Jonui Pauliui II atminti Mylėk!

Jonas Kazimieras Burdulis

Popiežius Jonas Paulius II aplankė Kryžių kalną savo ganytojiškos kelionės Lietuvoje metu 1993 m. rugsėjo 6 d. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Nuo mažens įpratau manyti, jog pasaulis priklauso man. Šalis, miestas, gatvė, namas, kur aš gyvenu, priklauso man. Mano tauta, mano šeima, draugai, mano ryšiai – viskas yra mano ir man priklauso. Aš jais naudojuosi, kai man to prireikia, pagal prigimtinę teisę ar kaip nors kitaip, nežinau, – man tai niekada nerūpėjo. Kodėl? Argi kas nors dėl to kvaršina sau galvą?

Bet atėjo diena, kai aš su dideliu širdies skausmu pajutau, ne, – suvokiau, jog tą pasaulį negrįžtamai praradau. Tas pasaulis, kuris prieš keletą dienų dar buvo mano nuosavybė, jau praeityje. Aš jau kitokiame pasaulyje. Pasaulyje be Jono Pauliaus. Jis jau nebeaplankys manęs Lietuvoje, ir aš jo aplankyti taip pat nebegalėsiu. Tačiau jis su manimi kalbasi, dalijasi savo mintimis, ir aš jaučiu, jog galiu jų klausytis, išgirsti į jas įdėtą prasmę, ją suvokti ir priimti kaip maksimą savo ateities gyvenimui.

Kiek nedaug reikia žmogui, kad jis būtų laimingas! Namai – darbas – namai. Ši tokia paprasta formulė, tapusi kažkokiu fatališku tikslu, įspraudžia į tvirtus rėmus kiekvieno mūsų gyvenimą. Ta pati formulė ir laisvėje, ir kalėjime. Skirtumas tas, kad laisvėje ji yra kiekvieno egzistencijos pagrindas ir laimės šaltinis, o kalėjime – katorga ir prakeiksmas. Ta pati formulė kiekvienam – ir filosofui jo kabinete, ir darbininkui prie staklių ar už darbastalio. Dažnam iš mūsų per visą gyvenimą taip ir nelemta patirti, jog tas fatališkas tikslas mums turi būti ne tikslu, o tik priemone (ir tai tik viena iš nedaugelio!) kurti savo ir vaikų gyvenimą, jį įprasminti ir tą prasmę tobulinti.

Betgi ir vėl – kiek nedaug reikia, kad žmogus būtų nelaimingas! Pažvelgęs atgal, matau, jog nesugebu būti laimingas, nemoku džiaugtis gyvenimu, nesuprantu, kaip galėčiau ar kodėl turėčiau būti patenkintas, kad gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje ir turiu savo paties demokratiškai išrinktą valdžią. Suprantu, kad ta valdžia man negera, tačiau nesuprantu kodėl. Nesuprantu nei kaip, nei kodėl aš ją tokią išsirinkau.

Tačiau aš vis ieškau atsakymų į seniai rūpimus klausimus. Regis, kiek kartų juos buvau suradęs, bet jie vėl iškyla kiekvieną kartą vis kitoje situacijoje naujai, ir aš pradedu suprasti, jog surasti atsakymai nėra absoliutūs. Jie neegzistuoja, tie universalūs principai, kurie leistų užbaigti ieškojimą ir pasakyti: čia atsakymas, nusiramink!

O vis dėlto jie egzistuoja, tie universalūs principai, tik ne kiekvienam ieškotojui lemta juos surasti. Ir kiekvienas, atradęs tiesos trupinėlį, jį perduoda kitam ieškotojui, kuris darbą tęsia toliau.

Šia prasme Jonas Paulius II nėra paprastas tiesos ieškotojas. Paėmęs į rankas jo knygą „Asmuo ir veiksmas“, negreit supratau, kas mane nustebino. Filosofijos veikalas, kuris beveik nereikalauja iš skaitytojo specialaus filosofinio pasirengimo, – ar tai apskritai įmanoma? Bažnyčios tėvo veikalas, kuriame nėra teologinių dogmų – ar tai gali būti? Skaičiau ir mąsčiau: ką norėjo pasakyti Karolis Vojtyla savo veikalu?

