Neatskyrė geležinė uždanga,
neskiria vandenynas

Algimantas ZOLUBAS

Juozas Eretas

Čikagoje gyvenantį inžinierių Algį Liepinaitį atpažinčiau tik pagal nuotrauką ir iš balso, nes nesu jo matęs, nors draugystė, virtusi bičiulyste, tęsiasi dešimtmetį. Su juo susirašinėjame, jis man prenumeruoja „Draugą“, atsiunčia kitus Amerikos lietuvių leidinius, o telefonu paskambina labai dažnai. Bičiuliui rūpi Lietuvos kultūros, politikos, ekonomikos, turizmo reikalai, todėl nesitenkina spaudos, radijo, televizijos bei interneto paslaugomis, bet, turėdamas savo „ambasadorius“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, savo žinias papildo, per juos veikia. Jo pavardė pastebima Amerikos lietuvių ir Lietuvos spaudoje. Prieš pasakodamas apie mano neakivaizdinę pažintį su Algiu, turiu paminėti kitą pažintį – su profesoriumi Juozu Eretu, deja, taip pat neakivaizdinę ir jau po profesoriaus mirties.

Dar sovietinės okupacijos metais Vilniaus geležinkelio stotyje mane kažko paklausė moteris, kalbėjusi neblogai lietuviškai, tačiau su aiškiu užsienietišku akcentu. Ji paaiškino, kad esanti Šveicarijos ir Vakarų Vokietijos turistų grupės vadovė, o lietuviškai kalbėti ir rašyti ją mokęs jos kaimynas Bazelyje profesorius J.Eretas. Tą pavardę žinojau iš Pirmosios Lietuvos respublikos spaudos bei tos kartos ateitininkų, angelaičių, sportininkų. Dar žinojau, kad J. Eretui su šeima 1941 metais pavyko pasitraukti į Vakarus. Pastebėjusi mano itin didelį susidomėjimą profesoriaus likimu bei veikla užsienyje ir man pasiūlius artimiau su ja susipažinti, moteris sutiko, prisistatė esanti Doris Oberviler, psichologė. Profesorius J.Eretas ją supažindinęs ir su didinga Lietuvos praeitimi, todėl ji šį kraštą pamilusi ir kartais randanti galimybių atvykti į Lietuvą kaip turistų grupės vadovė. D.Oberviler iš savo akiračio nebepaleidau (iki šių dienų). Kitais metais, atvykusi su turistų grupe, ji man atvežė ir slapčia perdavė J.Ereto bičiulių parašytą ir 1971 metais Brukline išleistą jo 75 metų sukakties proga knygą „Didysis jo nuotykis“ (Prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai). Garbingo Šveicarijos sūnaus, dvasios galiūno, pasirinkusio antrąja tėvyne Lietuvą ir jai tarnavusio iki mirties (karstas pagal jo valią buvo uždengtas lietuviška Trispalve), asmenybė padarė tokį įspūdį, kad iš įvairių šaltinių po žiupsnelį kaupiau žinias apie profesorių, D.Oberviler dėka susipažinau su Šveicarijoje gyvenančiais ir apsilankiusiais Lietuvoje J.Ereto vaikais Laisve, Birute, Julija ir Juozu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasinaudodamas surinkta medžiaga, parašiau rašinį į žurnalą „Katalikų pasaulis“ (1990 12 19).

1995 m. rugpjūčio 25 d. „Lietuvos ryte“ perskaičiau dienraščio korespondento Algio Vaškevičiaus pokalbį su A. Liepinaičiu, inžinieriumi iš JAV, iš kurio sužinojau, kaip šis Amerikos lietuvis, organizavęs J.Ereto studijos „Užmirštieji baltai“ vertimą į penkias kalbas ir ją išplatinęs, padėjo pasauliui sužinoti apie Baltijos trijų šalių okupaciją. Gavęs iš laikraščio A.Liepinaičio adresą, jam pasiunčiau savo rašinį „Katalikų pasaulyje“. Netrukus iš A.Liepinaičio gavau laišką ir albumą su J.Ereto laišku A.Liepinaičiui, su pastarojo susirašinėjimo su vertėjais, rėmėjais bei leidėjais kopijomis. Taip susipažinęs su „Lietuvos ryto“ publikacija bei atsiųstu didelės apimties albumu, susipažinau su tauriu, veikliu, vien Lietuva gyvenančiu patriotu.

