Sprogimas Pergalės proga

Povilas STRAPŠYS

Pergalės dienos (gegužės 9-osios) proga apie save vėl priminė čečėnų sukilėliai, kovojantys su okupacine rusų armija ir su savo tautiečiais - kolaborantais. Maskvai iškilmingai švenčiant pergalės prieš fašistinę Vokietiją 59-ąsias metines, bomba sprogo po rusų statytinio „prezidento“ A.Kadyrovo kojomis. Sąmyšis, panika, keli ar keliolika (duomenys skiriasi) žuvusiųjų, keliasdešimt sužalotų žmonių. Nors Kremliaus vadovas tebežada įvesti tvarką maištingame „federacijos subjekte“, bravūriškumo jo kalbose žymiai sumažėjo.

Sprogimas Grozno stadione tik dar kartą parodė Rusijos vedamo karo beprasmiškumą. Okupantai susidūrė su jiems nelabai suvokiamu pasipriešinimu. Čia menkai padeda ir kitų nesenų partizaninių karų malšinimo (Baltijos šalys, Vakarų Ukraina) patirtis. Maskvos statytinis A.Kadyrovas, dar prieš keletą savaičių iki savo žūties žadėjęs pačiupti gyvą ar mirusį Čečėnijos prezidentą A.Maschadovą, pats iškeliavo į dausas. V.Putinas neteko ištikimiausio ir autoritetingiausio savo šalininko, o atsakomybę už sprogimą prisiėmęs Š.Basajevas pareiškė, kad pasiekta tik nedidelė pergalė ir davė suprasti, kad ateityje tokių teroro aktų taikiniais gali tapti ir aukščiausieji Rusijos pareigūnai.

Ratas užsidarė. Rusija negali atsisakyti Čečėnijos, nes tai jai neleidžia padaryti imperinė mąstysena, o dar labiau – nafta persisunkusi tos šalies žemė. Čečėnai nenori nusileisti užkariautojams ir gina savo gimtinės laisvę. Maskvą patyliukais palaiko ir Vakarų oficialioji viešoji nuomonė. Tik retkarčiais pavieniai drąsesni demokratinio pasaulio veikėjai puse lūpų prabyla apie čečėnų tautos apsisprendimo teisę. Bet šiuos pavienius protesto šūksnius rusų kontrpropagandininkai nuskandina demagoginiais pareiškimais apie kovą su pasauliniu terorizmu ir kitokiomis propagandinėmis klišėmis. Nusivylę pasaulio abejingumu, čečėnų kovotojai vis dažniau griebiasi kraštutinių priemonių, t.y. teroro prieš okupantus ar jų parankinius.

Keistokai, bet labai tendencingai į įvykių Čečėnijoje posūkį reagavo mūsų lietuviškoji žiniasklaida. Pasipylė gausybė spėlionių apie čečėnų „tarpusavio pjautynes“ ar net kerštą už buvusio čečėnų vadovo Z.Jandarbijevo nužudymą, šių metų pradžioje rusų žvalgybininkų įvykdytą vienoje Persijos įlankos valstybių. Nekalbėsime apie interneto „analitikus“, rašančius šia tema. Vieną jų, reguliariai rašantį užsienio politikos temomis, komentatoriai senokai vadina GRU ruporu, nes jis dažniausiai tesugeba plėtoti rusų propagandines „antis“ ar perpasakoti užsienio spaudos leidinių vedamuosius. Net LTV „Panorama“ nepakilo aukščiau faktų aprašinėjimo ir grynos konstatacijos – šios laidos vedėja R.Miliūtė iš paskutiniųjų pūtė į išblėsusias „teroro“, „sprogdinimų“ ar „žmonių grobimo Čečėnijoje“ žarijas. Ar to reikėjo? Gal būtų užtekę pasakyti, kad tokie žiaurūs sprogdinimai yra viso pasaulio apleistos ir užmirštos, prie fizinio išnykimo ribos pastatytos tautos klyksmas, siekiant atkreipti pasaulio dėmesį?

V.Putinas po gegužės 9-osios pateko į tikrai nepavydėtiną padėtį. Čečėnijos statytinio mirtis net nesulyginama su JAV paskirtos Irako laikinosios valdančiosios tarybos pirmininko nužudymu gegužės 17 dieną Bagdade. Amerikiečių sudarytoje taryboje vadovo pareigos buvo einamos paeiliui, t.y. visi šios tarybos nariai yra beveik lygiaverčiai. Maskva sudėjo daugybę laiko ir pinigų, kurdama A.Kadyrovo, kaip tariamo čečėnų autoriteto, įvaizdį. Buvo net suorganizuoti „visuotiniai“ Prezidento rinkimai, kuriuos stulbinančia persvara laimėjo Kremliaus parankinis. Dabar viską reikės pradėti nuo pradžių, tik nežinia, ar bus labai daug norinčiųjų. Bet svarbiausia – Čečėnijoje nėra tokio ar panašaus autoriteto, kuris galėtų paremti braškantį Rusijos autoritetą. Prieš praeitų metų rinkimus konkurentais A.Kadyrovui bandė būti keli žymesni čečėnų verslininkai, bet jie greitai buvo eliminuoti iš rinkimų kovos. Žinoma, galima surasti tinkamą kandidatą tarp vadinamųjų Maskvos čečėnų. Tačiau jie tarp paprastų čečėnų neturės net buvusio A.Kadyrovo autoriteto šešėlio. Visgi A.Kadyrovas buvo ne tik žymus karo vadas, perėjęs į rusų pusę, bet visos Čečėnijos muftijus, t.y. vyriausiasis dvasininkas.

Valdžios tuštumą Kremliaus šeimininkui teks užpildyti panašaus į Čečėnijos „prezidentą“ svarbos politiku. Šiandien tokio žmogaus nėra. Tiesa, žuvusiojo sūnus buvo paskirtas į vicepremjero postą. Bet šis jaunuolis daugiau garsėja savo vadovaujamo galvažudžių būrio žiaurumais, o ne politine išmintimi ar moraliniu autoritetu. Todėl net pasklido gandelis, kad šiuo metu Maskvai reikėtų į maištingąją respubliką įvesti tiesioginį, prezidentinį valdymą. Tiesa, toks kažkada jau buvo. Tik naudos nuo to buvo mažai.

Sprogimas ne tik sukrėtė asmeninį V.Putino, viešai žadėjusio „skandinti banditus išvietėse“, autoritetą. Nors jis ir aplankė žuvusio savo statytinio gimines ir artimuosius, situacijos tai nekeičia. Smarkų smūgį patyrė ir okupacinė armija, kurios vietinės grupuotės vadas atsidūrė po betono nuolaužomis ir buvo sunkiai sužalotas. Sprogimas sudrebino visą Rusijos politiką Kaukazo tautų atžvilgiu. Pasirodo, vien traiškydamas savo politinius priešininkus, pergalės nepasieksi. Yra akimirkų, kai grubi jėga tampa bejėgė.

Ar suvokė gegužės 9-ąją V.Putinas, kad moraliai karas Čečėnijoje jau pralaimėtas? To galima būtų paklausti jo paties. Tolesnis Rusijos vadovo elgesys parodė, kad jis nelabai suprato šio vienišo smarkaus sprogimo reikšmės. Visų pirma sugriuvo jo, „taikdario“, autoritetas Rusijoje. Pasikeitė ir užsienio žiniasklaidos tonas. Tapo aišku, kad vien ginklu šio karo laimėti negalima. Negalima nugalėti kare, kai nesuvoki nei priešininko psichologijos, nei jo poelgių motyvacijos. Drįstame teigti, kad Rusijos valdžia neįgali to suvokti. Todėl ji ir atsidūrė aklavietėje. Karą reikia baigti, bet kaip tai padaryti? Kaip išeiti iš keblios situacijos, neprarandant „gero veido“.

Kažkada generolas Š.de Golis sustabdė beprasmį kolonijinį karą Alžyre ir suteikė jam nepriklausomybę. Tuo jis pelnė prancūziškų šovinistų neapykantą. V.Putinui, kad ir kaip jis norėtų susilyginti su žymiuoju XX amžiaus prancūzu, to padaryti neleis galingas Rusijos generalitetas ir tradicinė imperinė mąstysena, pagaliau didžiosios „deržavos“ mentalitetas. Bet išeiti iš Čečėnijos vis tiek reikės. Tik kokią kainą už šį praregėjimą turės sumokėti rusų tauta? O kiek sumokės čečėnai?

Karas tęsis dar ilgai. Ir visai nesvarbu, ar jis bus aršus pozicinis, su atviromis frontalinėmis atakomis, ar tik pavienių žiaurių sprogimų seka. Rusija toliau vykdys išdegintos žemės politiką, įvairiomis fomomis tęs čečėnų tautos genocidą. O ar tai padės? Čečėnai, kaip ir visi kalniečiai, - labai išdidūs ir kerštingi žmonės, mylintys laisvę. Ne veltui rusų generolai (rašė vienas rusų laikraštis) dūsauja, kad „kuo daugiau išmušime čečėnų, tuo ilgesnę taikos pauzę turės Rusija ateityje“. Ciniška, tačiau faktas. Šios tautos negalima pavergti, ją galima tik sunaikinti. Sunaikinti visą tautą dabar, XXI amžiaus pradžioje? Tai neįmanoma, sušuktų koks humanistas. Įmanoma, jei ir toliau pasyviai stebėsime žudynes.

Karas savyje slepia dar keletą didelių grėsmių paskutiniajai imperijai. Visai įmanoma, kad kitos mažosios Rusijos tautos gali pasekti čečėnų pavyzdžiu. Šito labiausiai ir bijo rusų politikai, šituo ir teisinama dabartinė agresija. Atseit (nors apie tai garsiai nekalbama, bet potekstė aiški), kad kitiems nekiltų noro atsiskirti. Iki šiol to dar nebuvo. Daugelis autonomijų yra pernelyg surusintos demografiškai ir kultūriškai, kad keltų nepriklausomybės šūkius. Jos pasitenkino mažesne ar didesne autonomija Rusijos sudėtyje. Tačiau neperspektyvus ir kruvinas karas, jo beprasmiškumas ir visuotinis saugumo jausmo praradimas gali daug ką pakeisti. O musulmoniškų tautų Rusijoje gyvena nemažai.

Prisiminkime – saugus dabar nėra ne tik rusų kareivis ar vietinės administracijos funkcionierius. Saugumo jausmą prarado ir Rusijos didžiųjų miestų gyventojai, esantys nuo karo veiksmų zonos už kelių tūkstančių kilometrų. Net didysis Rusijos vadovo bičiulis ir „jaunesnysis brolis“ A.Lukašenka sutinka visaip integruotis, tačiau jokiu būdu nesutinka, kad gudų vaikinai padėtų tramdyti čečėnų kovotojus. Kaip sakoma, draugystė draugyste, bet tokių užduočių vykdyti nesinori.

Bekovodama už savo teritorinį vientisumą ir tramdydama čečėnų laisvės siekį, Maskva prarado savo įtaką. Vietiniai rusai iš Čečėnijos išvyko, daugiau ar mažiau (nuo čečėnų sugrįžimo iš Kazachstano tremties 1957 m.) taikaus sugyvenimo dešimtmečius pakeitė jau dešimtmetį (nuo 1994 m.) vykstąs karas. Jei ir buvo taikaus sugyvenimo atsiminimų, juos jau išstūmė nepykanta okupantams ir kerštas už žuvusius, sužalotus ar dingusius savo artimuosius ar giminaičius. Nepamirškime, kad tarp čečėnų dar gyva kraujo keršto tradicija. Vargu ar ramiai miega žiauriausi čečėnų naikintojai, kad ir kuriame Rusijos pakraštyje jie būtų. Išaugo nauja, nors ir smarkiai apnaikinta jaunųjų čečėnų karta. Jie puikūs kariai, nes nemoka nieko, tik kariauti. Jie užgniaužę savyje nuoskaudą ir pyktį… Kas bus, jei tie jaunuoliai taps ne tiek bekompromisiais savo tautos gynėjais, o tarptautinių teroristų keršto įrankiais?

O galimybė atsiskirti ramiai buvo. Dar pirmasis Čečėnijos prezidentas D.Dudajevas yra užsiminęs, kad Ičkerija žada stoti į NVS. Būtų buvusi tryliktoji šios politinės sąjungos narė. Kas netiki tokiomis geromis jau žuvusio čečėnų lyderio intencijomis, gali prisiminti, kad ir D.Dudajevo žmona buvo tikra pamaskvės rusė. Rusė, kuri karo pradžioje besąlygiškai stojo į čečėnų pusę.

V.Putinas turi apie ką pagalvoti. Bizūno ir riestainio taktiką jis jau išbandė. Regis, čečėnams ji nelabai tinka. Kremliaus šeimininkas dar turi šiek tiek laiko. Ir pasirinkimo laisvę jis turi. Tik jis nesugeba suvokti, kur link krypsta įvykiai. Regis, jie krypsta kraupios nežinomybės link. Rusijai reikia pakeisti pačią save. O persilaužti pačiai visada sunkiausia.

© 2004 "XXI amžius"