Pirmiausia autorius man suprantamai išaiškino pagrindinį antropologijos ir etikos santykį. Tik veikdamas aš atsiskleidžiu pasauliui kaip asmuo ir tik veiksme aš įtvirtinu savo moralumą. Tik sąmoningas mano veikimas pasauliui turi prasmę, su sąmone glaudžiai bendradarbiauja visas mano žmogiškasis pažinimas – aktyvaus supratimo galia ir veiksmingumas. Mano sąmonė yra nulemta tos galios ir veiksmingumo.

Nuo žinojimo, kurį įgyju bei turiu ir kuris formuoja mano sąmonę turinio ar reikšmės požiūriu, aš turiu skirti savižiną. Aš turiu suprasti, jog tai yra savęs paties supratimas, objekto, kuriuo esu aš pats sau, pažintinė įžvalga. Savižina ir sąmonė glaudžiausiai susieina ir kartu tarsi išsiskiria, nes sąmonė, būdama subjektiniame suvienijime su „aš“, nėra į jį orientuota pažintine prasme kaip į objektą. Ji netgi „aš“ kaip objekto atžvilgiu yra neutrali. Savižinos ir sąmonės junginį tenka pripažinti savo asmens vidinio gyvenimo pusiausvyros pagrindiniu veiksniu, ypač kalbant apie asmens intelektinę struktūrą. Žmogus yra objektas pačiam sau kaip subjektui ir sąmoniniame atspindėjime taip pat nepraranda objektyvios reikšmės.

Kiekvienas žmogus, net ir aš pats, yra duotas visuminiu arba paprastu patyrimu kaip individuali reali būtis, kaip egzistavimo ir veikimo subjektas. Kartu kiekvienas žmogus yra duotas sau pačiam kaip konkretus „aš“ – duotas tiek savimone, tiek savižina. Sąmonė, būdama tos būties, kuri yra ne tik „aš“ aspektas, bet ir esminis matmuo arba realus momentas, įžengia į pačią realią tos būties, kuri yra žmogus, sandarą, jei norima proporcingai išryškinti šios būties subjektiškumą – būtent tą, kurio dėka kiekvienas konkretus žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas „aš“.

Sąmonė atveria priėjimą prie žmogaus dvasiškumo, mums teikia tam tikrą jo įžvalgą. Žmogaus dvasiškumas reiškiasi sąmonėje, jo pagrindai, lyg jo šaknys, yra už tiesioginio patyrimo ribos. Jos pasiekiamos protu, tačiau pats dvasiškumas turi savo patyriminę išraišką, atsiskleidžia savo apraiškomis. Antra vertus, save ir visa, kas jame yra, visą savo „pasaulį“ žmogus išgyvena racionalumo rėmuose, nes sąmonės prigimtis yra racionali, intelektinė, nors ji taip pat lemia išgyvenimų prigimtį ir tam tikra prasme jų lygį žmoguje.

Veiksmas ir moralinės vertės objektiškai priklauso realiam subjektui – žmogui – kaip jų veiksnys: jie yra tiesiog tikrovė, susieta su šiuo subjektu ir nuo jo priklausoma. Kartu tiek veiksmas ir tiek jį atitinkančios vertės, gėris arba blogis, visiškai subjektiškai funkcionuoja išgyvenime, kurį sąmonė lemia savo refleksyvia funkcija, o ne tik atspindi, remdamasi savižina. Taigi sąmonė visa dalyvauja nepaprastoje žmogaus vidinėje dramoje – gėrio ir blogio dramoje, išsipildančioje veiksmuose, o per veiksmus – asmenyje.

Sąmonė atspindi žmogaus savąjį „aš“ ir jo veiksmus ir kartu leidžia jam išgyventi šį „aš“, išgyventi save ir savo veiksmus. Viename ir kitame kažkokiu būdu glūdi ir jo kūnas. Šiuos išgyvenimus lydi atspindėjimas sąmonėje, dėl to jiems vadovauja savižina. Jautimų pasaulio objektyvus turtingumas yra žmoguje, esančiame ne tik mąstančia, bet ir juntančia būtybe. Jautimai yra diferencijuoti ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai – šiuo atžvilgiu sudaro tam tikrą hierarchiją. Kokybiškai aukštesni jautimai dalyvauja žmogaus dvasiniame gyvenime. Žmogiškasis emotyvumas yra specifinė psichikos savybė: visas emocialus žmogaus gyvenimas turi didelę reikšmę formuojantis žmogaus veiksmams.

Savižinos uždavinys šiuo požiūriu yra esminis ir todėl toks svarbus jos veiksmingumas. Atrodo, kad sąmonė pati veikiau nepavaldi veiksmingumo dėsniams. Visą veiksmingąjį sąmonės pobūdį tartum pasiima savižina. Ji turi dirbti, kad neleistų sąmonės emocializacijos. Jautimai subjekte, kuris yra žmogus, tartum banguoja – kartais pakyla, kartais nukrinta, o svarbiausia, įgyja jėgą.

Žmogus yra ne tik savo veikimo agentas, bet taip pat ir jo kūrėjas. Veiksnumo esmę sudaro padarinio egzistavimo sukūrimas ir jo palaikymas. Kita vertus, kūrybos esmę sudaro kūrinio suformavimas. Veikimas taip pat tam tikra prasme yra žmogaus kūrinys. Šį jo pobūdį specialiai liudija moralė kaip viena iš veikimo savybių. Moralė yra kai kas esmiškai skirtingo nuo žmogaus veikimo ir kartu su juo tiek suvienyta, kad be žmogaus veikimo, be veiksmų realiai neegzistuoja.

Žmogus savo moralinę vertę formuoja veikdamas – tuo dar labiau pasitvirtina faktas, kad veikiantysis žmogus formuoja savo veikimą, veiksmą. Tai pakankamai parodo, kad žmogaus veiksnumas yra kartu ir jo kūrybiškumas – jo pirmoji medžiaga yra pats žmogus. Žmogus savo veikimu pirmiausia formuoja patį save. Vadinasi, veiksmas visada yra tam tikras žmogaus pasyvumo suvaldymas.

Santykis tarp veikimo ir veikiančiosios būties nusakomas paprastu egzistenciniu teiginiu – siekiant veikti, pirmiau reikia egzistuoti. Dvi visumos – „žmogus egzistuoja“ ir „žmogus veikia“ – skiriasi realiai, nors žmogus, kuris egzistuoja ir kuris veikia, yra tas pats. Aiškiai matome, kad esama veikimo ir veikėjo savitos sąsajos. Ši sąsaja neleidžia savęs suvokti ir išreikšti kitaip, kaip vartojant prigimties sąvoką. Prigimtis yra ne kas kita kaip to, kuris veikia (veikiantysis platesne prasme gali ir nebūti žmogus), ir jo veikimo esminės sąsajos pagrindas.

Žmogus, veikdamas tam tikra kryptimi, kryptingai kuria patį save. Kitaip sakant, žmogus nuolat išgyvena savo paties tapsmą. Tapsmas yra tai, ką galima suprasti kaip žmogaus dinamizmo (jo veikimo ar vyksmo jame) aspektą, kuris yra nukreiptas į žmogų, kaip šio dinamizmo subjektą. Kartą pradėjęs substancialiai egzistuoti, žmogus viskuo, ką veikia, ir viskuo, kas jame vyksta, kartu tampa vis labiau „koks nors“ ir vis labiau „kas nors“. Tokiu jis tampa pirmiausia savo veiksmais, sąmoningu veikimu. Ši žmogaus tapsmo forma numato veiksnumą arba asmeniui būdingą priežastinį poveikį. Šio priežastinio poveikio vaisius yra moralė – kaip griežčiausiai egzistencinė tikrovė, susijusi su asmeniu kaip savo būdingu subjektu. Žmogus savo veiksmais, savo sąmoningu veikimu tampa geras arba blogas moraline prasme.

