"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. vasario 18 d., Nr. 4 (73)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Mokslinę fantastiką keičia pasakos

Gražina MINKAUSKAITĖ

Pastaruosius 25-erius metus amerikiečiai itin žavėjosi moksline fantastika. Didžiulio dėmesio bei komercinės sėkmės sulaukė filmai „Žvaigždžių karai“, „Nepriklausomybės diena“, „Matrica“. Tačiau XXI amžiaus išvakarėse vis labiau ėmė populiarėti filmai, primenantys pasakas, kuriuose žvanga ginklai, riteriai stengiasi pavergti damų širdis, herojams padeda ar kenkia burtininkai.

2001-aisiais pelningiausiais tapo filmai „Haris Poteris“ ir „Žiedų valdovas“– M.Rouling pasaka apie berniuką burtininką bei Džono Tolkieno knygos ekranizacija apie mažąjį hobitą, vardu Frodo, pasiryžusį sunaikinti stebuklingą žiedą ir taip sužlugdyti blogąsias jėgas. Amerikiečiai įsigijo 77 milijonus knygų apie Harį Poterį egzempliorių, graibstyte išgraibstė visas Dž.Tolkieno knygas. Visa tai rodo, kad šiandien pasakų reikia ne tik mažiems vaikams.

Populiarėja filosofinės fantazijos

Kalifornijos universiteto profesorė Vivjen Sobčak teigia, kad amerikiečiai, ketvirtį amžiaus žavėjęsi moksline fantastika, šiandien linkę pirmenybę teikti filosofinėms fantazijoms. Per pastarąjį dešimtmetį susiformavo naujas kino žanras, kurį profesorė vadina kino fantazija. Taip įvyko dėl keleto priežasčių. Mokslinė fantastika visada įkvėpimo sėmėsi iš technikos progreso, jo teigiamų bei neigiamų aspektų. Žmonėms paprasčiausiai nusibodo technika. Kasdien mes naudojamės mobiliaisiais telefonais, kabeline televizija, asmeniniais kompiuteriais. Paradoksalu, tačiau mokslinė fantastika per pastaruosius dešimt metų tapo senamadišku žanru. Filmai fantazijos tėra reakcija į naują situaciją, žmonės vėl prisiminė epus. Nors ir gerokai stebina tai, jog jaunieji amerikiečiai ištveria net tris ar net daugiau valandų kino teatruose. Profesorė V.Sobčak mano, kad viena priežasčių gali būti tai, jog šiandien viskas keičiasi akimirksniu, vakarykštis atradimas tampa atgyvena. Šiuolaikinio žmogaus gyvenime beveik nebeliko pastovumo bei saugumo. Populiarioji kultūra žmonių norus patenkina kur kas greičiau nei bet kuri kita: ji nesirūpina kokybe, ji tiesiog atspindi žmogaus vidinę sumaištį.

Fantastai seka mokslinius atradimus

Tačiau šį fenomeną galima paaiškinti tuo, jog mūsų daugiau jau nebedomina ateitis, nes tam tikra prasme mes jau gyvename joje. Niekada anksčiau to nebuvo. Seniau fantastai stengėsi mesti iššūkį mokslininkams, aplenkti juos savo išgalvotais išradimais. Taip darė visi žymieji fantastai, pradedant Žiuliu Vernu ir baigiant Artūru Klarku, pirmajame savo romane „išpranašavusiu“ palydovinį ryšį. Šiandien viskas atvirkščiai. Fantastai seka pranešimus apie naujausius mokslo pasiekimus ir slapčia tikisi rasti juose sensacingų idėjų savo kūriniams. Iš tiesų fantastams be galo sunku sugalvoti kažką visiškai naujo, kai kasdien laikraščiuose mirga pranešimų apie žmogaus ir pelės sukryžminimą, laiko mašinos kūrimą ir pan. Rytdiena mums neatrodo kaip stebuklinga ir paslaptinga nežinomybė. Mums nepatinka ir šiandieninė tikrovė. Žmoniją baugina galimi nauji moksliniai atradimai. Mes tarsi nebeturime ateities ir bijome dabarties, todėl ir dairomės į praeitį, kurios negalime pakeisti, o tik iš naujo sukurti. Tuo remiasi visos šiandieninės pasakos.

Brandaiso universiteto profesorius kino istorikas Tomas Doertis tikina, jog bet kokios krizės metu žmonės žavisi tik tais kūriniais, kurie neturi nieko bendra su esamomis problemomis. Jungtinių Amerikos Valstijų klestėjimo metu buvo itin populiarūs rimti kūriniai, įvairios psichologinius bei socialinius klausimus analizuojančios dramos. Tarkime, pokariu, ekonominio klestėjimo laikotarpiu, pačiu populiariausiu spektakliu Brodvėjuje buvo ,,Komivojažieriaus mirtis“.

Ne visi menininkai sutinka, kad šiandieninė populiarioji masinė kultūra mėgina pakartoti pasakų siužetus. Rusų režisierius Viačeslavas Cukermanas sako, kad iš tiesų kuriamų fantastinio pobūdžio filmų nė kiek nemažėja. Būtent todėl komerciškiausiu visų laikų Holivudo režisieriumi laikomas Stivenas Spilbergas paskutinius du filmus skyrė fantastikai. V.Cukermanas nesutinka, esą vyksta kažkokios neįtikėtinos permainos. Pasak jo, filmų-fantazijų būta visais laikais. Tačiau šis režisierius sutinka, kad kino industriją palietė ne vienas skaudus įvykis. Filmų tematika ir kūrimo stilius ne visada priklauso vien nuo publikos reikalavimų. Neretai tai lemia technikos raida. Šiandieninis kinas negali išsiversti be kompiuterinės grafikos. Ekranizuoti „Žiedų valdovą“ prieš penkiolika metų butų buvę neįmanoma techniškai, ir šis filmas būtų kainavęs tiek, kad jokia kino studija nebūtų galėjusi jo pastatyti. „Haris Poteris“ tapo kultine knyga daugeliui pasaulio vaikų. Knygos bestseleriai beveik visada ekranizuojamos. Na, o Holivude dirbama taip: sulaukęs didžiulio pasisekimo filmas turi tęsinį, kuriami kiti į jį panašūs filmai. Šis procesas kur kas sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilsnio. Pastaraisiais metais kuriami filmai fantazijos dienos šviesą išvydo ne tik dėl didžiulio publikos noro dar sykį patekti į pasakų pasaulį, bet ir dėl kitų faktorių.

Pasakos ir riterių draugijos

Beje, suaugusieji ne tik stebi pasakų siužetais sukurtus filmus kartu su savo atžalomis, bet ir patys mėgina tapti pasakų herojais. Skelbiama, kad riterių draugijoje jau užsiregistravę net 24 tūkstančiai narių. Vienas jų, lordas Ervaldas Optimistas, arba realiame gyvenime brokeris Zorechas Lakutra, sakosi visada domėjęsis istorija, skaitęs rimtas knygas bei istorinius romanus, žiūrėjęs filmus apie Robiną Hudą.

Prieš penkiolika metų šis žmogus, dar besimokydamas koledže, įstojo į Kūrybinio anachronizmo draugiją. Draugija klestėjo nuo 1966-ųjų Kalifornijoje esančiame Berklio universitete. Studentai rengdavo riterių turnyrus, kuriuose kaudavosi naudodami viduramžių amuniciją. Netoli nuo Niujorko įsikūrusiame Haringtono miestelyje kasmet vyksta riterių turnyras, skirtas 1415 metų Aženkoro mūšiui atminti. Šį mūšį dramoje „Henrikas Penktasis“ aprašė pats Viljamas Šekspyras. Pasibaigus turnyrui, riteriai varžosi kulinariniame konkurse ir gamina XVI amžiaus valgius, žaidžia šachmatais, dainuoja riterių dainas. Kasmet rugpjūčio mėnesį senovės mylėtojai renkasi į Pensilvanijos valstiją. Štai pernai ten susirinko net dvylika tūkstančių žmonių, iš kurių tik du tūkstančiai įšventinti į riterius. Tačiau ir nesantys riteriais domisi senove ir norėtų gyventi viduramžiais, todėl siuva to laikotarpio drabužius, šoka viduramžių šokius. Į tokius renginius atvyksta žmonių iš visų Jungtinių Valstijų kampelių.

