Viena Europa ar 25 „europos“?

Europos Konstitucijos priėmimas sukėlė didelę nuomonių audrą tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Iki šiol neaišku, kas bus, kai reikės pasirašyti šį dokumentą. Bandymai suderinti jo tekstą, kurio „autorius“ yra Europos Konventas su Prancūzijos prezidentu Žiskaru d’Estenu priekyje, jau buvo daromi ir anksčiau. Iš pradžių buvo kalbama, kad Konstitucijos tekstas turėjęs būti patvirtintas praeitais metais, po to numatyta šių metų gegužės 1-oji. Galiausiai apsispręsta ties rinkimų į Europarlamentą data. Tačiau gyvenimas pakoregavo kiekvieną iš paminėtų datų. Kodėl?

Ogi todėl, kad vienos ir vieningos Europos buvimas kol kas yra vis dar graži vizija. Kiekviena iš 25 narių savaip mato vientisą Europą. Bet vizija gyvybinga – to niekas nepaneigs.

Istoriškai Europos Sąjunga yra ekonomikos „kūdikis“. Jis išaugo iš 1951 metais pasirašytos sutarties tarp Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo. 1957 metais tos pačios šalys pasirašė Romos susitarimą dėl bendros rinkos sudarymo su laisvu žmonių, kapitalo ir prekių judėjimu. 1979-aisiais buvo įvestas bendras sutartinis piniginis vienetas – ekiu.

Susikūrus bendrai rinkai nori nenori reikėjo pradėti koordinuoti ir politinius sprendimus. Politika ir ekonomika – sesės dvynės. Taigi intensyviai bemojuojant mėlynomis vėliavėlėmis nederėtų pamiršti, jog pati pradžia yra pragmatinės kilmės. Jos pamatas – pinigai, gauti iš unifikuotos anglies ir plieno rinkos sukūrimo. Tik 1992 metais Maastrichte pasirašius Europos Sąjungos sutartį politikai sukūrė šį bestuburį naujadarą.

Jo sukūrimas neatsiejamas nuo naujų sąvokų atsiradimo. Bene pagrindinė jų – europinės vertybės. Laikui bėgant bet kokia, nors ir pati tuščiausia sąvoka, savaime prisipildo turinio. Panašiai atsitiko ir su „europinėmis vertybėmis“, kurios jau senokai tapo priimtinos ne tik politiniame leksikone.

Tačiau kas realiai galėtų atsakyti, kuo europietiškos vertybės skiriasi nuo demokratinių?

Tokios jau seniai politikoje vartojamos ir gerokai nuvalkiotos tiesos kaip laisvė, pagarba kitiems, individo vertė ir panašiai yra neabejotinai siektinos ir geros, tačiau jos tinkamos tiek europietiškų, tiek demokratinių vertybių sąrašui. Vienintelė reali ir dar galutinai nepraradusi savo turinio vertybė, galėjusi padaryti aiškią distinkciją tarp europietiškumo ir domokratiškumo, buvo krikščioniškos Europos šaknys. Tačiau jos, kaip dabar tapo aišku, ES Konstitucijoje nebus minimos.

Suvienyta Europa ir toliau septynmyliais žingsniais eina visuotinio savęs bukinimo keliu. Ideologiniai nelygumai yra taip kruopščiai šlifuojami, kad nebelieka pačios šlifuojamosios medžiagos. Dabartinės suvienytosios Europos mūro cementas yra naujųjų narių noras ir siekis išpešti kuo daugiau naudos iš senesnių Europos „klubo“ narių. Na, o senosios narės taip pat visiškai atvirai svajoja apie naujos darbo jėgos antplūdį ir padidėsiančias rinkas, į kurias, pagal galiojančius verslo dėsnius, reikia investuoti. Taigi kol kas visi patenkinti.

Bandymai deklaruoti kažkokias visai Europai tinkamas per amžius susiklosčiusias vertybes yra mažų mažiausiai juokingi. Vertybių, kurias galėtume pavadinti vien europietiškomis, nėra ir niekada nebuvo, nes kiekvienos valstybės vystymosi kelias buvo savitas. Beje, dažnai paremtas tarpusavio konfrontacija. Vienintelė jungiamoji grandis, būdinga visoms, be išimties, valstybėms, buvo atmesta. Todėl dabar jau pradedamas jausti tam tikras naujų sąvokų stygius viešajame diskurse. Vis dar tampomas ir išnaudojamas vargšės močiutės Demokratijos kūnas, kuris, regis, jau senokai yra besielis.

Bandymas įsivaizduoti Turkiją Europos Sąjungos nare toks klaikus pirmiausia yra dėl jos kitoniškumo. Kitoniškumo sakraliniame gyvenime, iš kurio rutuliojasi visi kiti dalykai, įvardijami kultūros, pasaulio suvokimo, valstybės sąrangos ypatumais. Europos Sąjunga su Turkija jau nebebūtų Europos Sąjunga. Tai būtų sąjunga, kurioje, be jokių problemų, derėtų, pavyzdžiui, ir Dramblio Kaulo Krantas, dabar dėl viso pikta jau kitaip persivadinęs. Turkijos priėmimas į Europą būtų skausmingas lūžis pačių europiečių sąmonėje. Tai ir yra bene geriausias įrodymas, kad ta sąmonė yra pastatyta ant krikščioniško pamato.

Naujosios Europos „statybininkai“ anksčiau ar vėliau privalės atsakyti į dar vieną esminį klausimą: ar Europa bus korėtas ekonominis junginys, sudarytas iš beveik nepriklausomų valstybių, ar jinai taps federacine supervalstybe su savo prezidentu, vyriausybe ir kitais atributais. Žvelgiant į jau nueitą kelią, peršasi mintis, kad vis dėlto Europai rengiamas antrasis kelias.

Kad ir kaip skausmingai į savo suvereniteto suvaržymus reaguoja Didžioji Britanija, kuri yra bene aršiausia federacijos priešininkė, jai teks susitaikyti su dabarties realijomis. Kitu atveju investicijos į bendrą suvienytos Europos „biznelį“ tikrai neatsipirks. O pinigų prarasti niekas nenori.

Kur kas paprasčiau yra išbarstyti nacionalines vertybes, tautinę savimonę ir panašius rinkoje nelabai kotiruojamus dalykus. Tai svarbu prisiminti Lietuvai dabarties Europoje, kuri, nors ir po truputį, bet juda pirmyn niveliacijos kryptimi.

Ir dar. Būti vienoje Europoje ar būti viena iš 25 „europų“ Lietuvai nėra pats blogiausias variantas. Būtų gerokai prasčiau, jei vėl taptume viena iš penkiolikos...

Valdas KILPYS

© 2004 "XXI amžius"