"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. vasario 18 d., Nr. 4 (73)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vilkduobės Lietuvai ir demokratijai

Petras KATINAS

Vyriausybės vadovas ir valdančiosios partijos ministrai nepaliauja girtis apie neregėtai spartų Lietuvos ekonomikos ir Bendrojo vidaus produkto augimą. Iš tiesų ne tik Lietuvos statistikos departamento, bet ir Europos ekonomikos specialistų vertinimu, pastaraisiais metais ekonomikos augimas Lietuvoje - vienas didžiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Buvo pradėtas plačiai eskaluoti Lenkijos ir pokomunistinės Europos rinkos ekonomikos tėvu tituluojamo Lenkijos ekonomisto L.Balcerovičiaus terminas „Europos tigras“, kuriuo jis pavadino Lietuvą. Jeigu tai nėra iš seno įprastas komunistinių veikėjų, kurių pilna Lietuvos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, akių dūmimo triukas, kai „pataisomi“ statistiniai duomenys, tai iš tiesų BVP augimas Lietuvoje dabar siekia beveik devynis procentus, ir augimo tempais visai nedaug atsiliekame nuo sparčiai ekonomiškai augančios didžiosios Kinijos. Tačiau, džiaugiantis tokiu kilimu, negalima pamiršti vieno ypač svarbaus dalyko. Tai šešėlinė ekonomika, kuri, įtakingo Londono laikraščio „The Economist“ duomenimis, Lietuvoje siekia 19-25 proc. legalios ekonomikos. Aišku, galima tik pasiguosti, kad pagal šešėlinės ekonomikos lygį mus lenkia Ukraina (35 proc.), Rusija (30 proc.). Netgi kai kuriose Europos Sąjungos šalyse – Graikijoje ir Italijoje – šešėlinė ekonomika didesnė nei Lietuvoje.(Pagal „The Economist“, Graikijoje – 28,3 proc., Italijoje – 26,2 proc.) Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, šešėlinė, arba suprantamiau kalbant, neapskaitoma, ekonomika 2002 metais Lietuvoje sudarė iki 18,9 proc. bendrojo vidaus produkto. Jeigu paskaičiuotume pinigais, tai sudarytų milžinišką sumą – vos ne dešimt milijardų litų. Tačiau taip teigia statistikos departamentas, valdiška įstaiga. Tuo tarpu daugelio ekonomistų duomenimis, šešėlinės ekonomikos dalis yra kur kas didesnė. Toks autoritetingas ekonomikos specialistas kaip „Vilniaus banko“ patarėjas Gitanas Nausėda, remdamasis Vokietijos ekspertų atliktais tyrimais, teigia, kad Lietuvos šešėlinio sektoriaus lyginamasis svoris sudaro 28,7 proc. bendrojo vidaus produkto. Tiesa, valdančiosios partijos veikėjas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuriam jau numatomas finansų ministro postas vietoje būsimosios eurokomisarės Dalios Grybauskaitės, teigia, kad šešėlinio sektoriaus dalis turi tendenciją mažėti. Ta proga galima priminti, kad pati D.Grybauskaitė prisipažino, jog daugelis, aišku, pirmiausia šešėlinės ekonomikos „liūtai“, vos tik sužinoję jos išvykimą į Briuselį, iš anksto ėmė kelti šampano taures… Beje, A.Butkevičius prasitarė, kad šešėlinė ekonomika neišnyks, kol Lietuvos muitinė neįdiegs informacinės sistemos, kurioje būtų renkama ir saugoma išsami informacija apie prekių judėjimą. Iš tiesų muitinės darbo spragos visiems matomos. Tą, tiesa, mandagiai pripažįsta ir ES pareigūnai bei specialistai. Akivaizdu, kad turime nepakankamai saugomą sieną. Ir tai yra ypač pavojinga stojimo į ES išvakarėse. Kol yra korumpuotų pareigūnų, kontrabanda visiškai nesunkiai patenka į Lietuvą. Gal todėl taip drąsiai jaučiasi muitinės vadovas, keletą savaičių sugalvojęs „sirgti“ generolas A.Songaila, kuris sako nė už ką neatsistatydinsiąs, nepaisant vidaus reikalų ministro ir net paties Premjero raginimų. Iš kur tokia drąsa? Ogi labai paprastai – generolas, matyt, puikiai žino kai kurių labai aukštų valstybės pareigūnų ryšius su kontrabandos rykliais. Kita vertus, Lietuvoje klesti kontrabandinių prekių, pirmiausia plataus vartojimo, prekyba. Ypač ja garsėja jau visoje posovietinėje erdvėje žinomi sostinės Gariūnai, vienas didžiausių kontrabandos realizavimo centrų. Na, o sprendžiant iš paskutiniųjų „didžiausio kovotojo prieš korupciją“ R.Pakso anekdotų, generolas jį visiškai tenkina. Ir kaip netenkins, jeigu visą laiką sukiojasi toje pačioje aplinkoje kaip ir dosniausi R.Pakso rėmėjai, kurių dauguma susiję su kriminaliniu pasauliu. Prezidentui generolas, matyt, tinka pagal visas asmenines savybes: jis gana neblogai atlikdavo dar neseniai Prezidentūroje besisukiojusios „viešųjų ryšių specialistės“ užsakymus. Atrodo, kad visiems, tuo labiau valstybės vadovams, turėtų būti visiškai aišku, kad valstybės sienos apsaugos stiprinimas yra lemiamas šešėlinės ekonomikos mažinimo veiksnys. O kad prezidento R.Pakso gerbėjų ir rėmėjų būryje yra pilna šešėlinio verslo atstovų bei jų užtarėjų, niekam ne paslaptis. Kaip ir vadinamųjų žemgrobių, dėl kurių tariamai susirūpinęs R.Paksas. Bet juk tų naujųjų latifundininkų bylas tiria ne kas kitas, o STT viršininkas V.Junokas, tapęs savotišku Prezidento įkaitu.

Visa tai – ir šešėlinės ekonomikos klestėjimą, ir kiaurą valstybės sieną – akylai stebi ne tik ES, bet ir didžioji kaimynė Rusija. Neatsitiktinai Rusijos spauda fariziejiškai džiaugiasi, kad Lietuvos krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, lankydamasis Vašingtone ir Berlyne, skirtingai nei užsienio reikalų ministras A.Valionis, „nepastebėjo“, kad ten būtų kas nors domėjęsis R.Pakso apkaltos procesu. Nenuostabu, kad prezidentinį žaidimą žaidžiantis ministras tuoj po susitikimo su Prezidentu pareiškė, jog artimiausiu metu vyksiąs į Maskvą susitikti su Rusijos gynybos ministru S.Ivanovu. Ko jam staiga ten prireikė? Prezidentas, paklaustas to paties, atšovė, kad ministras pats žino, ką reikia daryti ir kur važiuoti.

Reikėtų atkreipti dėmesį į Rusijos spaudoje ir proprezidentiniais „organais“ tapusiose „Respublikoje“ ir bulvarinėse „Vakaro žiniose“ nuolat imtas skelbti pesimistines prognozes, kad, tapus ES nare, Lietuvos gyventojai nebesugebės įpirkti daugelio būtiniausių prekių. Štai ką rašo Rusijos laikraštis „Tribuna“: „Jeigu žmonių gyvenimo lygis Lietuvoje ir kitose naujose ES šalyse nukris, tai tokia įvykių eiga bus naudingiausia Rusijai. Juk tokiu būdu be didelio vargo galima būtų surengti referendumą dėl išstojimo iš ES. Tai reikštų, kad Baltijos valstybės, taip pat ir buvusios socialistinio lagerio šalys turės vėl „atsigręžti veidu į Maskvą“, nes Rusija yra pagrindinė Rytų Europos prekių realizavimo rinka“. Štai kaip viskas paprasta ir aišku! Be to, tame pačiame Rusijos laikraštyje yra dar viena gana įdomi pastaba. Esą R.Paksas net neslepia, kad, būdamas verslininku, „jis glaudžiai dirbo Rusijoje, ir rusai jam nėra jokie okupantai, o draugai ir partneriai“.

Yra dar kai kurių įdomių sutapimų. Kaimyninės Latvijos žiniasklaida pažymi, kad pastarojo meto masinės rusakalbių demonstracijos Rygoje dėl naujojo švietimo įstatymo priėmimo, taip pat premjero E.Repšės atsistatydinimas buvo inspiruojamos vieno įtakingiausio Rusijos politiko, prezidento V.Putino favorito D.Rogozino atstovo, reziduojančio Rygoje. Taip pat pažymina, kad tas D.Rogozino žmogus koordinuoja panašius antivalstybinius veiksmus ir kitose Baltijos valstybėse. Pirmiausia – Lietuvoje. Keistai sutampa antilatviškos demonstracijos Rygoje ir tuo pačiu metu vadinamojo piliečių judėjimo „Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą“ įkūrimas Lietuvoje. Taip pat Rusijos spaudimas ES reikalaujant sau ypatingų teisių buvusiose sovietinėse respublikose ir satelitinėse Rytų Europos „liaudies“ demokratijos šalyse.

Visa laimė, kad Briuselis, atrodo, pagaliau perprato Maskvos užmačias. ES praėjusią savaitę aiškiai išdėstė savo poziciją Rusijos atžvilgiu ir pabrėžė, kad stiprins santykius su buvusiomis sovietinėmis respublikomis.

Dar daugiau, ES nedviprasmiškai pasisakė dėl žmogaus teisų Čečėnijoje nuolatinio pažeidinėjimo. Tad Europos Sąjungos vadovybė aiškiai atsiribojo nuo praėjusį pusmetį ES pirmininkavusio Italijos premjero Silvijaus Berluskonio pozicijos, kuris rėmė ne tik Rusijos politiką Čečėnijoje, bet ir nė žodeliu neužsimindavo apie Rusijos santykius su artimiausiais kaimynais. Dabartiniame Europos Komisijos gana griežtame pareiškime pabrėžiama, kad ES bei Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo pagrindą privalo sudaryti bendros vertybės, kurių Rusija nesilaiko. Pirmiausia tai Maskvos veiksmai žmogaus teisių, žiniasklaidos laisvės, aplinkosaugos ir kitose srityse.

O tai, kad Rusija, nepaisant savo reikalavimų ES, vis dėlto bando ieškoti kompromisų, rodo Maskvos sutikimas įsileisti į Kaliningradą Vokietijos užsienio reikalų ministrą Jošką Fišerį. Tai pirmas kartas po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Maskva sutiko įsileisti tokio aukšto rango Vokietijos politiką į buvusią Vokietijos teritoriją – faktiškai okupuotą Rytų Prūsiją. Aišku, J.Fišerio vizitas į Kaliningradą labai suerzino Rusijos „nacionalpatriotus“, kurie ėmė visais balsais šaukti, kad Vokietija siekianti germanizuoti „šventąją rusų žemę“. Be to, „nacionalpatriotai“ ir komunistai labai nepatenkinti J.Fišerio pozicija dėl Čečėnijos. Mat visai neseniai Vokietijos užsienio reikalų ministras viešoje kalboje, pasakytoje įtakingiausiems Vokietijos politikams, pagyrė Čečėnijos prezidento Aslano Maschadovo siūlomą taikos planą dislokuojant NATO pajėgas Šiaurės Kaukaze. Tokia žymiai griežtesnė ES politika Rusijos atžvilgiu rodo, kad vadinamieji Briuselio biurokratai, kuriems nuo pat Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo buvo kalama į galvas, jog Vakarų Europos kapitalui būtų kur kas naudingiau, jei Baltijos valstybės, būdamos Rusijos įtakos zonoje, pasitenkintų tiktai tiltu į Vakarus, o ne būtų savarankiškos valstybės, nesusijusios su Maskva, praregėjo. Ir kaip nepraregės. Mat savo paskutiniajame oficialiame pareiškime Rusijos prezidentas V.Putinas SSRS subyrėjimą pavadino „didžiausia tragedija“.

