikėta tolesnė PLB veikla, pirmininką Gabrielių ŽEMKALNĮ.


Niekada nedingusi grėsmė

Petras KATINAS

Užsitęsus prezidentiniam skandalui, kuriam, deja, pabaigos dar nematyti, daugelį Lietuvos žmonių apima baimė dėl valstybės ateities. Jau atvirai kalbama, jog tai, ko nepadarė rusų tankai Sausio 13-ąją, padarys rusiški pinigai. Maskvoje plojama katutėmis, kai Lietuvos Prezidentas paskelbė karą beveik visoms demokratinėms valstybės institucijoms – Seimui, Valstybės saugumo departamentui, Konstituciniam Teismui ir pagaliau – žiniasklaidai. Tokio dalyko demokratiniame civilizuotame pasaulyje dar nėra buvę.

Tai, kad Rusijoje įjungtos visos imperijos atkūrimo mašinos pavaros, rodo ne tik vos ne kasdien pasirodantys Kremliaus strategų straipsniai, bet ir raginimai prezidentui V.Putinui liautis pataikavus visokiems liberalams bei demokratams ir pradėti viso valstybės aparato valymą („čistka“). Ką jau kalbėti apie rusų generolus, kurių pasisakymai darosi vis labiau agresyvūs ir grūmojantys. Ir dar vienas ypač svarbus dalykas – labai smarkiai padidintas FSB (buvusio KGB) biudžetas. Daugiau kaip 40 proc. to saugumo biudžeto lėšų skirta užsienio žvalgybai. Be abejo, pirmiausia „artimajame užsienyje“. Rusijos nacionalpatriotais save vadinantys veikėjai nepaliauja džiūgauti, kad naujai išrinktos Valstybės Dūmos pyragas padalytas į keturias dalis. Bet tai tik formaliai. Iš tiesų Dūmoje susiformavo absoliuti imperinė nacionalistinė dauguma. Skiriasi tik nacionalistinių ir imperinių pažiūrų laipsnis bei būdai, kaip tą imperiją atkurti.


Lietuvos vidaus ir tarptautinės padėties apžvalga

Lietuva išgyvena sunkią politinę krizę, kurios baigtis šiuo metu dar neaiški. Nepalankios baigties atveju ši krizė gali turėti ilgalaikių neigiamų, o tam tikromis sąlygomis – net pražūtingų padarinių šalies ateičiai.

Krizę sunkina ir trukdo ją įveikti ta aplinkybė, kad dauguma šalies piliečių, politikų ir politinių jėgų jos nelaukė ir nėra pasirengę imtis tinkamų priemonių jai pašalinti. Artėjanti Lietuvos narystė ES ir NATO, akivaizdžiai gerėjanti šalies ekonominė padėtis, smarkiai išaugęs kai kurių visuomenės sluoksnių gyvenimo lygis ir lengvai pastebimi teigiami paties gyvenimo būdo pokyčiai įtvirtino ir palaikė plačiai paplitusį įsitikinimą, kad mūsų valstybė negrįžtamai pasuko liberalios demokratijos, laisvos rinkos ir provakarietiškos orientacijos keliu.


Ar izoliuojama Lietuva?

Česlovas Iškauskas,

Suvokti, ar Lietuva po to, kai prieš Vėlines kilo prezidentinis skandalas, yra atsidūrusi izoliacijoje, nepaprastai sunku. Tai, kad pasaulio žiniasklaida panūdo apie mūsų šalį rašyti taip, kaip 1990-1991 metais, dar nereiškia, kad atsidūrėme ant bedugnės krašto ir kad tarptautinei bendrijai teks iš naujo pripažinti Lietuvą de facto ir de jure. Aišku, to būtų per daug. Bet, kita vertus, pasaulis mėgina suprasti, o gal paaiškinti ir mums, ar tikrai Baltijos šalyje vyksta demokratiniai procesai ir ar tikrai Rusijos interesai taip stipriai supančiojo aukščiausio valdžios ešelono pareigūnus. Jeigu taip, tuomet Vilniui vėl reikia padėti išsivaduoti iš įžūlios Rytų globos. Žodžiu, svarstymų daug, ne visi jie pasižymi objektyvumu, bešališkumu ir gilia analize, bet niekas nepaneigs, kad toks dėmesys Lietuvai – ne iš gero gyvenimo, ne dėl spėjamo „Baltijos tigro“ šuolio į Europos ir pasaulio bendriją.


Nelengvi uždaviniai

Petras KATINAS

Naujasis NATO generalinis
sekretorius Jaapas de Hopas Šeferis

Nuo šių metų pradžios naujuoju NATO generaliniu sekretoriumi tapo Nyderlandų užsienio reikalų ministras Jaapas de Hopas Šeferis. Kaip juokauja žurnalistai, Aljanso politikams teks įprasti prie ilgos jo pavardės.

Nyderlandų diplomatas pakeitė buvusį generalinį sekretorių lordą Džordžą Robertsoną, kurio pavardė ir titulas, beje, kur kas ilgesni: Džordžas Aili Makneilas Robertsonas, Port Elleno lordas. Nei ankstesnysis, nei dabartinis sekretoriai niekada nebuvo profesionalūs kariškiai. NATO vadovai nuo pat susikūrimo dienos 1949 metais, kai dvylika valstybių iš abiejų Atlanto pusių, siekdamos apsisaugoti nuo mirtino pavojaus Sovietų Sąjungai siekiant išplėsti savo ekspansiją į kitas šalis, įkūrė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO), kurios visi vadovai buvo civiliai politikai. Netgi ne atsargos generolai.


Nepasotinami „filantropo“ apetitai

Pasaulio filantropu besiskelbiantis
Džordžas Sorošas

Petras Katinas

Pastaruoju metu pasaulio žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV milijardieriaus ir didžiausiu pasaulio filantropu besiskelbiančio Džordžo Sorošo pavardė. Kai kurie politologai ir politikos apžvalgininkai Dž.Sorošo veiklą apibūdina kaip „Sorošo kokteilį“, „Sorošo sindromą“, o jį patį vadina „Globalizmo epochos Rasputinu“. Iš tiesų tenka bent jau iš dalies sutikti su nuversto Gruzijos prezidento, patyrusio politikos vilko Eduardo Ševardnadzės pasakytais žodžiais, jog panašu, kad nė vienas pastarojo meto įvykis sumaištyje skendinčiame pasaulyje neapsieina be Dž. Sorošo. Prieš Naujuosius metus mylimiausio Dž.Sorošo „kūdikio“ – Atviros visuomenės instituto Niujorke atstovė Lora Silber atmetė E.Ševardnadzės kaltinimus, kad Dž.Sorošas prisidėjo prie įvykių Gruzijoje, ir pažymėjo, kad jo fondo veikla šioje šalyje apsiribojo tiktai demokratinių rinkimų organizavimu.


Ekspedicija į „raudonąją planetą“

Amerikiečių kosminis aparatas „Spirit“ pradeda naują Marso tyrinėjimų erą

Roboto „Spirit“ matomas Marso vaizdas

EPA-ELTA nuotraukos

NASA pirmą kartą žmonijos istorijoje viešai publikavo spalvotas fotografijas, kurias pavyko padaryti Marso tyrinėjimams skirtam robotui „Spirit“. Kosminės ekspedicijos į šią „raudonąją planetą“ organizatoriai kol kas teigia misija esą patenkinti ir nepastebi jokių techninių nesklandumų. Tiesa, gali tekti kiek pataupyti aparato energiją.

Sausio 4-ąją inžinierių Žemėje valdomas kosminis aparatas „Spirit“ nusileido Marso paviršiuje. Nusileidimui buvo pasirinktas Gusevo krateris. Iškart po sėkmingo nusileidimo pradėti planetos tyrinėjimai. Pasak vieno šio projekto iniciatorių Džimo Eriksono, pirmoji operacijos dalis buvo sėkmingesnė nei tikėtasi iš anksto. Aparatui pasiekus Marso paviršių, daugybei inžinierių teko vykdyti jo išskleidimą bei aprūpinti energijos tiekimą Saulės baterijomis. Džiaugiamasi, kad planetos paviršių aparatas pasiekė nepatyręs nė menkiausio įbrėžimo. Tūkstančiai sudėtingiausių mechanizmų veikė nepriekaištingai.


