"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. vasario 18 d., Nr. 4 (73)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

2003-ieji nustebino netikėtumais tarptautinėje politikoje

2003-ieji buvo metai, pasauliui atnešę daug netikėtumų. Būta daug permainų, kurios prasidėjo jau anksčiau ir pasibaigs toli gražu ne per keletą mėnesių. Tačiau vienu svarbiausių praėjusiųjų metų įvykių politikai linkę įvardyti Jungtinių Amerikos Valstijų paskelbtą karą Irakui.

 

Karas Irake ir Artimųjų Rytų regiono problemos

Balandžio 9-ąją JAV gynybos sekretorius D.Ramsfeldas viešai prabilo apie greitą sąjungininkų pergalę. Pasak jo, tūkstančiai besilinksminančių irakiečių Bagdado gatvėse ir nuo postamentų griūvantys S.Huseino paminklai priminė garsiosios Berlyno sienos nugriovimą ir simbolizavo naujos eros arabų valstybėse pradžią. Gegužės 2-ąją JAV prezidentas Dž.Bušas paskelbė, kad kariniai veiksmai Irake praktiškai baigti. Deja, netrukus paaiškėjo, kad amerikiečiai ėmė džiūgauti ir švęsti pergalę pernelyg anksti.

Analitikai įvardija net keletą šio karo priežasčių. Bene įtikinamiausia jų – amerikiečiams suduotas smūgis 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją. Amerikiečiai ryžosi pulti pirmi ir taip užkirsti kelią galimai agresijai. Apsisprendimui pulti įtakos turėjo ir žvalgybinė informacija apie Irake laikomą masinio naikinimo ginklą, kurio, beje, iki šiol nepavyko įrodyti. JAV prezidentas Dž.Bušas šiuo karu taip pat siekė įgyti arabų valstybių palankumą. Amerikiečių norui kariauti nepritarė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Tačiau Dž.Bušas planų neatsisakė. Paradoksalu, tačiau amerikiečių ir jų sąjungininkų karinė invazija Irake geriau nei kas kitas privertė visą pasaulį susimąstyti apie Artimųjų Rytų regiono ateitį, ko nebuvo nuo pat 1991-ųjų karinės operacijos „Audra dykumoje“.

Kitaip nutiko su izraeliečių ir palestiniečių nesutarimais, kurie tokio atgarsio nesulaukia. Karo Irake pradžioje arabų valstybės parodė susirūpinimą terorizmu ir net įkūrė Persijos įlankos regiono valstybių aljansą, kuris turėtų spręsti šias problemas. Prognozuojama, kad palaipsniui arabų valstybėse bus organizuojami demokratiški rinkimai. Tiesa, Jordanijos, Pakistano ir Turkijos pavyzdžiai rodo, jog į valdžią ateina ne tik nuosaikių islamo nuostatų besilaikantys politikai, bet ir musulmonai radikalai. Todėl pasigirsta nuomonių, esą permainos arabų valstybėse gali atnešti naujų bėdų Vakarų pasauliui.

Pernai paaiškėjo, kad ištikima amerikiečių sąjungininke iš didžiųjų Europos valstybių liko tik Didžioji Britanija. Prancūzija ir Vokietija jaučiasi esančios galingos ir norėtų pačios imtis ryžtingesnių veiksmų nulemiant pasaulio ateitį. Apskritai europiečiams nepriimtinas vadinamasis prevencinis karas, kai ginklo griebiamasi tam, kad vėliau būtų išvengta galimo priešo puolimo. Neretas Europos politikas teigia neva taip skatinami nauji teroro išpuoliai. Tuo tarpu amerikiečiai mano, jog teroro išpuoliai nesiliaus tol, kol liks bent viena tarptautinė terorizmą skatinanti organizacija, ir primena Afganistaną, kur nuvertus talibus pastebima daug teigiamų pokyčių. S.Huseino režimo nuvertimas turėtų sukelti baimę kitiems diktatoriams. Tiesa, visiškai likviduoti terorizmą nerealu. Ši problema šiandieniniame pasaulyje kur kas opesnė nei, tarkim, prieš gerą šimtmetį. Terorizmas gimsta iš tam tikros nacionalinės ideologijos, nors ir negali būti aklai tapatinamas su tam tikra žmogaus tautybe.

