Maskvos ir Tbilisio santykiai
turėtų pasikeisti

Politologai tikisi, kad netrukus oficialiosios Maskvos ir Tbilisio santykiai turėtų pagerėti. Pasak jų, Rusijos politikams laikas integruotis į Europą ir paversti šalį demokratine valstybe tikrąja šio žodžio prasme. Todėl elgtis taip, kaip iki šiol elgėsi dauguma aukštus postus užimančių Rusijos pareigūnų, būtų mažiausiai neprotinga. Kai kurie politologai netgi tikina, neva Gruzijos atžvilgiu Rusija per visus pastaruosius dvylika metų neturėjo jokios tvirtos pozicijos ir beveik visais atvejais nedarė nieko kito, kaip tik stengėsi įbauginti tuos Gruzijos politikus, kurių nežavėjo promaskvietiškos idėjos.

Dabar atėjo laikas permainoms. Todėl ir Rusijoje, ir Gruzijoje laukiama naujų užsienio politikos gairių ir, be abejo, geresnio gyvenimo. Paprasti šių dviejų valstybių piliečiai norėtų, kad būtų panaikintas vizų režimas. Gruzinai pageidautų ir tam tikros, bent jau simbolinės, ekonominės pagalbos iš Rusijos pusės, kuri suteiktų galimybę pagerinti gyvenimą bent jau tiems, kurie labiausiai skursta. Pasigirsta siūlymų jau dabar sumažinti gyventojams komunalinių paslaugų tarifus, ieškoti būdų ekonomine Gruzijos gerove sudominti ir šalies elitą.

Gruzijos problemos negąsdina naujosios kartos politikų

Naujosios kartos Gruzijos politikų laukia nemaža sunkumų. Ekonominiai rodikliai prilygsta nebent kelių dešimčių labiausiai skurstančių pasaulio valstybių pasiekimams. Rusijos politikai baiminasi, kad naujajam Gruzijos prezidentui bus itin sunku, mat jis kur kas mažiau nei E.Ševardnadzė žinomas tarptautinėje politikos arenoje. Tuo tarpu vyriausybei daugeliu atvejų teks elgtis taip, kad būtų įgytas šalies gyventojų bei užsienio valstybių pasitikėjimas. Žymaus ekonominio pagerėjimo gali tekti laukti ne vienerius metus. Tačiau jei situacija nebus stabili, Gruzijai iškils realus pavojus prarasti nepriklausomos valstybės statusą. Viena galimų išeičių Rusijos politikai įvardija Gruzijos federacijos, kuriai priklausytų ir vadinamosios autonominės sritys, kūrimą.

Ilgus dešimtmečius Gruzija buvo priversta bendrauti su Rusija ir palaikyti visus šios valstybės sprendimus. Naujosios kartos Gruzijos politikai mieliau renkasi partnerystę su JAV ir neslepia siekių vieną dieną įstoti į NATO bei tapti visateise Europos Sąjungos nare. Tuo tarpu Rusija nerimauja dėl įtemptos padėties Pietų Kaukaze, ypač dėl nesiliaujančių neramumų Gruzijos ir Rusijai pavaldžios Adžarijos autonominės respublikos pasienyje. Tikėtina, kad Adžarijos pavyzdžiu gali pasekti ir Pietų Osetija, o gal net ir daugiau Gruzijos regionų. Pagrindine priežastimi taptų vis gilėjanti ekonominė krizė. Gruzinai teigia, esą Rusija sąmoningai kursto nesantaiką ir remia separatistus. Iš tiesų, žvelgiant iš šalies, atrodytų, jog Vakarai palaiko naująjį Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį, o Rusijai kur kas patrauklesnis Adžarijos lyderis A.Abašidzė.

Vakarai ar Rusija?

Vakarai tikisi, kad Gruzija po 2003-iųjų lapkritį įvykusių permainų sėkmingai eis demokratijos keliu. M.Saakašvilis į prezidento postą pateko gavęs rinkėjų balsų daugumą, tad niekam nekilo abejonių dėl rinkimų procedūros. Vakarų visuomenei priimtini radikalūs pokyčiai valdžioje, kuomet išvengiama kraujo praliejimo. Tiesa, net ir didžiausi pesimistai pripažįsta, kad tam tikros Gruzijos visuomenės konsolidacijos išvengti nepavyks, nes nerimstančios Adžarijos lyderis per visus penkiolika metų taip ir nesugebėjo pasiūlyti nieko kito, kaip tik tuščius pažadus tiems, kurie juo vis dar tiki.

Rusija pastaraisiais metais į kaimyninę Gruziją žvelgė anaiptol ne draugiškai. Ji siuntė karinius dalinius į Adžariją ir taip šį regioną praktiškai atkirto nuo likusios Gruzijos dalies. Per dvylika metų 80 proc. Adžarijoje gyvenančių gruzinų tapo Rusijos piliečiais. Rusiją nuo amžių viliojo galimybė valstybės sienas perkelti prie jūrų ir turėti daug turtų. Būtent dėl šių priežasčių buvo pradėtas karas Abchazijoje, kurią Dievas apdovanojo gausiais gamtiniais ištekliais, bei su Adžarija, turinčia jūrų uostą. Tačiau vis dar teberusena viltis, kad Rusija tokių užmojų ilgainiui bus priversta atsisakyti.