A.Liepinaitis gimė Kaune. Būdamas keturiolikos metų, 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją, mokėsi Hanau lietuvių gimnazijoje, dirbo karinėje srityje. Ten išgyvenęs trylika metų, išvyko į JAV, kur Ilinojaus technologijos institute įgijo inžinieriaus išsilavinimą. Iki Lietuvos išsilaisvinimo, nors gyveno laisvose šalyse, Algis vengė viešumos, gerus darbus Lietuvai darė tyliai, nes nenorėjo pakenkti tėvynėje likusiai motinai bei kitiems artimiems giminaičiams.

Kai geležinė uždanga dengė sovietų okupuotų kraštų gyvenimą, kai pavergtų tautų šauksmas pro tą uždangą prasiskverbti negalėjo, reikėjo, kad Vakaruose kas prabiltų į laisvų valstybių galiūnių sąžinę, atskleistų XX amžiuje tarpstančią pačią tikriausią vergiją, sukeltų jos panaikinimo siekį. Toks balsas atsirado Šveicarijoje - Bazelyje. Šveicaras profesorius J.Eretas – iškilus Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkas, filosofijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas ir garbės narys, literatūros istorikas ir pedagogas, publicistas, JAV lietuvių rašytojų sąjungos garbės narys, visuomenės veikėjas, Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjas ir pirmasis vadovas, pirmasis inteligentas Lietuvos kariuomenės savanoris, uolus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo skatintojas – paskelbė studiją „Užmirštieji baltai“. Gal siekdamas, kad apie tris pavergtas Baltijos šalis sužinotų didesnis skaitytojų ratas, o gal nujausdamas, kad studija bus verčiama į kitas kalbas, nors beveik visi profesoriaus raštai rašyti lietuviškai, šią studiją parašė vokiečių kalba. Ir nesuklydo. Studija, pakliuvusi A.Liepinaičiui, nebeišslydo, o jo rūpesčiu 1972–1975 metais buvo išversta į anglų, prancūzų, ispanų, italų, portugalų kalbas. Tik į kinų kalbą išversti nebepavyko, nors profesorius tokį pageidavimą buvo išreiškęs. Vien vertimų ir leidybos neužteko: reikėjo, kad studija pakliūtų į įtakingų politikų, kongresmenų, žurnalistų rankas. Ir su šia užduotimi A.Liepinaitis sėkmingai susidorojo: per Amerikos lietuvių tarybą (ALT), Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) bei kitais būdais studija pasiekė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos konferencijas Helsinkyje, Belgrade, Madride, Vienoje.

Po devyniais užraktais sovietų slepiamo Molotovo-Ribentropo gėdingo suokalbio išviešinimas politinėje erdvėje sukėlė sprogusios bombos efektą. Reikia pripažinti, kad ir trys Baltijos šalys apie slaptą klastingąjį sandėrį nežinojo, o sužinoję turėjo vargo, kol sovietams įrodė (jau padedant Vakarams), kad toks tikrai buvo. Istorikai ir politikai dar nėra įvertinę, kokį žygdarbį Lietuvos laisvinimui atliko vienas kitatautis ir vienas lietuvis, kurių protai ir širdys, vaduodami Lietuvą iš nelaisvės namų, veikė išvien.

„Užmirštųjų baltų“ kelionė į Lietuvą užtruko gerokai ilgiau, nei studijos vertimas į kitas kalbas ir platinimas užsienyje. Studiją lietuvių kalba tik 2001 metais trijų tūkstančių egzempliorių tiražu išleido leidykla „Naujasis amžius“ (laikraščio „XXI amžius“ leidėja). Tiek vertimu į lietuvių kalbą, tiek leidyba labiausiai rūpinosi ir pinigais rėmė A.Liepinaitis. Dera pridurti, kad jo rūpesčiu 1975 metais išleista Vincento Brizgio knyga apie tikinčiųjų sąlygas Lietuvoje.

A.Liepinaitis, norėdamas J.Eretą, kaip Lietuvos laisvinimo šviesuolį, įamžinti, Šveicarijai už taurų jos sūnų atsidėkoti, dėjo pastangas išleisti Lietuvoje pašto ženklą su profesoriaus atvaizdu: rašė į spaudą, per šių eilučių autorių surado dailininką, kuris sukūrė tokio ženklo projektą ir suvenyrinį voką. Tačiau sustabarėjęs, sovietinių nuostatų neatsikratęs Lietuvos paštas atsirašinėjo, delsė. Tik kai A. Liepinaičio paskatinimą palaikė Pasaulio lietuvių bendruomenių Seimas, kai jis kreipėsi į šalies vadovus, pašto ženklas su J.Ereto atvaizdu pasirodė.