Tuo tarpu irakiečiai ir afganai tebelaukia naujosios Konstitucijos. Buvęs Afganistano karalius Mochamedas Zachiras Šachas tikisi, kad ji bus parengta atsižvelgiant į islamiškąją teisę ir šiuolaikinės demokratijos normas. Afganistane iniciatyvos ir toliau imasi Europos valstybės, kurios atsiliepė į amerikiečių kvietimą kovai prieš terorizmą iškart po išpuolių Niujorke ir Vašingtone. Skirtingai nei S.Huseinas, Afganistane besislapstantis O. bin Ladenas iki šiol nesuimtas. Pasak apžvalgininkų, šio teroristų lyderio suėmimas nebūtų toks reikšmingas kaip terorizmą remiančių režimų nuvertimas. Atskiro, tegul ir gerai organizuoto tarptautinio teroristų tinklo lyderis pasauliui kelia kur kas mažesnę grėsmę nei totalitarinio režimo valstybės.

Birželio 4-ąją Jordanijos uoste Akaboje buvo surengta tarptautinė konferencija, skirta Artimųjų Rytų regiono problemoms aptarti. Tądien Izraelio premjeras A.Šaronas pasižadėjo dėti pastangas normalizuoti padėtį Vakarų Krante. Palestiniečių atstovas prisiekinėjo užkirsti kelią savižudžių išpuoliams. Susitarimą palaikė ir kitų valstybių lyderiai, tarp jų ir JAV prezidentas Dž.Bušas. Deja, jau po kelių dienų paaiškėjo, kad susitarimo nebus laikomasi. Izraelyje vėl griaudėjo sprogimai, o palestiniečių atstovas Akabos susitikime suskubo atsistatydinti iš užimamų palestiniečių ministro pirmininko pareigų. Derybos nė per žingsnį nejuda į priekį. Taikos nematyti. Viena galimų nesantarvės priežasčių kai kurie ekspertai laiko amerikiečių administracijos poziciją, esą Izraelis neturėtų atsiriboti nuo palestiniečių valstybine siena. Atsiradus sienai, savižudžiams teroristams būtų kur kas sunkiau patekti į Izraelio teritoriją.

Didėja amerikiečių ir europiečių nesutarimai

2003-iaisiais paaštrėjo Europos valstybių ir JAV nesutarimai tam tikrais klausimais. Diskutuota ne tik dėl atmosferos taršos, tarptautinės teisės ar genetiškai modifikuotų maisto produktų, bet ir dėl NATO bei Europos Sąjungos ateities perspektyvų. Amerikiečiai priminė, kad Europos Sąjunga susikūrė dėl ekonominių interesų ir pasiekė neblogų rezultatų. Deja, kiekviena Europos valstybių turi savitą santykį su amerikiečiais. Į ES įstojus dešimčiai naujų narių iš Rytų bei Vidurio Europos, nesutarimai tarp JAV ir ES administracijos gali padidėti. Pasak amerikiečių, Europos didžiųjų valstybių lyderiai svajoja apie vieningos Europos imperijos sukūrimą. Tokių siekių šiandien neslepia Vokietija ir Prancūzija. JAV nesižavi europiečių noru kurti naujas karines struktūras, kurios ilgainiui išstumtų amerikiečius iš NATO, nes ši transatlantinė organizacija paprasčiausiai taptų nebereikalinga. O alternatyvos jai vieningoji Europa be amerikiečių pagalbos sukurti nepajėgs.

ES praėjusieji metai nebuvo itin sėkmingi. Sausio 1-ąją perėmusiai pirmininkavimą Europos Taryboje Airijai teks pratęsti naujųjų narių integracijos procesą. Pasak Airijos užsienio reikalų ministro, ES turi priimti pačius tinkamiausius sprendimus ir jokiu būdu nesustoti pusiaukelėje. Šiemet teks sugrįžti prie naujosios ES Konstitucijos projekto kūrimo ir ieškoti visiems priimtinų kompromisų. Euroskeptikai tikina, kad Europa niekada nesilaikys vieningos politikos, ir kritikuoja balsavimo mechanizmą, kai skirtingoms valstybėms skiriamas nevienodas balsų skaičius.