Neseniai vienas Lietuvos politikos apžvalgininkų pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo, kad Lietuvą dabar rengiasi valdyti trys majorai: du sovietinės armijos – R.Paksas ir J.Borisovas, trečias – sovietinės milicijos majoras V.Mažonas, mušantis moksleivius, kurie nepritaria R.Paksui. Ką gi, bent jau dalis teisybės šiame teiginyje tikrai yra. Taip pat nesuprantamas R.Pakso spaudimas Lietuvos kariuomenei. Juk neatsitiktinai, vos prasidėjus Prezidentūros skandalui, jis buvo išsikvietęs kariuomenės vadą generolą Joną Kronkaitį, o ir vėliau bandė savotiškai jį paveikti. Taip pat neatsitiktinai, R.Paksui lankantis Kaune, buvo iškviesti lyg ir jo saugoti pirmojo vidaus pulko kariai, o kaip pasirodė, R.Paksas kartu su šio pulko vadu S.Madalovu dalyvavo savo geradario J.Borisovo sūnaus vestuvėse. Antra vertus, Lietuvos kariuomenėje pilna aukštus postus užimančių karininkų su rusiškomis pavardėmis. Taip pat juk ne kas kitas, o R.Paksas būtinai naujuoju VSD vadovu norėjo skirti Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento viršininką pulkininką G.Bagdoną, kurio tikroji pavardė visai ne Bagdonas. O jauni karininkai, baigę mokslus Vakarų karo mokyklose, skiriami į trečiaeiles pareigas, kai karjeros laiptais kaip ant mielių kyla rusų karo mokyklas baigę karininkai G.Orlovas, pasivadinęs Bagdonu, V.Cygankovas, A.Kucharevas ir kt. Internetinio leidinio www. slaptai.lt publikacijose, kurias griežtai uždraudė skaityti pats krašto apsaugos ministras, neseniai buvo skelbiama, ir to niekas nepaneigė, kad kai kuriuose koviniuose daliniuose lietuvių kalba beveik nepageidautina. Ypač tuose, kurių vadai rusiškomis pavardėmis. O kas atsitiktų, jeigu apkaltos akivaizdoje R.Paksas kreiptųsi pagalbos į Baltarusiją? Kas gali paneigti tokį variantą? Aišku, kol Lietuvos kariuomenei vadovauja generolas J.Kronkaitis, galime būti sąlyginai ramūs. Tačiau pakeisti J.Kronkaitį kokiu nors Frunzės karo akademijos auklėtiniu planuojama jau seniai. O tuomet visko gali atsitikti.

Juk neatsitiktinai netgi NATO pareigūnai pastebėjo, kad Lietuvos priėmimą į NATO gali sutrukdyti nebent kilusios riaušės. O toms riaušėms kelti jau aktyviai rengiamasi, kuriant kažkokius Prezidentą ginančius judėjimus, būrius ir pan.

Na, o R.Paksas savo sveikinime Lietuvos žmonėms Vasario 16-osios proga užsiminė, jog artėja diena, kai sugrįšime į Europos namus. Tačiau nė žodžio apie NATO. Tai labai akivaizdus pavyzdys, kad Prezidentas ir jo aplinka visiškai nenori apie tai užsiminti. R.Paksas netgi supyko ant Lietuvos radijo žurnalisto, kai jis Vasario 16-osios išvakarėse paklausė, kaip Prezidentas žiūri į galimą NATO bazių atsiradimą Lietuvoje. Tai verčia susimąstyti apie daug ką. Juk neatsitiktinai Vasario 16-osios proga R.Paksas įteikė apdovanojimą didžiausiam NATO priešininkui, pavadinusiam NATO šalininkus Lietuvoje „durniais“, R.Pavilioniui. Ar reikia geresnio įrodymo, su kuo solidarizuojasi R.Paksas? Tai gal Gedimino ordiną ar net Vyčio kryžių įteikti ir Lietuvos Seimo nariams Dmitrijevui ar Orechovui, kurie ne tik Lietuvoje, bet ir Europarlamente pasisako prieš NATO, šmeižia Latviją ir Estiją už rusakalbių „persekiojimą“. Tai ne tik Prezidento dviveidiškumas, bet ir akivaizdus Maskvos instrukcijų vykdymas. Kitaip tokių dalykų neįvertinsi. O kas organizuoja valstybės apdovanojimus panašiems asmenims kaip R.Pavilionis, pakankamai aiškiai išdėstė mūsų laikraštyje Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas savo straipsnyje „Prezidentūra ar rezidentūra“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija