„Juodasis auksas“ ir pasaulis.
Mintys degalinėje

„Degalų kainos žymiai šoktelėjo ir jų kritimas artimiausiu metu nenumatomas“ –visada malonu klausyti naftos versle besisukinėjančiųjų komentarų televizijoje. Ne dėl to, kad jie daug gera žadantys, bet tiesiog taip supranti esąs įsivėlęs į pasaulio reikalus.

Degalų kainos – bene labiausiai pastebimas rodiklis, įrodantis Lietuvos buvimą pasaulio rinkoje. Juk niekada visiems nebus iki galo aišku, kaip gaunami kiti skelbiami koeficientai, rinkos rodikliai ir panašūs skaičiavimai. Tai specialistų reikalas. Tuo tarpu skaičiai pakelės degalinėje vis primena – esi pasaulio pilietis.

Niekas kitas tavęs taip nevienija su Europa ir pasauliu kaip šitas specifinį kvapą turintis skystis, benzinu ar dyzelinu vadinamas. Tad anksčiau nieko nereiškusi naftos barelio kaina dabar tiesiogiai veikia išgertų kavos puodelių skaičių.

Tai kas gi vyksta ir ko galima tikėtis?

Paskutinis kainų šuolis pasiekė net 40 dolerių už barelį. Galima būtų tai laikyti rekordu, tačiau dėl dolerio infliacijos ši kaina tik didės. Irano revoliucijos metais „juodojo aukso“ kaina buvo bene dvigubai didesnė. Sumaišties būta ir tada, tačiau anuometis naftos poreikis buvo gerokai mažesnis negu dabar.

Esminė naftos kainos kilimo priežastis sietina su besivystančiomis šalimis. Be JAV, Europos, Japonijos ir kitų daug naftos suvartojančių šalių, atsirado nauji „karštieji taškai“ – Kinija, Indija, Brazilija ir Pietryčių Azijos regionas. Ten degalų reikia ne ką mažiau negu JAV. Tik skirtumas tas, kad Jungtinės Valstijos gali mokėti po 36-38 dolerius už barelį, o, tarkim, Indijai tai jau skaudi problema. Šių šalių ekonomika patenka į gana specifinę situaciją, kada naftos tiesiog fiziškai nepakanka. Viskas tiesiogiai atsispindi kainoje – jinai nenumaldomai kyla.

Besivystančių šalių padėtis aiški: jos mokės, kiek reikia, nes kitos išeities paprasčiausiai nėra. Kad ir drebančiomis rankomis, bet sumokės.

Kiek kitokia situacija JAV. Didžiuliai automobiliai amerikietiškoje kultūroje yra vienas esminių atributų. Bet koks bandymas išlaipinti statistinį amerikietį iš jo 3,5 litro darbinio tūrio variklį turinčio automobilio gali grėsti rimtomis permainomis politiniame gyvenime. Keliasdešimties centų pabrangimas už galoną (ne litrą) degalų JAV suprantamas beveik kaip nacionalinė tragedija. Dėl to dabartinei Dž.Bušo vyriausybei tai yra ypatingai nenaudinga. Juk rinkimai ne už kalnų.

Naftos kainų padidėjimas yra akivaizdus pavyzdys, kad lazda turi du galus. Išsivysčiusios šalys, pirmiausia JAV, dabar pačios yra priverstos brangiau mokėti už naftą vien dėl to, kad keliasdešimt metų ignoravo du trečdalius žmonijos paisydamos tik savo ekonominių interesų.

Anksčiau ar vėliau vidutinis amerikietis persės į ekonomiškesnį automobilį. Galimas dalykas – prieš tai balsavęs už demokratus.

Tai puikiai supranta pastaruoju metu tarptautinėje arenoje vis dažniau išnyrantys „blogiukai“ teroristai. Saudo Arabijos, vienos didžiausių pasaulio naftos eksportuotojų, laukia tikrai nelengvas gyvenimas. Tai viena lojaliausių JAV vykdomai politikai arabų šalių, tačiau nuo teroristų ji pirmiausia nukentės ne dėl to, kad yra proamerikietiška, bet dėl to, kad eksportuoja daug „juodojo aukso“. Kuo didesnė sumaištis naftos rinkoje – tuo didesnė jos kaina. Tuo būdu tarptautiniai piktavaliai, pastaruoju metu įgavę apibendrintą „Al Qaeda“ pavadinimą, dar sykį smogia žemiau juostos pasaulio galingiesiems. Jungtinėms Valstijoms – pirmiausia.

Naftos kainų šokinėjimas, o tiksliau, jos kilimas pirmiausia naudingas eksportuotojams. Rusija yra tarp laimėtojų, nes jos ištekliai milžiniški. Tuo pagrindu vėl intensyviai mezgamos „draugystės“ su JAV, kurios yra linkusios daug atleisti ir nepastebėti mainais į gerą naftos kainą (Čečėnijos konfliktas, laisvos žiniasklaidos užgniaužimas, demokratinės valdymo sistemos numarinimas).

Tačiau pačiai Rusijai didelės naftos kainos gali būti pragaištingos, nes jos ekonomika vis labiau remiasi energetinių išteklių parceliavimu. Gauti pinigai neinvestuojami į gamybos sektorių, o paprasčiausiai pravalgomi arba atsiduria užsienyje. Ekonomika skyla į dvi visiškai atskiras dalis: į tą, kuri susijusi su iš eksporto gautomis lėšomis, ir į tą, kurioje lieka visa kita. (Yra dar karinė pramonė, kuriai blogi laikai taip pat negresia.)

Taigi Rusijos ekonominis augimas yra pakankamai savotiškas. Nepaisant gerų ekonominių rodiklių, vis labiau didėja skirtumas tarp tų, kurie sietini su gamtos išteklių eksportu, ir tų, kurie lieka „už borto“. Valdžios dėka formuojamas labai neaiškus darinys iš valstybinės ir privačios nuosavybės. Energetinių bendrovių „suvalstybinimas“ po „privatizavimo“ pagimdo visiškai naują ir tik Rusijai būdingą konglomeratą, kuriame visiškai nebeaišku, kur baigiasi valstybinis turtas ir prasideda privati nuosavybė.

Daryti rimtas prognozes naftos kainų atžvilgiu yra šiek tiek paprasčiau negu kalbėti apie pieno supirkimo kainas Lietuvoje. Jos neabejotinai nusistovės. Kitą pavasarį barelis naftos kainuos 24-26 dolerius, nes bus išgręžti nauji gręžiniai, Rusija dar daugiau „juodojo aukso“ šliūkštelės į rinką. Arabams taip pat gyventi reikia, tad ir jie nesnaus.

Tuo tarpu žvelgiant į tolimesnę ateitį yra visiškai aišku, kad teks sugalvoti kažką nauja energetinių resursų srityje. Pirmiausia, manau, ateis gamtinių dujų eilė. Jos ne ką prastesnės negu naftos produktai. Tai kardinaliai pakeistų pasaulinę rinką.

Bet prieš tai pamatysime amerikiečius su mažalitražiais automobiliais bevažinėjančius.

Valdas KILPYS

© 2004 "XXI amžius"