Rusija pasiilgo tvirtos rankos politikos

Didelio dėmesio tarptautinės politikos arenoje praėjusiais metais susilaukė Rusija. Užsienio valstybių stebėtojai vis garsiau prabyla apie tai, kad Rusija ilgisi tvirtos rankos politikos ir jai patrauklesnė autokratija nei demokratija. Gruodžio mėnesį įvykę rinkimai į Rusijos Dūmą, kuriuose pralaimėjo liberaliajai politinei krypčiai atstovaujantys politikai, liudija paprastų rusų nusivylimą. Prezidentas V.Putinas pageidauja didesnių galių, pagal naująjį planą suskirstytų sričių gubernatoriais tampa tik jam palankūs politikai. Pasak opozicijos, V.Putinas palaipsniui tampa naujuoju Rusijos monarchu. Tai, kas 2003-iaisiais vyko Rusijoje, vakarietiškos demokratijos nė nepriminė. Rusija oficialiai paskelbė karą oligarchams, tačiau su daugelių jų slapta bendradarbiauja, pavyzdžiui, oligarchui Abramovičiui leidžiama įsigyti futbolo komandą, o nepalankiaisiais stengiamasi atsikratyti. Baiminamasi, kad opozicines politines jėgas rėmęs „Jukos“ vadovas M.Chodorkovskis gali būti pirmoji auka iš daugelio Rusijos valdžiai nepriimtųjų.

Prieš keletą mėnesių M.Chodorkovskis viešai pareiškė verčiau tapsiąs politiniu kaliniu nei rinksiąsis emigranto dalią. Rusijoje yra manančių, kad „Jukos“ lyderis ne tik palaiko liberaliuosius V.Putinui nepalankius politikus, bet ir pats ateityje planuoja siekti politinės karjeros, o dabartinis skandalas ir įkalinimas gali jam puikiai pasitarnauti renkant politinį kapitalą. Kitų Rusijos turtuolių – V.Gusinskio ir B.Berezovskio likimus taip pat gerokai sujaukė nepalankios politinės aplinkybės.

Rusijai vis dar nepavyksta užbaigti karo Čečėnijoje. Pavasarį įvykęs Čečėnijos gyventojų referendumas, kurio falsifikuoti rezultatai atvėrė kelią Rusijos statytiniams, nieko nepakeitė. Terorų išpuolių Rusijoje įvykdoma vis daugiau, o jų organizavimu kaltinami čečėnų kovotojai. Vyriausybė karui Čečėnijoje skiria daugiau lėšų nei bet kuriai šalies sričiai finansuoti, tačiau tai neduoda jokio apčiuopiamo rezultato.

Finansinė Rusijos padėtis negerėja. Po karo Irake pradžios ėmus smarkiai kristi JAV dolerio kursui, ekonomistai prabilo apie perėjimą prie atsiskaitymo su užsienio partneriais eurais. Šiemet Rusijos finansų analitikai prognozuoja rublio stabilumą. Pasak jų, amerikiečiams žemas dolerio kursas netgi palankus, mat čia itin didelis federalinio biudžeto deficitas. Tuo tarpu Rusija nori, kad jos valiutos kursas išaugtų ir nesižavi Japonijos, Kinijos ar Pietų Korėjos pavyzdžiais, kai vyriausybės specialiai stengdavosi sumažinti nacionalinės valiutos kursą. Kadangi 2003-iaisiais JAV doleris prarado patikimiausios pasaulio valiutos titulą, Rusijai teks ieškoti būdų su užsienio partneriais atsiskaityti kita valiuta. Ekonomistai sako, kad perėjimas prie atsikaitymo eurais užtruks kelerius metus, o Rusijos biudžetas didelių nuostolių patirti neva neturėtų.

Gražina MINKAUSKAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija