Apie demokratiją
su būdvardžiais ir be jų

Demokratinės valstybės sukūrimas yra vienas ryškiausių pasiekimų modernioje Lietuvos istorijoje. Siekis, išreikštas Vasario 16-osios akte, Steigiamojo Seimo rezoliucijoje, okupacijų metais diskutuotas šviesiausių protų išeivijoje, atgimęs Kovo 11-osios Akte ir visų piliečių valia patvirtintas 1991 m. vasario 11 dieną, tampa mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo dalimi.

Kas šiandien liudytų Lietuvą esant demokratinę valstybę? Pirma, tai šalis, kurioje valdžia formuojama piliečių valia laisvoje konkurencinėje aplinkoje. Antra, išrinktųjų valdžia yra reali, o ne marionetinė – sutelkta oligarchinių, nusikalstamų grupuočių ar „juodųjų pulkininkų“ rankose. Trečia, Lietuva – tai valstybė, kurios piliečiai nebijo laisvai reikšti nuomones ar pažiūras. Ketvirta, tai šalis, kurioje piliečiai gali rinktis informacijos šaltinius, o Vyriausybė nesiekia jų monopolizuoti. Penkta, tai šalis, kurioje egzistuoja asociacijų autonomija. Šešta, Lietuva yra tarptautinių ir regioninių organizacijų, kurioms demokratija – pamatinė vertybė, narė.

Ne visi išvardyti Lietuvos demokratiškumo kriterijai šiandien vienodai tvirti; dar ne visiems piliečiams demokratija yra vienodai vertingas ir puoselėjamas dalykas. Tik kas trečias Lietuvos pilietis remia demokratinę santvarką. Dar mažiau yra tų, kurie patenkinti demokratijos institutų veikimu. Iš tiesų šiandien tiksliau būtų teigti, kad Lietuvoje sukūrėme procedūrinę, bet ne vertybiškai įtvirtintą demokratiją.

Demokratija nesukuriama vienkartiniais sprendimais ar vien elito valia. Tai ilgas ir nuolat puoselėjamas procesas. Net Vakarų šalių patirtis (Austrijos, Prancūzijos) liudija, kad demokratija susiduria su nuolatiniais išbandymais. Demokratijai įtvirtinti reikia politinio elito atsakomybės bei piliečių paramos.

Lietuva į demokratijos kelią žengė iš sovietinės sistemos, kuri suformavo žmogų, neturintį pilietinės savimonės ir politinio dalyvavimo įgūdžių. Todėl Lietuvos kelias į demokratiją, kaip ir kitų posovietinių šalių, yra daug sudėtingesnis nei Vakarų valstybių.

Lietuvos kelyje į demokratiją būta ne tik pakilimų, bet ir didelių išbandymų. Lietuvoje perėjimas į demokratiją įvyko neutralizavus TSKP platformininkų, „Jedinstvo“ organizacijos bei autonomininkų įtaką. Demokratija brendo įveikus parlamentinės rezistencijos, kariškių politizavimo bandymus, išgyvenus ideologinės karštinės laikotarpį, sutarus dėl naujos konstitucinės sąrangos, išvedus iš Lietuvos svetimą kariuomenę, galutinai apsisprendus dėl orientacijos į Vakarus.

Kur šiandien esame demokratizacijos proceso kelyje? Manau, kad jau praeityje liko posūkio į autoritarizmą ar demokratijų su būdvardžiais – „delegatyvi“, „defektyvi“, valdoma – pavojai. 2003-2004 metų prezidentinis skandalas ir politinė krizė buvo vienas rimčiausių Lietuvos procedūrinės demokratijos išbandymų. Apkaltos procesu patikrinta procedūrinė demokratijos tvirtybė.

Tačiau vertybinis demokratijos įtvirtinimas šiandien patiria vis naujų išbandymų. Politinio elito atotrūkis nuo visuomenės, aukštas korupcijos lygis, politikų atsakomybės problemos, sprendimų priėmimo neskaidrumas, menka visuomenės parama demokratijai – tai tik keletas dabartinio demokratizacijos etapo skaudulių.

Šiandien politologai, analizuodami dabartinius piliečių ir valstybės santykius, juos įvardija „politinio susvetimėjimo“ sąvoka. Politinis susvetimėjimas – tai piliečių ir valstybės, elito ir masių atotrūkio situacija, liudijanti mažą visuomenės paramą demokratijai, menką piliečių politinį dalyvavimą. Pagal šiuos rodiklius Lietuva yra paskutinėje arba priešpaskutinėje vietoje tarp Vidurio Europos šalių ir ES senbuvių. Mažai pakitusias piliečių politines orientacijas patvirtina faktas, kad net per 40 proc. Lietuvos gyventojų linkę palaikyti „tvirtos rankos“ politinį režimą.

Ko šiandien reikia, kad demokratija Lietuvoje taptų kiekvieno piliečio vertybe ir kasdienio gyvenimo dalimi? Vertybiniam demokratijos įtvirtinimui reikia realaus permainų poveikio ir teisingumo jausmo garantijų kuo didesniam skaičiui žmonių. Reikia daugiau valstybiškai mąstančių ir atsakingų politikų, turinčių tvirtų demokratinių nuostatų bei ryžto. Būtina įtraukti kuo didesnę visuomenės dalį į aktyvų vietos ir profesinių bendruomenių gyvenimą. Galiausiai svarbu suvienyti intelektines jėgas veiksmingai pilietinio švietimo programai, įskaitant ir suaugusiųjų pilietinį švietimą.

Algimantas Jankauskas
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių
ir politikos mokslų instituto docentas

ELTA, VU TSPMI

© 2005 "XXI amžius"