"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. spalio 27 d., Nr. 20 (89)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pakrikusi armija

Petras KATINAS

Rusijos karinės prokuratūros atstovai pranešė, jog per 2004 metų sausį Rusijos armijoje žuvo 420 žmonių. Į šį skaičių neįeina žuvusieji, tarnaujantys vidaus reikalų kariuomenėje, kur, specialistų teigimu, žuvusiųjų yra kelis kartus daugiau. Beje, žuvusiųjų dėl įvykdytų nusikaltimų Rusijos ginkluotosiose pajėgose padaugėjo 16 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Pranešime sakoma, kad 25 kariai žuvo dėl nestatutinių santykių, dvylika – dėl viršininkų savivalės. Pastebimas savižudybių daugėjimas Rusijos armijoje. Per pirmąjį šių metų pusmetį savižudžių padaugėjo 38 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu.

Karinė prokuratūra giriasi, kad per pirmąjį pusmetį armijoje pavyko išaiškinti dešimt tūkstančių įvairių nusikaltimų. Nuteisti kalėti įvairiems laikotarpiams 7300 kariškių, iš jų 800 karininkų. Pabrėžiama, kad „pasižymėjo“ karinių komisariatų karininkai, kurie ima kyšius iš norinčiųjų išsisukti nuo privalomosios karinės tarnybos jaunuolių. Čia karinių komisariatų vadovams atsiveria tikra aukso gysla. Įdomu, kad Rusijos karinės prokuratūros pranešime nieko nekalbama apie vidaus reikalų kariuomenę ir aukas šioje naujojoje armijoje. Gynybos ministerijos generolai tvirtina, kad Vidaus reikalų ministerijos kariškių yra net daugiau nei armijoje. Tačiau vis tiek VRM generolas V.Proninas skundėsi prezidentui V.Putinui, kad dar trūksta 40 proc. kadrų.

Vyriausiasis Rusijos karinis prokuroras generolas pulkininkas Aleksandras Savenkovas ir kiti armijos generolai dabar ieško atpirkimo ožio, kalto dėl karių savižudybių, dezertyravimo, nestatutinių santykių, karininkų savivalės. Ir atrado tokį. Pasirodo, tai neseniai atleistas iš pareigų Rusijos generalinio štabo viršininkas armijos generolas Anatolijus Kvašninas. Ant jo dabar verčiamos visos armijos bėdos, netgi nesugebėjimas palaužti čečėnų laisvės kovotojų pasipriešinimo. Įvairiuose Rusijos laikraščiuose, pradedant „Krasnaja zvezda“, baigiant „liberalia“ „Novaja gazeta“, pasipylė ištisa serija straipsnių, skelbiančių A.Kvašniną vos ne Rusijos armijos naikintoju ar net tėvynės išdaviku.

A.Kvašninas vadovavo Rusijos armijos generaliniam štabui septynerius metus. Kaip rašo „Novaja gazeta“, vos sužinojus apie prezidento V.Putino dekretą dėl A.Kvašnino atleidimo, armijoje kilo didžiulė džiaugsmo ir pasitenkinimo banga. Cituojami vieno generolo žodžiai: „Didžiulė gėda! Užėmė Žukovo ir kitų garsiųjų karvedžių vietą vien už tai, kad keliasklupsčiavo prieš Kremlių“. Sovietiniu imperiniu raugu persisunkę rusų armijos generolai piktinasi, kad A.Kvašninas – ne kadrinis kariškis. Jis savo karinę karjerą pradėjo baigęs ne karo mokyklą, o civilinį Kurgano mašinų gamybos institutą 1969 metais ir buvo pašauktas atlikti dvejų metų karinę tarnybą leitenantu. Užtat, kaip teigiama, A.Kvašninas visada sugebėdavo laiku įtikti savo viršininkams. 1994 metais jis jau buvo Generalinio štabo generolu leitenantu. Ir štai išmušė jo žvaigždžių valanda, kai jis 1994 metais apsiėmė šturmu paimti Čečėnijos sostinę su visiškai neparengta ir neapmokyta šauktinių kariuomene. Kaip rašo rusų karinis specialistas ir apžvalgininkas Pavelas Felgenhaueris, kiti generolai nė už ką nesutiko imtis tokios iniciatyvos, nes žinojo, kad ta operacija bus apsijuokta prieš visą pasaulį.

Pasak P.Felgenhauerio, kaip tik nuo gėdingo rusų kariuomenės sutriuškinimo Grozne ir prasidėjo staigus A.Kvašnino karjeros šuolis. Vietoje generolo L.Rochlino (kuris žuvo gana neaiškiomis aplinkybėmis) A.Kvašninas staiga tapo generolu pulkininku, netrukus gavo Rusijos didvyrio vardą ir ėmė vadovauti Šiaurės Kaukazo karo apygardai, faktiškai svarbiausiam Čečėnijos karo vykdytojui. Dar daug rusų kariškių žuvo, buvo sužeista, dingo be žinios, kol 1996 metais karas buvo pralaimėtas. Nepaisant to, 1997 metais A.Kvašninas buvo paskirtas Generalinio štabo viršininku ir faktiškai pirmuoju asmeniu Rusijos armijoje, laikęs „už pavadžio“ iš pradžių gynybos ministrą Igorį Sergejevą, vėliau – jo įpėdinį Sergejų Ivanovą.

Kaip teigia Generalinio štabo pulkininkai, tokio nekompetentingo, nemėgstamo armijoje, bet klusnaus žmogaus labiausiai reikėjo Kremliui. Už tokį klusnumą, nors ir buvo atleistas iš Generalinio štabo viršininko posto, A.Kvašninas be pareigų neliks. Manoma, kad artimiausiu metu jis bus paskirtas Rusijos atstovu prie NATO štabo Briuselyje. Ta proga dienraščio „Komsomolskaja pravda“ karinis apžvalgininkas Viktoras Baranecas rašė: „Jeigu Kvašninas iš tiesų pasirodys tarp Šiaurės Atlanto bloko karinio elito, tai NATO išties galima nepavydėti. Juk jis ne kartą radikaliai keitė savo poziciją dėl NATO plėtros. Tai reikalavo imtis radikalių priemonių prieš naujų narių priėmimą į Aljansą, tai atvirkščiai – teigė, jog nieko blogo neatsitiks, jeigu Rusijos kaimynai taps NATO nariais“.

Žinoma, kaltinti armijos generolą A.Kvašniną dėl Rusijos armijos bėdų dabar lengviausia. O tuos kaltinimus daugiausia skelbia tik sustabarėję sovietinio mąstymo generolai, kuriems nepriimtinos bet kokios reformos Rusijos armijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija