Ar toli pažengėme
nuo SSKP XXV suvažiavimo?

Andrius Kubilius

Ar Vyriausybė pajėgi suvokti svarbiausias
šių dienų Lietuvos problemas?

Šį ketvirtadienį bus pateikta Vyriausybės 2004 metų veiklos ataskaita.

Skaitant šį 117 puslapių apimties monumentalų dokumentą iškyla neįveikiamas noras palyginti jį su iš atminties dar neišdilusiais prisiminimais apie SSKP XXV suvažiavime skelbtas ataskaitas.

Turiu pasakyti, kad XXV suvažiavime, šalia pasigyrimų, kaip, mylimai partijai vadovaujant, viskas gerėja ir tobulėja, vis dėlto buvo pasakoma, kad dar yra ir trūkumų – „jest nedostatki“. Vyriausybės ataskaita nuo XXV suvažiavimo ataskaitų skiriasi tuo, kad joje kalbos apie trūkumus nėra. Yra tik pasiekimai – BVP auga, nedarbas mažėja, karvių primilžiai didėja. Skaitant tokį ekonomikos pasiekimų sąrašą, vis dėl to tenka paklausti, o kuo prie tos sėkmės prisidėjo Vyriausybė?

Lietuvos ekonomiką į priekį varo privatus verslas, kuris sukuria 70 procentų BVP, ir šiam verslui reikia dėkoti už tą ligšiolinę sparčią ekonomikos plėtrą, tačiau Vyriausybė bando ir verslo nuopelnus sau priskirti.

Tuo tarpu ten, kur ekonomikos reikalai priklauso nuo Vyriausybės, pavyzdžiui, užsienio kapitalo investicijų pritraukimas, kur reikalai darosi vis prastesni – apie tai ataskaitoje nė neužsimenama. Žodžiais Vyriausybė žinių ekonomiką vadina vienu svarbiausių prioritetų. Tačiau iš ataskaitos visiškai neaišku, ką Vyriausybė šioje srityje yra padariusi. Nėra nė žodžio apie mokslo tyrimus, nors Lisabonos strategija jų plėtrai skiria ypač didelį dėmesį. Ir pati Vyriausybė Briuseliui yra įsipareigojusi pasiekti tam tikrą mokslo tyrimų finansavimo lygį, tačiau iš ataskaitos nėra aišku, kaip tai pavyksta įgyvendinti.

 Praėjusieji metai buvo baigiamieji XII Vyriausybės darbo metai. Ateidama dirbti 2001 metais, Vyriausybė buvo patvirtinusi savo programą, buvo prisiėmusi įsipareigojimus. Ataskaitoje nėra nė žodžio apie tai, kaip pavyko tą programą įgyvendinti. Joje tėra tik aprašymai, ką ministerijos veikė, kokias strategijas kūrė, kokias programas įgyvendino, bet visiškai neaišku, kas dėl to valstybės gyvenime pasikeitė. Nėra jokio įvairių rodiklių palyginimo su kaimyninėmis šalimis ir ES senbuvėmis. Būtent pagal tai būtų galima vertinti Vyriausybės darbą, o ne pagal sukurtų ir į stalčių padėtų strategijų skaičių. Ataskaitoje nėra jokios Vyriausybės ar atskirų ministerijų darbo analizės, vertinimų. Neaišku, pagal ką ministerijų darbą būtų galima vertinti, nes ministerijos ir Vyriausybė metų pradžioje nebuvo įsipareigojusios dėl savo veiklos kokių nors rezultatų pasiekti, todėl ir atsiskaito už veiklą, tai yra, kiek kokių strategijų ar teisės aktų priėmė, bet ne už tai, kaip tai paveikė žmonių gyvenimą.

 Ataskaita atskleidžia kai kuriuos Vyriausybės mąstymo bruožus. Vienas jų yra paprastas – valdant šiai Vyriausybei Lietuvos gyvenime problemų nėra. Ypač skaudu, kad ataskaitoje nėra jokių užuominų apie tokius ypač svarbius klausimus ir reiškinius kaip emigracija, gimstamumo mažėjimas, šeimos institucijos silpnėjimas, žmonių nepasitikėjimas Vyriausybe ir valstybe, korupcija. Susidaro įspūdis, kad šie dalykai Vyriausybei arba nerūpi, arba ji nemano, kad tai svarbu. Tai verčia tikrai nerimauti dėl Vyriausybės pajėgumo suvokti svarbiausias šių dienų Lietuvos problemas.

Seimo statutas numato, kad Vyriausybė, pateikdama savo ataskaitą, turi įvardyti ir artimiausių metų svarbiausius tikslus. Deja, ir čia tik formalus atsirašinėjimas, bet ne gebėjimas išskirti prioritetus.

Vyriausybės pripažįsta imperines Rusijos ambicijas, bet nepasako, kaip sumažinti keliamą grėsmę

Vienintelė paguoda – pabaigoje pateikta ataskaita apie nacionalinio saugumo būklę, kurią, matyt, rengė Valstybės saugumo departamento tarnybos. Iš čia bent jau paaiškėja, kad ne viskas pas mus rožėmis klota. Pripažįstama, kad Rytų valstybės vis dar puoselėja imperines ambicijas ir yra netvirtų demokratinių tradicijų (Premjeras kažkaip kitaip yra kalbėjęs), taip pat teigiama, kad dėl narystės NATO ir ES Lietuvoje suaktyvėjo užsienio valstybių specialiosios tarnybos ir Lietuvai priešiškos jėgos, mėginusios trukdyti sėkmingai narystei euroatlantinėse organizacijose, daryti poveikį šalies visuomeniniam politiniam gyvenimui ir kai kurioms interesų grupėms. Tai svarbūs ir svarūs pareiškimai, kuriuos reikėtų atskirai nagrinėti ir aiškintis, kas žadama daryti, kad tokios grėsmės sumažėtų.

Yra ir daugiau svarbių įžvalgų:

1. Rusijos politika dėl Europos Sąjungos valstybių įgyja gana aiškią strategiją – Rusija vis mažiau dėmesio skiria bendradarbiavimui su oficialiomis Europos Sąjungos institucijomis ir plėtoja dvišalius santykius su didžiosiomis Europos Sąjungos valstybėmis. Išlieka tikimybė, kad vis glaudžiau su Rusija bendradarbiaujančios didžiosios Europos Sąjungos valstybės mėgins paremti daugiau Rusijos interesams palankių iniciatyvų Europos Sąjungos institucijose mainais už Rusijos ekonomines nuolaidas Kaliningrado srityje ar pačioje Rusijoje.

2. Elektros energetikos sektoriaus būklė 2004 metais buvo stabili – akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ ir kiti elektros energetikos sektoriaus objektai dirbo pelningai, tačiau pagrindinė grėsmė – elektros sektoriaus priklausomybė nuo Rusijos – išliko: Rusijos akcinė bendrovė „JES Rossii“ visiškai kontroliavo lietuviškos elektros energijos eksportą ir jo sąlygas.

3. Galima teigti, kad 2004 metų pabaigoje dėl užsitęsusių įtemptų „Jukos“ santykių su Rusijos Federacijos vyriausybe kai kurios grėsmės Lietuvos naftos sektoriuje padidėjo: tikimybė, kad sutriks naftos tiekimas, kad Rusija per Kremliui lojalias kompanijas „Lukoil“, „Gazprom“ perims tiesioginę akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“, o vėliau galbūt ir akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ kontrolę. Tokiu atveju minėtosios Rusijos kompanijos imtų dominuoti Lietuvos naftos sektoriuje (ar net keliuose energetikos sektoriuose – „Gazprom“ atveju).

4. Neigiamą poveikį nacionaliniam saugumui daro šalyje veikiančios didžiulės finansinės (įtakos) grupės, dalyvaujančios valstybei ir savivaldybėms priklausančio turto privatizavime, taip pat mėginančios paveikti valstybinės valdžios institucijų pareigūnus, kad būtų priimti tam tikroms įmonėms palankūs sprendimai.

Tokios įžvalgos yra pavyzdys, kaip turėtų būti rašoma ir Vyriausybės ataskaita tose srityse, kur Vyriausybė pati, o ne VSD yra atsakinga. Bėda tik ta, kad VSD šioje ataskaitoje nepateikia jokių pasiūlymų, kaip tokias grėsmes įveikti, tai yra, kokių tikslų ir kokių rezultatų reikia 2005 metais pasiekti, kad tos grėsmės sumažėtų.

Todėl raginame Lietuvos Respublikos Prezidentą siūlyti Nacionalinės elektros energetikos perspektyvas svarstyti artimiausiame Valstybės gynimo tarybos posėdyje. Taip pat siūlome Seime įsteigti Energetikos komisiją, kurioje būtų nuolat aptariami svarbiausi energetikos klausimai.

Pagal balandžio 11 dienos
spaudos konferenciją

© 2005 "XXI amžius"