Z.Lakutra mano, kad būtina bent retkarčiais pabėgti nuo kasdienybės. Į senovės mylėtojus buriančias draugijas renkasi įvairių profesijų atstovai: gydytojai, advokatai, policininkai. Jie žavisi tais laikais, kai niekas net negalėjo įsivaizduoti galimo branduolinio karo, o mūšiuose kautasi vienas prieš vieną. Riterių turnyrai nekėlė grėsmės taikių vietos gyventojų saugumui. Daugelis tokiose draugijose ieško atgaivos, tik retas jų narys šiandien tiki viduramžiškos magijos burtais.

Amerikiečiai trokšta saugumo

T.Doertis primena, kad šiandien tikime, jog patys galime nulemti savo likimą. Gyvename remdamiesi racionaliu protu, netikime fatalizmu bei mistika. Viena iš noro atsiriboti nuo tikrovės priežasčių Jungtinėse Valstijose galėtų būti tragiškieji 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykiai. Tuomet daugelis pasijuto esą bejėgiai, nepasirengę jokiems galimiems pavojams, sugriuvo kelias amerikiečių kartas supusi ramybės iliuzija. Pasak daktaro Doerčio, visos pasakos skirtos tam, kad galėtume bent trumpam pasijusti saugūs. Antrojo pasaulinio karo metu Holivude kurta daug miuziklų ir komedijų. Į atsargą išėję karininkai bei fabrikuose sunkiai dirbančios moterys nekantriai laukdavo vakaro ir traukdavo į kino teatrus bent porai valandų pabėgti nuo rūsčios tikrovės. Šiandieninė situacija parodo nenorą taikstytis su esama padėtimi pasaulyje.

Tuo tarpu paprasti amerikiečiai mano, kad pasakos būtinos ir vaikams, ir jų tėveliams. Pasakos neva suteikia tikėjimą geresniu rytojumi bei teikia daug teigiamų emocijų. O ir vaikai skatinami daugiau skaityti. Vaikai pavargo nuo kasdien televizoriaus ekrane matomo smurto ir prievartos.

„Žiedų valdovas“– geriausia XX amžiaus knyga

Amerikiečiai „Žiedų valdovą“ graibsto nebe pirmą kartą. 1965-aisiais ši knyga buvo išleista neturint autoriaus teises ginančių atstovų sutikimo. Per vienerius metus amerikiečiai nupirko vieną milijoną knygos egzempliorių. Pastatų sienas „puošė“ su knygos turiniu susiję užrašai. Atrodė, kad karo Vietname ir Votergeito skandalo išvarginti amerikiečiai atrado tai, ko jiems trūko, – teisingo karo idėją. Pasakose gėris kovoja prieš blogį. Realiame gyvenime kovojant prieš terorizmą viskas gerokai sudėtingiau, ne visada galima žinoti, kas draugas, o kas priešas. 1997-aisiais BBC kompanijos surengta visuomenės apklausa parodė, kad dauguma amerikiečių knygą „Žiedų valdovas“ laiko geriausia viso XX amžiaus knyga.

Antrojo pasaulinio karo metais rašyta knyga buvo tarsi alegorija. Magiškasis žiedas, suteikiantis galią valdyti visą pasaulį, gali būti atominė bomba. Pagridinė kūrinio tema– atsakomybės problema. Pats knygos autorius teigė, jog jaunieji knygos skaitytojai žavisi visiškai kitokiais dalykais nei jis pats. Dž.Tolkienas buvo įsitikinęs, kad jo kūrinys – tai istorija apie tapimą suaugusiuoju visais atžvilgiais. Kelionės metu hobitas Frodo suvokia, kad jam teks grumtis ne tik su priešais, bet ir su draugais, ir net pačiu savimi. Pasak rašytojo, jo knyga nėra tik pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą, tai pasakojimas apie kovą su valdžios troškimu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija