"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. vasario 18 d., Nr. 4 (73)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dr.Jonas Basanavičius ir Vasario 16-oji

Vasario 16-oji – ilgo ir sudėtingo laisvės ieškojimo kelio per XIX amžiaus nesėkmingus sukilimus, carizmo priespaudą, Sibiro katorgas, knygnešystės gadynę ir audringą pirmąjį tautinį atgimimą vaisius. Brangi, nes buvo nepaprastai sunkiai pasiekta. Bolševikmečio naktyje Sibiro platybių tremtiniai, gulagų kaliniai ir mirtimi besivaduojantys katorgininkai tą ypatingą dieną savo varganoje buityje stengdavosi ją šventiškai paminėti. Vasario 16-osios garbei tautos laisvės gynėjai atliko ne vieną herojišką žygdarbį, neretam didvyriui kainavusį gyvybę.

Gulagų kalinys Juozas Ardzijauskas eilėraštyje „Vasario 16-ajai“ rašė:

Tu sukniubai, motut, prie durų geležinių,
Kalėjimo baisaus auka esi –
Nes priglaudei krauju pasruvusią krūtinę
Lietuvio kario, kritusio ugny.

Vasario 16-oji brangi, nes už ją daug kraujo pralieta.

Kelyje į Vasario 16-ąją didžiausias nuopelnas priklauso tautos patriarchui dr. Jonui Basanavičiui, kuris „Aušros“ spinduliais apšvietė kelią į laisvę. O ir pati vasario 16-oji, kaip matysime, J.Basanavičiaus gyvenime buvo lemtinga.

J.Basanavičiaus vaikystės metais Lietuva buvo stipriai sulenkinta. Netgi jo pavardė, kaip savo biografijoje rašo Basanavičius, buvo sulenkinta ir įvairiai rašoma: Bosonoicz, Basanoicz, Bosonowicz, Bosenowicz, Basanowicz, Basanewicz ir pan.

Pačiam J.Basanavičiui pavyko išvengti lenkystės. Galbūt jį apsaugojo graži gimtinės gamta su daugybe piliakalnių, menančių didingą tautos istoriją, romantiškas charakteris, o gal mokymasis Marijampolės gimnazijoje, kurioje tuo metu dvi valandas per savaitę buvo mokoma lietuvių kalbos.

1873 metais J.Basanavičius sidabro medaliu baigė gimnaziją ir išvyko į Maskvą medicinos studijuoti. 1879-aisiais gavo gydytojo diplomą ir išvyko dirbti Bulgarijon. 1880 metais jis tapo Lompalankos ligoninės direktoriumi ir departamento gydytoju. Gavęs gerą darbą, Basanavičius pradėjo rūpintis lietuvybės reikalais, pradėjo rašyti į Prūsuose einančius lietuviškus laikraščius: „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują keleivį“. Apie Basanavičių, kaip lietuvybės veikėją, visuomenė sužinojo iš „Lietuviškoje Ceitungoje“ (1882 m. Nr. 12) publikuoto straipsnio, kuriame jis entuziastingai palaikė Jurgio Zauerveino sumanymą įsteigti prūsų lietuvininkams „mokslo draugystę“ ir suformulavo savo veiklos programą. J.Basanavičiaus straipsnio mintys daugeliui ano meto lietuvių veikėjų padarė didelį įspūdį. Taip prasidėjo jo tautinė veikla.

1882 metais J.Basanavičius persikėlė į Prahą. „Apsigyvenimas Prahoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies ir visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvybės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Auszra“, – savo biografijoje rašo J.Basanavičius. „Aušros“ prakalboje jis suformulavo ne tik savo, bet ir atgimstančios tautos troškimus: „Kaip aušrai auštant nyksta nuo žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“ „Aušra“ ir pažadino tautą galingam tautiniam atgimimui, apvainikuotam 1918 m. vasario 16-ąją atgauta laisve.

Gyvendamas Prahoje, J.Basanavičius vedė Gabrielę Eleonorą Mohliūtę – Čekijos vokietaitę. Šeimos išlaikymo rūpesčiai jį grąžino į Bulgariją. 1885 metais jis vėl darbuojasi Lompalankoje. Žmona sirgo džiova. 1889 m. vasario 16 d.(!) ji mirė. Nenujautė Basanavičius, kad vasario 16-oji dar du kartus pasikartos jo gyvenime…

Žmonos mirtis J.Basanavičiui buvo didžiulė nelaimė. Svetimame krašte jis liko vienišas ir ligotas. Ligotas, nes 1887 m. rugpjūčio 7 d. bulgaras Aleksandras Zelionskis-Manoilovas, įtaręs Basanavičių buvus rusofilu, dviem revolverio šūviais jį sužeidė. Viena kulka sutrupino alkūnės kaulą, kitą kulką jis išsinešiojo visą gyvenimą. Gydydamas ligonius Basanavičius užsikrėtė šiltine ir labai sunkiai sirgo – 20 parų išgulėjo be sąmonės.