Gilindamiesi į žmogaus tapimo moraliai geru arba moraliai blogu savo veiksmais (sąmoningu veikimu) integralią struktūrą, neišvengiamai joje atskleidžiame būdingą laisvės momentą. Laisvė kiekvienam žmogui būdingiausiai išryškėja išgyvenime, kurį kompaktiškai galima perteikti fraze „galiu – neprivalau“. Tai ne tik sąmonės turinys, bet žmogui būdingo dinamizmo raiška ir konkretizacija. Ji privalo turėti savo atitikmenį subjekto „žmogus“ potenciume. Tas atitikmuo vadinamas valia. Nes tarp „galiu“ ir „neprivalau“ formuojasi žmogiškasis „noriu““. Žmogaus valia vadinama tai, kas žmogui leidžia norėti. Laisvės atskleidimas asmens veiksnumo pagrindu mums leidžia dar nuodugniau suprasti žmogų kaip dinamišką subjektą. Šiam subjektui būdingo dinamizmo visumą, sutinkamai su mūsų pagrindiniu patyrimu, galima skirstyti į veiksmą ir vyksmą. Šis skyrimas remiasi realiu laisvės dalyvavimu (taip būna sąmoningame veikime) veiksmuose arba jos nedalyvavimu.

Asmens pažinimas eina per veiksmą ir kartu yra veiksmo pažinimo kelias. Nes veiksmas yra ne tik asmens įžvalgos priemonė ar specialus pagrindas, bet taip pat atsiskleidžia proporcingai asmeniui. Iš fakto, kad veiksmus žmonės atlieka „kartu su kitais“ žmonėmis, kyla veiksmo dinaminės koreliacijos aspektas. Tai pakankamai tikslus posakis, nusakantis, kad žmogus atlieka visuomeniško ar bendruomeniško pobūdžio veiksmus, nesigilindamas į atskirus ryšius tarp jų.

Įvairiais aspektais analizuodami veikimą, galiausiai prieisime tą faktą, kad kiekvienas veikimas pasižymi personalistine, arba asmenine, veiksmo verte. Ši vertė skiriasi nuo visų moralinių verčių, kurios visada yra atlikto veiksmo vertės, o kyla iš ryšio su norma. Ši vertė glūdi fakte, kad „žmogus veikia“ savitu būdu. Personalistinė žmogaus veiksmo vertė, t. y. asmeninė vertė, yra speciali ir drauge labiausiai pagrindinė paties asmens vertės išraiška. Svarbus klausimas: koks yra veikimo „kartu su kitais“ fakto santykis su personalistine veiksmo verte?

Iš to klausimo kyla daug kitų klausimų, kurių reikšmė gali būti atrasta kitomis analizėmis. Kaip žmogus, veikdamas „kartu su kitais“, įvairiuose ryšiuose tarp žmonių ar visuomeniniuose ryšiuose save realizuoja? Kaip jo veiksmas tada išsaugo tą savitą sąsają su asmeniu, kuri apibrėžiama kaip veikiančio asmens transcendencija? Tą, kuri apibrėžiama kaip veikiančiojo asmens integracija? Kaip veikimo „kartu su kitais“ fakto ribose jo veiksmai išsaugo tą verčių hierarchiją, kuri kyla tiek iš transcendencijos, tiek ir iš integracijos? Niekas neabejoja, jog žmogus yra protingos prigimties individas ir kad jis „visuomeninės prigimties“. Tačiau klausiame, ką visa tai reiškia veikimo, t. y. veiksmo dinaminės koreliacijos su asmeniu aspektu.