Apsilankęs 1995 metais Lietuvoje, A.Liepinaitis susipažino su istoriniu bei kultūriniu paveldu, buvo sužavėtas ir apstulbęs matydamas, kokius neįkainojamus turtus turi Lietuva. Išsivežė iš Lietuvos tam tikrą kartėlį, kad lietuviai, turėdami didingą ir garbingą tautos istoriją, išlikusius paminklus, tarsi kokie šykštuoliai jų nerodo pasauliui. Šiluva – Vatikano pripažinta pirmojo Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo vieta Europoje, pilys ir jų griuvėsiai palei Nemuną, architektūros šedevrai bažnyčios, Kryžių kalnas, Gedimino ir Kauno pilių griuvėsiai, Trakų pilis, vienas seniausių Europoje Vilniaus universitetas, Pažaislio vienuolyno baroko ansamblis turėtų patraukti turistus iš viso pasaulio, tačiau dėl turistinių organizacijų sąstingio bei aplaidumo, informacijos stokos pasaulis apie juos nežino. Lietuvių kalba, žinoma, rasime kartais ir stambius leidinius, albumus, tačiau turistams reikalingi nedideli leidinėliai (lankstinukai) užsienio kalbomis. Tokių leidinėlių tautietis neaptiko.

Sužavėjo Algį Pažaislio vienuolyno baroko ansamblis, todėl nieko nelaukdamas pasirūpino išleisti spalvotus lankstinukus apie jį net penkiomis kalbomis. Ir štai kelių metų patirtis parodė, kad vienuolyno lankytojų srautas ženkliai išaugo. Pažaislį dabar garsina ir vasaros koncertai po atviru dangum, kuriuose dalyvauja iškiliausi atlikėjai. Prie šių renginių savo paskatomis taip pat A.Liepinaitis prisidėjo. Jam dar kilo idėja sukurti vaizdo juostą apie Pažaislį. Tad surado aukšto lygio vaizdo juostų režisierę Nijolę Baužytę ir operatorių Virgilijų Kubilių, kurie užsakymą profesionaliai įvykdė, sukūrė filmą „Pažaislio idilės“. Filmą per Lietuvos televiziją jau matė mūsų žiūrovai, turėjo progą su juo susipažinti ir lietuviai Amerikoje. Šiuo metu filmas įgarsinamas anglų kalba.

Gal pačiam atkreipus dėmesį į netašytų akmenų bruko taką į Gedimino kalną, gal nugirdus turistų nusiskundimą, A.Liepinaičiui kilo idėja įrengti į kalną keltuvą (Kauno funikulierių pavyzdžiu). Jis kreipėsi tiesiogiai ir per spaudą į premjerą A. Brazauską dėl keltuvo įrengimo. Geras pasiūlymas buvo priimtas, pagal Lietuvos užsakymą šveicarų firma keltuvą turistams įrengė. Šiandien moderniu keltuvu jau naudojasi ne tik vyresnio amžiaus žmonės.

Rūpi tautiečiui ne tik kultūrinio ir istorinio paveldo bei inžineriniai dalykai, jis nori, jog Lietuvoje plėtotųsi verslas, prekyba su užsieniu. Pastebėjęs, kad JAV parduotuvėse galima rasti latviškų ir lenkiškų produktų, o lietuviškų nėra, Čikagoje 2000 metais apsilankius Lietuvos užsienio reikalų ministrui A.Saudargui, pastarąjį inžinierius „prirėmė“ klausimais, kodėl Amerikoje negalima nusipirkti lietuviškų konservų, kumpio, sūrio, skilandžio, šokolado gaminių, saldainių (prieš Antrąjį pasaulinį karą tokius produktus Lietuva eksportavo). Anot A.Liepinaičio, gal kinų bitės tokį patį kaip ir lietuviškosios medų neša, tačiau Amerikos lietuviai iš patriotizmo už lietuvišką medų mokėtų dvigubai brangiau. Negavęs iš ministro aiškaus atsakymo, jis pasitelkė ekonomistus ir verslininkus, išsiaiškino priežastis, spaudoje įvardijo Lietuvos prekybininkų aplaidumą. Kai tik lietuviški produktai Čikagoje pasirodė, iškart bičiulis šių eilučių autoriui telefonu pranešė, kad juos jau skanauja.

Ne tik įvardyti dalykai tautiečiui rūpi: jis išgyvena dėl trapios mūsų demokratijos, džiaugiasi meno meistrų bei sportininkų pasiekimais, už aplaidumą pabara, gerą iniciatyvą pastebi, paremia, randa būdus paskatinti, atsidėkoti.

Nuo Lietuvos A.Liepinaičio nepajėgė atskirti geležinė uždanga, o jai sugriuvus, regis, neskiria ir vandenynas; gyvena Amerikoje, o veiklos pėdsaką palieka Lietuvoje.

Ar paseks tauraus tautiečio pavyzdžiu trečioji lietuvių išeivių banga?..

© 2004 "XXI amžius"