Lygtis su daugybe nežinomųjų

Apie Europos ginkluotųjų pajėgų kūrimą kabama jau senokai, tačiau akivaizdu, jog už to slepiasi labai rimti politiniai, ekonominiai bei strateginiai interesai. Ši problema, pasak vieno Italijos politologo, - sunkiai išsprendžiama lygtis su daugybe nežinomųjų. Kaip sukurti efektyvią ir autonominę nuo NATO armiją ir tuo pačiu nekonkuruojančią su Aljanso pajėgomis, apginkluotą europietiška ginkluote, atsisakant JAV ginklų? Taip pat nepriklausomą tos armijos vadovybę, nekonfliktuojant su pagrindine sąjungininke kitoje Atlanto pusėje? Pagaliau kaip išvengti polemikos pačios ES viduje, ypač su būsimosiomis jos narėmis iš pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių? Taigi vieningų Europos ginkluotojų pajėgų sukūrimas – ne tokia jau paprasta misija. Tą rodo ir jau daugiau kaip metus vykstantys šio klausimo svarstymai, paraleliai su Europos Sąjungos Konstitucijos projektu. Šį kartą toks susitarimas dėl bendros Europos armijos sukūrimo idėjos gal ir bus priimtas, tačiau tokia bendra armija primena vaiduoklį, klaidžiojantį iš vieno ES dokumento į kitą jau 40 metų, kai buvo kuriama Europos gynybos politika.


Antisemitizmas Europoje. Kas kaltas?

Visi žino, jog kas ne kas, o žydai, tiksliau, Izraelis, moka ginti savo interesus ir nepalieka be dėmesio antisemitinių apraiškų, dažnai sukeldamas ant kojų visą tarptautinę bendruomenę. Žinoma, kad arabų ir žydų dešimtmečiais tebesitęsiantis Artimųjų Rytų konfliktas vienaip ar kitaip daro įtaką visam pasauliui.

Radikalios islamistų organizacijos nepraleidžia progos surengti išpuolius prieš žydus, jų visuomeninių organizacijų būstines, sinagogas. Paskutinieji tokie išpuoliai įvykdyti Turkijoje, kai buvo susprogdintos galingos bombos prie dviejų Stambulo sinagogų. Teroro aktų metu žuvo 23 žmonės (dauguma jų – musulmonai). Atsakomybę už šiuos teroro aktus prisiėmė radikalioji Osamos bin Ladeno teroristinė organizacija „Al Qaeda“, tiksliau, šios organizacijos padalinys „Kankinio Abu Hafzo al Masrio brigados“.


Bendrosios Europos ekonominės rinkos idėjas nelengva įgyvendinti

Praėjusių metų lapkritį Romoje vyko tarptautinė konferencija, kurios metu svarstytos Rusijos perspektyvos įstoti į Pasaulinę prekybos organizaciją. Neišvengta diskusijų ir kitais aktualiais klausimais, pavyzdžiui, saugumo problemomis bei pokyčiais išduodant vizas. Konferencija laikoma pavykusia, mat jos metu Rusija ir Europos Sąjunga nutarė visomis išgalėmis stengtis sustiprinti strateginę partnerystę. Buvo pasirašytas ne vienas itin reikšmingas dokumentas, padėsiantis Rusijai integruotis į bendrąją Europos rinką. Aptartas ir bendradarbiavimas, siekiant regione užtikrinti taiką, garantuoti žmogaus teises, laisves, ir tarptautinių krizių sprendimo būdai. Gerokai aktyviau nuo šiol bus bendradarbiaujama energetikos sferoje. Europos Sąjungai atstovavęs Romanas Prodis pabrėžė ir bene ambicingiausią Rusijos viltį - iki 2004-ųjų pabaigos įstoti į Pasaulinę prekybos organizaciją. Į Europos Sąjungos valdininkų siūlymus nuo šiol su Rusija atsiskaityti eurais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasakė tam neprieštarausiąs.


Dėl Europos Sąjungos plėtros
gali iškilti nenumatytų
ekonominių problemų

Šių metų gegužės 1-ąją Europos Sąjungos narėmis taps dešimt šalių kandidačių. Bene labiausiai dėl būsimųjų permainų jaudinamasi Vokietijoje, kur netyla prieštaringos prognozės. Oficialiai Vokietijos vyriausybė tikina, neva naujųjų narių priėmimas šiai šaliai atneš apčiuopiamos naudos, tačiau daugelis paprastų vokiečių slapta baiminasi emigrantų antplūdžio bei kitų galimų ES plėtros pasekmių. Tokias baimes kursto ir politikai populistai.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija