Kas kam skolingas?

Petras KATINAS

Neseniai Rusijos prezidentas V.Putinas, į Sočį pasikvietęs Baltarusijos diktatorių A.Lukašenką, aptarė NVS rekonstrukcijos ir Rusijos-Baltarusijos sunkiai lipdomos sąjungos reikalus. Griūvant NVS ir rengiantis iš jos išeiti netgi Moldovai, vadovaujamai komunisto V.Voronino, Kazachstano prezidentas N.Nazarbajevas parengė NVS pertvarkos planą. Koks tai planas, dar neskelbiama, tačiau V.Putinas leido suprasti, kad planas vertas dėmesio. Na, o kol kas Maskva nežino, ką daryti su savo skolininkais. Pirmiausia su ta pačia Baltarusija. Minskas įsiskolino Rusijos vyriausybei ir Centriniam bankui 150 mln. dolerių ir 4,5 milijardo rublių. Maskva skyrė tuos pinigus bendrosios valiutos – rublio įvedimo reikalams. Ir bendra valiuta neįvesta, ir pinigų A.Lukašenka net nemano grąžinti. Grąžinimo terminas jau pasibaigė 2004 metų gruodį, o Minskas dedasi net negirdintis Maskvos priminimų dėl skolos grąžinimo. O dėl tų skolų reikalų, tai pati Rusija, „kilniadvasiškai“ perėmusi ir buvusios SSRS skolas, dabar iš viso skolinga 113 milijardų dolerių. Iš jų SSRS skola Paryžiaus klubui sudaro 42,8 mlrd. dolerių. Jeigu skolą būtų galima išdalyti visiems Rusijos 142 mln. gyventojų, tai kiekvienam tektų po 775 dolerius. Buvęs Rusijos finansų ministras Michailas Zadornovas teigia, kad buvo padaryta didelė klaida, kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje Rusija padarė „karališką mostą“ prisiimdama visas SSRS skolas. Tada, pavyzdžiui, buvusiai sąjungininkei Lenkijai buvo nurašyta 50 proc. skolų. Be to, subyrėjus imperijai, Rusija nutraukė eksportą į buvusias „broliškas socialistines valstybes“ ir dargi pripažino jų pateiktas sąskaitas už neteisybes. Aišku, dabar sparčiai kylant naftos kainoms, Rusijai pinigų netrūksta ir ji kasmet išmoka po kelis milijardus dolerių skolų. Tačiau Vakarų skolintojai nelabai ir trokšta, kad Rusija pirma laiko grąžintų skolas. Tai ir suprantama. Juk už procentus skolintojai kasmet gauna iš Rusijos septynis milijardus dolerių.

Beje, per paskutiniuosius dvejus metus Rusija nurašė vadinamosioms besivystančioms šalims 40 milijardų dolerių skolos. O tos šalys ir dabar skolingos Maskvai ne tiek jau mažai – 80 mlrd. dolerių ir neatrodo, kad skubėtų juos grąžinti. Daugiausia skolingas Irakas, Sirija, Mongolija ir Vietnamas. Tačiau didžiausias skolininkas – vienas iš paskutiniųjų komunizmo bastionų – Kuba. Kažkada Sovietų Sąjunga negailėdama kimšo milijardus F.Kastro režimui. Kaip teigia M.Zadornovas, faktiškai nėra jokių galimybių atgauti skolas iš Kubos. Paprasčiausiai todėl, kad Kuba neturi kuo atsiskaityti. Nei pinigų, nei prekių. Tiesa, Vietnamas dabar lyg ir pradėjo mokėti, bet buvę „mažieji broliai“ nepamiršta priminti, kad Rusija dėl naftos kainų neregėto šuolio tiesiog maudosi piniguose ir todėl nėra reikalo skurdinti savo biudžetus mokant skolas.

Kalbant apie skolas yra dar vienas dalykas. Tai milžiniška vidaus skola. O ji atsirado 1992 metais, kai masiškai bankrutavo sukčių ir aferistų sukurti bankai, įvairūs holdingai. Kaip teigia finansų ekspertai, jeigu priskaičiuotume infliaciją, tai ta vidinė skola Rusijos piliečiams siekia milžinišką sumą – apie dešimt trilijonų rublių. Vadinasi, vyriausybė savo piliečiams įsiskolinusi keturis kartus daugiau nei užsienio kreditoriams. Rusijos Valstybės Dūmoje jau daugybę kartų buvo keliamas klausimas dėl skolų grąžinimo gyventojams. Kol kas, kaip teigia Rusijos finansų ministerijos pareigūnai, kasmet išmokama 30-40 mlrd. rublių kompensacijų už bankuose „sudegusius“ indėlius. Tačiau daugelis rusų jau nebeturi jokios vilties atgauti nors dalį savo indėlių.

Dabar oficialioji Rusijos valdžia skelbia, kad ji siekianti anksčiau laiko grąžinti skolas Paryžiaus klubui. Kodėl taip daroma? Pirmiausia todėl, kad pastaraisiais metais išmokama po 15-17 mlrd. užsienio skolų. O didžiausia tų pinigų dalis atitenka palūkanų procentams išmokėti. Todėl Finansų ministerija tvirtina, jog pirmalaikis skolų grąžinimas leistų kasmet sutaupyti iki trijų milijardų dolerių. Tiesa, Rusijos finansų ministerija ir vyriausybė susilaukia ir finansų ekspertų kritikos už tai, kad nemoka derėtis su skolintojais dėl palankiausių sąlygų skoloms mokėti. Pateikiamas Argentinos pavyzdys, kai po didžiulės finansinės krizės 2001 metais ši šalis trejus metus įtemptai derėjosi su skolininkais ir sugebėjo pasiekti, kad jai būtų nurašyta net du trečdaliai visų skolų.

© 2005 "XXI amžius"