Gruzijos gatvėse plevėsuoja nauja valstybinė vėliava – šalies simboliu pasirinkti penki raudoni kryžiai baltame fone. Tokį sprendimą priėmė Gruzijos parlamentas, kadenciją pradėjęs dar 1999-aisiais. Parlamentarai išsaugojo mandatus po lapkritį Gruziją ir visą pasaulį sudrebinusios vadinamosios „rožių revoliucijos“. Nors kai kurie parlamentarai prieštaravo naujos valstybinės vėliavos priėmimui, neva dėl Gruzijoje gyvenančių musulmonų požiūrio, jog toks valstybinis simbolis reikštų, kad šalis skirta tik krikščionims, islamą išpažįstantys deputatai tokioms mintims nepritarė. Ši vėliava gruzinus atvedė į naują erą kartu su „Vieninguoju nacionaliniu judėjimu“, kurio lyderiu buvo dabartinis prezidentas M.Saakašvilis. Tuo tarpu Kremlius po rinkimų suskubo pranešti, neva paskutiniai Rusijos kariai Gruzijos teritoriją paliks ne anksčiau kaip po vienuolika metų.

Dėl Rusijos armijos išvedimo iš Gruzijos teritorijos derėtasi dar 1999-aisiais Stambule vykusio oficialaus susitikimo metu. Tiesa, tąkart pavyko susitarti tik dėl dviejų karinių bazių likvidavimo terminų. Dėl kitų dviejų bazių nesėkmingai deramasi jau trejus metus. Šiandien sklando gandai, esą Rusija sutiktų skubiai išvesti savo karius iš Gruzijos tik tuo atveju, jei ši sumokėtų 500 milijonų dolerių. Juos patvirtino net ir Gruzijos užsienio reikalų ministras. Tbilisis tvirtina negalįs mokėti tokių sumų. Rusijos nenoras palikti Gruziją ramybėje laikomas ne kariniu, bet politiniu sprendimu. Tuo tarpu Gruzijos politikai primena, kad Rusijos karinės bazės nemoka jokių mokesčių į Gruzijos biudžetą ir apskritai neaišku, ką jos ten veikia ir žada veikti artimiausius vienuolika metų, nebent taip tikisi įbauginti strateginius Gruzijos partnerius Turkiją bei JAV.

Laikas permainoms

E.Ševardnadzės nuvertimas ir naujojo prezidento M.Saakašvilio atėjimas į valdžią turėjo įtakos viso Pietų Kaukazo geopolitinei situacijai. Gruzija neslepia siekių kuo greičiau tapti NATO nare, tuo tarpu daugelis politologų linkę manyti, kad kaimyninė Armėnija gali vėl siekti sąjungos su Rusija. Tiesa, Armėnijos vyriausybė viešai tikina paseksianti Gruzijos pavyzdžiu ir sieksianti kuo glaudesnio bendradarbiavimo su NATO bei Europos Sąjungai priklausančiomis valstybėmis, mat baiminamasi dėl šalies saugumo.

Palankumą NATO demonstruoja ir Azerbaidžanas, sutikęs leisti savo teritorijoje surengti NATO karių pratybas, kuriose dalyvaus ir gruzinai, armėnai bei azerbaidžaniečiai. Galbūt šis karinis renginys suartins Užkaukazės respublikas.

Rusijos politikai nė nebando slėpti nepasitenkinimo naujuoju Gruzijos vadovu, nors ne ką palankiau pastaraisiais metais vertino ir jo pirmtaką. Kremliui norėtųsi visose posovietinėse respublikose aukštuose valdžios postuose matyti buvusius nomenklatūrininkus. Rusijos prezidentas netgi neatsiuntė sveikinimo naujajam Gruzijos lyderiui laimėjus rinkimus. Maskva nelinkusi pasitikėti demokratija posovietinėje erdvėje. Gruzijos politikai norėtų jau dabar susėsti prie bendro derybų stalo. Jiems Kremlius nebaisus. Ir M.Saakašvilis, ir laikinai Gruzijai vadovavusi N.Burdžanadzė oficialiuose pranešimuose sako norintys kuo greičiau pagerinti santykius su Maskva. Kol kas sekasi bendrauti tik su Vakarų valstybėmis – į M.Saakašvilio inauguracijos iškilmes nepasididžiavo atvykti JAV valstybės sekretorius K.Pauelas.

Kremliaus pareigūnai nebeišmano, kaip elgtis toliau. Dabartinė situacija Gruzijoje neatitinka jų interesų, tačiau Maskva puikiai suvokia nieko negalinti pakeisti. Belieka mėginti suskaldyti Gruziją, kuri vargu ar netrukus bus priimta į NATO, tačiau jei NATO nutartų į šią šalį atsiųsti savo taikdarius, Rusija imtų kovoti bet kokiomis priemonėmis. Tokiu atveju Užkaukazės respublikoms tektų pasirinkti kaimyninės NATO narės Turkijos arba Rusijos draugiją. Tuo tarpu Vakarų politikai džiūgauja – Užkaukazėje iki šiol dar nebuvo demokratinių valstybių tikrąja šio žodžio prasme. Gruzijai tereikia išspręsti etninius konfliktus šalies viduje, ir narystė NATO garantuota. Vakarai žada milžiniškas investicijas į Gruzijos ekonomiką, kuri, pasak kai kurių ekspertų, praktiškai žlugusi, mat sustabdytos beveik visos gamyklos, o kone vienintelį Gruzijos eksportą sudaro kalnuose renkami graikiniai riešutai. Pasak demokratinių valstybių lyderių, visos etninės problemos išsisprendžia savaime tuomet, kai pastebimai pagerėja ekonominė situacija.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"