Sąvoka „dalyvavimas“ reiškia bendradarbiavimą, veikimą „kartu su kitais“. Ji plačiai žinoma ir taikoma kasdienybėje, tačiau turi ir filosofinę prasmę, kuri implikuoja ir šio dalyvavimo pagrindus. Mums svarbūs tie pagrindai, kurie glūdi asmenyje. Trumpai būtų galima reziumuoti, kad žmogus, veikdamas kartu su kitais, šiame veikime išsaugo savo veikimo personalistinę vertę ir kartu realizuoja tai, kas kyla iš veikimo bendrumo. Galima sakyti, kad dalyvavimo dėka žmogus, veikdamas kartu su kitais, išsaugo visa tai, kas kyla iš veikimo bendrumo, ir kartu būtent tuo realizuoja savo veikimo personalistinę vertę. Visa tai, kas determinuoja personalistinę veiksmo vertę, taigi patį jo atlikimą ir jame glūdinčią asmens transcendencijos bei integracijos realizaciją, ne tik išsaugoma, bet tiesiog realizuojama būtent dalyvavimo dėka. Personalistinės vertės apribojimas kartais siekia tiek toli, kad būna jau sunku kalbėti apie veikimą „kartu su kitais“ asmens autentiškų veiksmų prasme. Kraštutinį atvejį pateikia vadinamoji minios psichologija, kai tas „vyksmas“, visiškai nekontroliuojamas, apima didelę žmonių grupę.

Tačiau personalistinė vertė taip lemia visą etinę tvarką veikime ir bendrame veikime, kad drauge ją ir determinuoja. Veiksmas turi būti atliktas ne tik todėl, kad gali turėti etinę reikšmę ir kad šią vertę jam būtų galima priskirti, bet ir atsižvelgiant į principinę ir „prigimtinę“ asmens teisę (t. y. teisę, kylančią iš fakto, kad jis yra asmuo) realizuoti veiksmus ir save realizuoti tuose veiksmuose. Ši teisė įgyja teisei būdingą prasmę veikimo „kartu su kitais“ pagrindu. Tada pasitvirtina ir dalyvavimo normatyvinė reikšmė. Juk būtent veikimo kartu su kitais pagrindu veiksmų realizacija, kuri drauge yra asmens realizacija veiksme ir tai sudaro jos personalistinę vertę, gali būti dviem būdais ribota ar visiškai sunaikinta. Pirmuoju – dalyvavimo stoka, kylančia iš asmens kaip veikimo subjekto ir agento. Antruoju – dalyvavimas tampa negalimas dėl už asmens esančių priežasčių ir dėl pačios veikimo bendrijos klaidingos organizacijos. Aišku, kad vienu atveju turime individualizmo sistemą, o antruoju – tą, kuri Naujaisiais amžiais buvo pavadinta „objektiniu totalizmu“.

Veikime „kartu su kitais“ atskleidžiame dalyvavimo principą kaip esminį bruožą ir drauge kaip specialų teisės ir privalėjimo šaltinį. Tai teisė realizuoti asmeniui priklausančius veiksmus ir drauge privalėjimas juos realizuoti atsižvelgiant į personalistinę vertę, kuri šioje realizacijoje glūdi. Kiekviena iš pateiktų orientacijų skirtingai riboja dalyvavimą: tiesiogiai kaip galimybę arba sugebėjimą, kuris aktualizuojasi veikime „kartu su kitais“, o netiesiogiai – kaip asmens požymį, kuris atitinka egzistavimą „kartu su kitais“, egzistavimą bendruomenėje.

Individualizmas tai daro izoliuodamas asmenį – izoliuodamas jį nuo gėrio ir blogio. Šioje sampratoje individo gėris įgyja pobūdį, tiesiog priešišką kitam individui ir jo gėriui, bent jau „savisaugos“ ir gynybinį pobūdį – nėra tokios savybės, kuri leistų asmeniui save realizuoti veikiant „kartu su kitais“. Dalyvavimo neigimas yra individualizmui priešingo požiūrio sekmuo. Totalizme dominuoja poreikis apsisaugoti nuo individo, kuris laikomas pagrindiniu bendruomenės ir bendrojo gėrio priešu. Kadangi manoma, jog individe glūdi tik individualaus gėrio siekis ir nėra jokio polinkio save realizuoti veikime ir egzistavime „kartu su kitais“, jokios dalyvavimo savybės, tai kiekvienas bendrasis gėris gali atsirasti tik apribojant individą. Individualizmui rūpi individo gėrio apsauga nuo bendruomenės, o totalizmui – apsisaugojimas nuo individo savitai suprasto bendrojo gėrio vardan; abiejų mąstymo ir elgesio sistemų pagrindą sudaro identiška mąstysena apie žmogų.

Dalyvavimas veikiant „kartu su kitais“ įmanomas tik tokioje bendruomenėje, kuri lieka glaudžiame ryšyje su asmens patyrimu, kuri pripažįsta asmens veikimo personalistinę vertę. Tokioje bendruomenėje dalyvavimas kaip asmens savybė yra drauge savitas ir esminis jos bruožas. Dėl šios savybės asmuo ir bendruomenė tartum suauga, o ne yra vienas kitam svetimi ar priešiški.

Svarbų vaidmenį vaidina bendrasis gėris, kurio siekia bendruomenė. Tuo atveju, kai jį sudaro visų ją sudarančių asmenų personalistinės vertės, dalyvaujančių jo kūrime laisva valia, tokią bendruomenę derėtų vadinti tobula. Bendrojo gėrio pranašumas, jo dominavimas daliniams ar individualiems gėriams nekyla tik iš kiekybinio visuomenės aspekto, t. y. kad vienu atveju kalbama apie daugelio arba daugumos gėrį, o kitu – apie individo arba mažumos gėrį. Ne skaičius, net ne bendrumas kiekybine prasme, bet pagrįstumas determinuoja bendrojo gėrio savitą prigimtį.

Remiantis apmąstymais apie bendrojo gėrio savitą reikšmę, t. y. apie santykį, kuris turi būti tarp dalyvavimo kaip asmenų savybės ir bendruomenių gėrio, dera analizuoti tam tikras nuostatas, būdingas veikimui ir egzistavimui „kartu su kitais“. Pirmiausia tai solidarumo ir priešinimosi nuostatos. Abi šias nuostatas reikia suvokti kartu, nes viena būtina norint suprasti kitą. Solidarumo nuostata yra fakto, kad žmogus egzistuoja ir veikia kartu su kitais, „natūralus sekmuo“. Solidarumas žymi nuolatinį pasirengimą priimti ir realizuoti tą dalį, kuri tenka kiekvienam dėl to, kad jis yra tam tikros bendruomenės narys. Bendrojo gėrio įsisąmoninimas žmogui liepia siekti tos dalies, kuri tenka jam pačiam; ši intencionali sąsaja padeda jam savo dalį iš esmės realizuoti. Solidarumas tam tikru mastu netgi sulaiko nuo perėjimo į svetimos pareigos sritį ir to, kas priklauso kam nors kitam, laikymo savo dalimi. Tokia nuostata atitinka dalyvavimo principą.

Solidarumo nuostata vis dėlto nepašalina galimybės priešintis. Priešinimasis iš esmės suderinamas su solidarumu. Tas, kuris priešinasi, nepasišalina iš dalyvavimo bendruomenėje, neatsisako savo pasirengimo veikti bendrojo gėrio labui. Priešinimosi turinys yra tik bendrojo gėrio sampratos būdas ir pirmiausia jo įgyvendinimo būdas, ypač dalyvavimo galimybės požiūriu. Įvairių buvusių ir esamų priešinimųsi žmogaus egzistavimo ir veikimo „kartu su kitais“ sferoje patyrimas moko, kad žmonės, kurie priešinasi, nenori palikti bendruomenės. Tiesiog priešingai, ieško savo vietos bendruomenėje – ieško dalyvavimo ir tokios bendrojo gėrio sampratos, kad galėtų geriau, visuotiniau ir veiksmingiau dalyvauti bendruomenėje. Įvairūs pavyzdžiai rodo, kad žmonės priešinasi, tad laikosi priešinimosi nuostatos dėl to, jog jiems būtent rūpi bendrasis gėris.

Bendrasis gėris turi iš esmės suteikti laisvę solidarumo nuostatai, tačiau jis negali užsiskleisti nuo priešinimosi ir nuo jo atsiriboti. Tokioje žmonių bendruomenės ir dalyvavimo struktūroje labai deramai iškils dialogo principas. Čia ypač svarbi ta jo reikšmė, kuri gali būti taikoma formuojant ir tvirtinant žmonių solidarumą, taip pat priešinimąsi. Nes dialogo principas leidžia priešinimosi situacijoje išgauti tai, kas yra teisinga ir derama, palikdamas nuošalėje grynai subjektyvias nuostatas ar nusiteikimus. Šios nuostatos ir nusiteikimai būna įtampos, žmonių konfliktų ir kovos žarija. O visa tai, kas teisinga ir derama, visada asmenį sutvirtina ir bendruomenę praturtina. Reikia pripažinti dialogo principą nepaisant sunkumų, su kuriais susiduriama jį įgyvendinant.

Greta paminėtų principų būtina paminėti ir priesaką „mylėk“. Mylėk savo artimą! Šis priesakas visiškai dera bendruomenėje greta kito – dalyvauti „kartu su kitais“. XIX ir XX amžių filosofija susvetimėjimą suprato kaip žmogiškosios vertės praradimą būtent tos vertės, kurią apibrėžėme kaip personalistinę. Veikimo ir egzistavimo „kartu su kitais“ sferoje tai gresia būtent tada, kai pats dalyvavimas bendruomenėje užgožia ir riboja dalyvavimą „kitų“ žmoniškume; tada, kai susilpnėja toji esminė subordinacija, kuri žmonių bendruomenei suteikia žmoniškumo kokybę.

Nubrėžtą sistemų hierarchiją laikydami pagrindu, turime – didžiojo Evangelijos priesako personalistiniame klode – manyti, jog, veikiant ir egzistuojant „kartu su kitais“, tokia koordinacija būtina, kad sąsajos sistemai „artimas“ garantuotume jos pamatinį ir drauge dominuojantį pobūdį. Šitaip apsisaugome nuo galimybės susvetimėti. Norime, kad, formuojantis žmonių bendram gyvenimui ir įvairaus lygmens bendradarbiavimui įvairių bendruomenės ir visuomenės determinuojančių ryšių pagrindu, sąsajos „artimas“ sistema būtų galutinis kriterijus. Jei kuri nors žmonių bendruomenė tokią sąsajos sistemą paniekins, tada pati save pasmerks tam, kad joje išnyks dalyvavimo pilnatvė, kad tarp asmens ir bendruomenės atsivers praraja. Tai ne tik abejingumo praraja, bet naikinimo praraja, kuri veikiau gali grėsti asmeniui negu bendruomenei, bet per asmenį turi apimti ir bendruomenę. Tačiau grėsmingas aspektas nėra labiausiai būdingas. Priesakas „mylėk“ pirmiausia pabrėžia žmogaus veikimo ir egzistavimo „kartu su kitais“ tikrovės šviesiąją pusę. Meilės priesakas taip pat yra tikrasis matmuo tų užduočių ir reikalavimų, kuriuos sau turi kelti visi žmonės – asmenys ir bendruomenės, idant visas veikimo ir egzistavimo „kartu su kitais“ gėris tikrai galėtų realizuotis.

* * *

Čia tik labai glaustai suminėjau tai, ką man paliko Jonas Paulius Didysis. Didis savo dvasia, didis savo meile. Aš žinau – jis mylėjo mane, jis mylėjo mus visus. Aš visada prisiminsiu gražiausią jo priesaką asmeniui ir bendruomenei – „Mylėk!“.

© 2005 "XXI amžius"