Po žmonos mirties Basanavičius užsisklendė savyje, atsiskyrė nuo draugų, pasidarė keistokas, kasdien lankė žmonos kapą, pasinėrė į darbus. 1892 metų rudenį persikėlė dirbti į Varną, į kunigaikščio Ferdinando dvarą. J.Basanavičiaus pastangomis Varna tapo kurortu, pagražėjo, pasipuošė kultūrinėmis įstaigomis. Ir po šimto metų Basanavičius Varnoje žinomas bei gerbiamas.

Gyvendamas Varnoje, J.Basanavičius daug dirbo, parašė savo svarbiausius mokslinius veikalus, buvo išrinktas daugelio įvairių mokslo draugijų Europos valstybėse nariu.

1905 m. gegužės 30 d. J.Basanavičius atsisveikino su Varna ir po 25-erių metų grįžo į Lietuvą. Atvykęs į Vilnių, jis susipažino su keliais Lietuvos patriotais ir pasinėrė į tautinę veiklą. Tuoj pat pradėjo realizuoti savo Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo idėją, įsitraukė į Didžiojo Vilniaus seimo organizavimo darbą. Visą likusį gyvenimą svarbiausią dėmesį ir daugiausia jėgų bei lėšų jis skyrė savo didžiausiai svajonei – Lietuvos mokslų akademijos prototipui – Mokslo draugijai.

Dr. J.Basanavičius pirmininkavo istorinei Vilniaus konferencijai, 1917 m. rugsėjo 18-22 d. priėmusiai labai svarbius Lietuvos nepriklausomybei atkurti dokumentus. 1918 m. vasario 16 d. 12 val. 10 min. Lietuvos Tarybos posėdyje tautos patriarchas perskaitė Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekstą ir pirmasis jį pasirašė.

Per visas karo audras, o ir po karo, Lenkijos okupacijos metais, J.Basanavičius liko Vilniuje saugoti ir globoti Mokslo draugijos sukaupto turto, pirmininkavo įvairioms lietuviškoms draugijoms ir organizacijoms, visą savo energiją skyrė Vilniaus lietuviams, rėmė mokslus einančią jaunuomenę.

Lenkų valdžios nemėgstamas ir persekiojamas J.Basanavičius iki pat mirties gyveno savo pamiltame didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mieste – Lietuvos sostinėje Vilniuje. 1927 m. vasario 16 d. visoje Lietuvoje vyko dešimtųjų Lietuvos Nepriklausomybės metų iškilmingi minėjimai. Tą dieną 18 val. 50 min. lietuvių poliklinikoje mirė didysis lietuvis J.Basanavičius. Žinia apie jo mirtį tuoj pasiekė visą Lietuvą, pasklido tarp mūsų tautiečių pasaulyje. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas.

Prancūzijos atstovas Lietuvoje pasirūpino, kad Lietuvos dvylikos atstovų delegacijai būtų leista dalyvauti J.Basanavičiaus laidotuvėse. Į laidotuves vyko prof. V.Biržiška, prof. Z.Žemaitis, kan. J.Tumas-Vaižgantas, J.Vileišis, E.Turauskas, dr. A.Jokantas, S.Kairys, studentų atstovas Čiburas, aktoriai Grigaitienė ir Sodeika, velionio giminaitė Sireikienė-Basanavičiūtė.

Iškilmingos laidotuvės vyko vasario 21 dieną. Net lenkai pagerbė mūsų tautos patriarchą – gedulingas pamaldas Katedroje aukojo arkivyskupas R.Jalbžykovskis. Po pamaldų pamokslą pasakė kun. prof. Kraujelis.

Prie kapo duobės Rasų kapinėse kalbėjo daugelio tautybių ir visuomeninių organizacijų atstovai, kurie pabrėžė ypatingą velionio vaidmenį tautos ir valstybės gyvenime.

Antkapiniame paminkle įrašyta: „A.A. Daktaras Jonas Basanavičius, „Aušros“ įkūrėjas, Mokslininkas, Tautos atgaivintojas 1851 XI 23-1927 II 16“. Ir J.Basanavičiaus 1882 metų straipsnio citata: „Kada mes jau in dulkes pawirsim, jei lietuwiszka kalba bus twirta pastojus, jei per musų darbus Lietuvos dwase atsikwoszes, tasik mums ir kapuose bus lengweu smageu ilsetis“.

„Jis lyg legendinis lietuviškų piliakalnių karžygys amžius bus tautos atminime ir kartų kartoms lietuvių bus kilniųjų tautinių dorybių pavyzdžiu. Iš jo darbų lietuvis pasisems stiprybės ir užsikrės kilnaus idealizmo idėjoms“. (Lietuvos atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo ir vaizdų albumas su biografija. K., 1937).

Kazys BLAŽEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija